Per Žolinę atvykite paviešėti, padėkoti už naują derlių, pasidžiaugti gėrybėmis, spalvingomis gėlėmis ir dailiausiomis žolynų puokštėmis.
Lietuvos liaudies buities muziejus parengė įdomią ir gausią programą. Šventė tradiciškai prasidės šventomis mišiomis muziejaus miestelio Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje bei žolynų ir derliaus pašventinimu, o po šių apeigų su šventine eisena visos linksmybės persikels į Aukštaitijos kaimą.
Šventėje bus galima gyvai pažinti Žolinės tradicijas bei smagiai ir nerūpestingai praleisti šventadienio popietę senajame kaime. Lankytojų laukia pažintis su etnografinių regionų Žolinės puokštėmis, įvairiais darželiuose augintais žolynais ir sodo bei daržo derliaus gėrybėmis, kelionė laiku į šventadienį Lietuvos kaime XX a. 3–4 deš. ir dar daug įvairiausių pramogų.
Žinoma, kokia gi šventė be amatininkų ir skanumynų gamintojų kermošiaus, jodinėjimo arkliais bei žaidimų. Šventę vainikuos „Ponios Hanos teatro“ spektaklis „Pirmiau mirė, paskui vedė“, šokiai ir dainos su geros nuotaikos nestokojančiais muzikos ansambliais. Taigi, ar jau žinote, ką veiksite per Žolinę?
Žolinės reikšmė
Žolinė – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.
Sakoma, kad Žolinė esanti bene vienintelė metų šventė, kai visos gėlės nori būti nuskintos ir nuneštos į bažnyčią. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės.
Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.
Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas arba liks vienas bėdoje. Tai ypatinga šventė, nes žmogus, turėdamas savo derlių aruoduose, atsigręžia į artimą ir jam siūlo pagalbą.
