Viena didžiausių bažnyčių Lietuvoje
Kažkada priklausiusi grafams Zubovams, į kitokį, turiningesnį ir turtingesnį gyvenimą Plungė pradėjo stiebtis ją įsigijus kunigaikščiams Oginskiams. Mykolo Mikalojaus Oginskio statyti rūmai skęsta vieno gražiausių Lietuvos dvaro parkų žalumoje, o jo finansuota švento Jono Krikštytojo bažnyčia apylinkėse matoma iš tolo. Tai – viena didžiausių Lietuvos bažnyčių, kurios statybos truko beveik 30 metų. Ir baigtos jos buvo būtent tarpukariu, 1933-iaisiais. Tik tuomet buvo nugriauta senoji visą laiką šalia veikusi medinė bažnyčia.
„Per šventorių einant matoma Kristaus statula. Ten – senosios bažnyčios altorius, kuriam darbininkai rinko po dvidešimt litų padaryti tam paminklui“, – pasakoja amžininkė, net 45-erius metus lietuvių kalbos mokytoja Plungėje dirbusi Vanda.
Ilgaamžės klumpės iš Žemaitijos
Užsimojęs neleisti numirti klumpdirbystės tradicijai, tautodailininkas Viktoras Raibužis apie klumpes gali šnekėti ilgai. Pasak tautodailininko, klumpes plungiškiai nešiojo labai ilgai – ir visą tarpukarį, nepaisant progreso, ir pokarį. „Iš vienos malkos galime pagaminti keturis ruošinius klumpėms. Anksčiau meistrai gamindavo klumpes ne tik iš liepos medienos, bet ir iš beržo, alksnio, drebulės. Viena klumpių pora paprastai pagaminama per dieną“, – teigia tautodailininkas.
Švietimas – tarpukario Lietuvos prioritetas
Plungės gimnazijoje, kurią 1928-aisiais pastatė vokiečių kapucinų vienuoliai, ruošę misionierius ir švietę vietinius vaikus, švietimas – vienas tik ką Nepriklausomybę paskelbusios tarpukario Lietuvos prioritetų. Tuo metu Plungėje veikė net trys pradžios mokyklos, gimnazija, mokytojų seminarija, žemės ūkio mokykla. Šiuo metu gimnazija yra renovuojama ir smalsu, kiek autentikos joje belikę.
Užkeiktas paminklas
Plungės Laisvės alėja keliausime link Laisvės paminklo. Tokie buvo kuriami visoje Lietuvoje 1928-aisiais, minint nepriklausomybės paskelbimo dešimtmetį. „Pirminis paminklo užmanymas buvo jį statyti bažnyčios aikštėje, bet kadangi statymo komitetas nesutiko pakabinti religinių simbolių, jį buvo nuspręsta statyti Laisvės alėjos gale. Paminklą statė apie trejus metus, bet statymas neapsiėjo be nesusipratimų – kadangi paminklas nebuvo pašventintas, jis užsitraukė prakeiksmą. Vietinis meistras pastatė paminklą savamoksliškai, o po dviejų mėnesių skulptūra pradėjo griūti. Ir beliko tik tuščias obeliskas, sovietmečiu susprogdintas“, – teigia plungiškis paveldo specialistas Gintaras Ramonas.
Tik 1992-aisiais Laisvė vėl buvo atstatyta ir šįkart – netgi pašventinta. O pati Laisvės alėja nuo tarpukario buvo visų miestelio renginių vieta. Tai buvo gražiausia gatvė, kurioje kūrėsi svarbios savivaldos įstaigos ir pasiturintys gyventojai. Beveik visas Plungės miestas buvo medinis. Kaip ir likusi Lietuva.
„Momentas, kada bandome atpažinti modernėjantį miestą Lietuvoje – medinės architektūros pašalinimas iš centrinės miesto dalies“, – pasakoja KTU architektūros istorikas doc. dr. Vaidas Petrulis.
Miestas, degęs ne kartą
Medinis Plungės miestas degė ne kartą. Vienas iš gaisrų tapo lemtingas. „Resto giminė Plungėje viena seniausių, turėjo miesto viešbutį – restoraną,“, – tikina Gintaras Ramonas. Būtent čia ir kilo didysis Plungės gaisras. Po jo buvo patvirtinta, kad Resto viešbutis buvo padegtas tyčia.
Tačiau niekas negali tvirtinti, jog tai padarė pats savininkas. Nors to meto spauda mirgėjo pranešimais apie visoje Lietuvoje kylančius tyčinius gaisrus, siekiant gauti draudimo išmokas. „Gaisras nusiaubė visą centrinę miesto dalį, ir gaisro šaka, ėjusi į bažnyčią, buvo sustabdyta, bet kokiu atveju, centrinė dalis buvo tuščia“, – teigia V.Petrulis.
Nepaisant milžiniškų nuostolių, gaisras miesteliui tapo naujos atskaitos pradžia. „Labiausiai Plungė suklestėjo po didžiojo gaisro 1931 m., nes daug mūrinių pastatų, geležinkelio stotis buvo pastatyta, bažnyčia, kareivinės. Vietinė spauda tuo metu rašė, kad tokiu tempu augdama Plungė prisivis ir Kauną“, – pasakoja G. Ramonas.
Geležinkelio stočiai – milžiniški pinigai
Nepaisant gaisrų, Plungė modernėjo. Po didžiojo gaisro užvirusios statybos sukūrė daug naujų darbo vietų. Baigdami maršrutą, keliausime prie dar vieno objekto, kurio statybos buvo patikėtos ne Lietuvos, bet konkursą laimėjusios Danijos bendrovei. Tai – lietuvio architekto Vinco Puko projektuota geležinkelio stotis, tuo metu vadinta „keleivių namu“.
Nors tai tėra vienas sąlyginai nedidelis objektas visoje geležinkelio infrastruktūroje, bet jis yra puošniausias, reprezentatyviausias ir geriausiai matomas, kviečiantis užeiti. „Kalbant apie patį geležinkelį ir visą struktūrą, ji kainavo tuo metu milžiniškus pinigus – dvidešimt du milijonus litų“, – V.Petrulis.
Šis galingas infrastruktūrinis projektas ne tik gerokai sutrumpino kelią iki Klaipėdos. Jis apėmė ne tik paties geležinkelio tiesimą ir stoties pastato statybas. Šalia – didžiulis vandens bokštas ir karą bei pokarį puikiai atlaikęs medinis Lietūkio sandėlis. O kitoje gatvės pusėje – specialiai geležinkelio darbuotojams pastatytas namas.
„Pats pastatas yra mūrinis, o tai rodo, kad investicijos yra solidžios. Ko gero pats įdomiausias momentas kalbant apie architektūrą – tas pats puošybos motyvas, kurį matome geležinkelio stotyje“, – tikina architektūros istorikas doc. dr. Vaidas Petrulis.
