Apie povandeninio pasaulio fotografavimą, keisčiausias užfiksuotas vandens būtybes, mėgstamiausius Lietuvos vandens telkinius ir savo tinklaraštį „Water Life“ Justas sutiko papasakoti 15min.
– Justai, trumpai prisistatykite – ką veikiate gyvenime?
– Gyvenu Vilniuje, bet mano darbe nemažą laiko dalį užima komandiruotės tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, taigi tenka pakeliauti ir pabuvoti įvairiose vietose. Na, o darbas – moksliniai vandens ekosistemų ir žuvų tyrimai. Dirbu Gamtos tyrimų centre Žuvų ekologijos laboratorijoje. Taigi su gamta susijusi nemaža mano gyvenimo dalis – ir darbas, ir laisvalaikis.
– Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija? Nuo kada pradėjote fotografuoti povandeninį pasaulį? Kodėl?
– Fotografija mano gyvenime atsirado senokai, dar tuomet, kai daugiausia buvo naudojami juostiniai fotoaparatai, tada ir mokiausi pagrindinių bei elementariausių fotografijos taisyklių. Vėliau fotoaparatas kurį laiką buvo likęs nuošalyje, o jo vietą buvo užėmę kiti hobiai. Tačiau maždaug prieš 10 metų įsigijau pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą ir prasidėjo pirmieji rimtesni gamtos fotografijos bandymai.
Su laiku augo supratimas, kaip naudotis fotoaparatu, gerėjo nuotraukų kokybė, atsirado daugiau patirties laukinės gamtos fotografijoje. Pradžioje pagrindiniai fotografijos objektai buvo gan įprasti – augalai, paukščiai, žinduoliai, vėliau pabandžiau padaryti pirmuosius povandeninio pasaulio ir jo gyventojų kadrus. O šiandien beveik visa fotografija ir apsiriboja tuo, ką galite rasti „Water Life“ puslapyje.
Na, o žuvų fotografavimo idėja kilo dėl tokių nuotraukų trūkumo. Rengiant mokslinius pranešimus konferencijose ir informaciniuose renginiuose dažnai reikėdavo pristatymus iliustruoti nuotraukomis, tačiau internete rasti kokybišką vienos ar kitos žuvies nuotrauką sunku.
Teko suktis iš padėties ir tokias nuotraukas daryti pačiam.
Dauguma jų fotografuojamos sausumoje, laikomos rankose ar apskritai negyvos. Tokios nuotraukos nei gražios, nei estetiškos. Taigi teko suktis iš padėties ir tokias nuotraukas daryti pačiam. Ilgainiui fotografuojamų objektų sąrašas plėtėsi ir tarp fotomodelių atsidūrė ne tik žuvys, bet ir moliuskai, vėžiagyviai, vabzdžių lervos ir kt.
– Kada ir kodėl sugalvojote sukurti tinklaraštį „Water Life“?
– Pradžioje nuotraukas keldavau tik į savo asmeninę feisbuko paskyrą, tačiau visuomet norėjosi turėti atskirą puslapį, skirtą tik fotografijai. Prikaupus šiek tiek žuvų ir kitų vandens gyvūnų nuotraukų, kiek daugiau nei prieš metus gimė „Water Life“ puslapis feisbuke, o keliais mėnesiais vėliau ir internetinis www.waterlife.lt puslapis.
Pastarasis labiau tarnauja kaip aukštos kokybės nuotraukų talpykla, o feisbuko puslapyje keliu nuotraukas su trumpais objektų aprašymais.
Vienas iš pagrindinių tikslų buvo noras, jog žmonės pamatytų, kiek daug įdomaus yra po vandeniu. Išėjus į mišką, pievą ar net savo namų kiemą galite nesunkiai pamatyti nemažai skirtingų paukščių, žinduolių, augalų, matyti, kaip keičiantis sezonams keičiasi gamta, o, atvykus prie ežero ar upės, dažniausiai matome tik blizgantį vandens paviršių ar ledą, todėl gali susidaryti įspūdis, jog daugiau nieko ir nėra.
Nors povandeninis pasaulis visada buvo šalia mūsų, tačiau jis ganėtinai sunkiai pastebimas ir dažnai net neįsivaizduojame, kokia gyvybės įvairovė ten yra. Net ir žvejai mėgėjai, kasdien būnantys prie vandens telkinių, mato tik labai mažą jo dalį – dažniausiai tai kelios žuvų rūšys, kurias jie gaudo ir viskas.
Dažnai net neįsivaizduojame, kokia gyvybės įvairovė ten yra.
Tuo tarpu Lietuvos vandenyse yra apie 100 rūšių skirtingų žuvų, nekalbant apie įvairių bestuburių gausą – jų tūkstančiai... Ne be reikalo sakoma „dingo kaip į vandenį“ – povandeninis pasaulis labai įspūdingas, tačiau jį atrasti nėra paprasta ir kartais reikalauja nemažai pastangų.
Taigi tikiuosi, kad per fotografijas žmonės atras bent dalį tos paslapties ir grožio, o geriau pažindami aplinką ja labiau ir rūpinsis.
– Jūsų nuotraukose galima pamatyti įspūdingus Lietuvos vandenų gyventojus. Ką iš jų labiausiai mėgstate fotografuoti?
– Kurio nors vieno neišskirčiau, visas povandeninis pasaulis man įdomus, tik kai kuriuos objektus lengviau fotografuoti, kitus sunkiau. Kai kurios žuvys, pvz., invaziniai nuodėguliniai grundalai – labai ramūs, jei ir plaukioja, tai lėtai, ištempę pelekus, tačiau dažniausiai būna vienoje vietoje nejudėdami – dauguma tokių žuvų nuotraukų išeina neblogos, tereikia atsirinkti labiausiai pavykusį kadrą.
Tuo tarpu kitos žuvys yra labai judrios, dėl šviesos trūkumo daug kadrų būna neryškūs, žuvis netinkamoje pozoje ir pan. Kai kurių žuvų fotografavimas gali užtrukti 10–15 minučių, kitoms gražiai nufotografuoti neužtenka ir pusdienio. Kartais apskritai būna, kad padarai tūkstantį ar daugiau kadrų, o parodyti taip ir nėra ko.
Moliuskai taip pat lėti arba visai nejuda, taigi tereikia parinkti tinkamą fotografavimo kampą, kad objektas nuotraukoje atrodytų gerai. Nemažai vėžiagyvių apskritai nėra linkę pozuoti ir stengiasi kiek įmanoma labiau slėptis, taigi jų fotografija natūralioje aplinkoje reikalauja atskiro pasiruošimo. Na, o iki vandens augalų dar nepriėjau, nors planuose yra ir jų.
– Kokias keisčiausias, mažiausiai žinomas ar rečiausias vandens būtybes pavyko užfiksuoti?
– Jei kalbėti apie žuvis, tai galėtų būti ežerinė rainė (Rhynchocypris percnurus) ši nedidelė žuvelė Lietuvoje buvo pirmą kartą atrasta mažiau nei prieš 20 metų, ir iki šiol stabili jų populiacija gyvena tik viename mažame Pietų Lietuvoje esančiame bevardžiame ežerėlyje. Tikėtina, jog praeityje šios žuvys Lietuvos teritorijoje gyveno gausiau, tačiau dėl vykdomų melioracijos darbų bei savavališkų įžuvinimų šių žuvų populiacija drastiškai sumažėjo ir balansuoja ant išnykimo ribos.
Melioracijos metu, sausinant pelkes ir šlapynes, sunaikinamos tipiškos šių žuvų buveinės – ypač maži vandens telkiniai, kuriuose nėra plėšrūnų, na, o savavališkai iš vienų telkinių į kitus perkėlinėjant žuvis platinamos ligos, parazitai bei į ežerinių rainių buveinę gali patekti plėšrūnai, kurie šių mažų žuvelių populiaciją gali sunaikinti per labai trumpą laiką.
Tai išties išskirtinai atrodantys vėžiagyviai, kurių išvaizda beveik nepakito nuo to laiko, kai jie išsivystė ir gyveno kartu su dinozaurais.
Dėl panašių priežasčių nyksta ir nuo triaso periodo (apie 200 milijonų metų) Lietuvoje gyvenantys skydvėžiai. Jų yra dvi rūšys – pavasarinis skydvėžis (Lepidurus apus) ir vasarinis skydvėžis (Triops cancriformis) – tai išties išskirtinai atrodantys vėžiagyviai, kurių išvaizda beveik nepakito nuo to laiko, kai jie išsivystė ir gyveno kartu su dinozaurais, taigi matydami šiuos mažus padarėlius galime bent iš dalies įsivaizduoti, kaip mūsų planeta atrodė prieš milijonus metų.
– Kuriuose Lietuvos vandens telkiniuose nardote dažniausiai? Kodėl renkatės būtent juos?
– Nors didžioji dalis tinklalapyje publikuojamų nuotraukų daryta specialiai tam įrengtuose akvariumuose, tačiau nardymas yra neatskiriama povandeninio pasaulio fotografijos dalis. Dauguma Lietuvos vandens telkinių kokybiškai povandeninei fotografijai yra per tamsūs, tačiau nardymo metu galima gauti itin svarbių žinių apie fotografuojamų objektų natūralias buveines, elgseną bei išvaizdą.
Nardant gaunu nemažai svarbios informacijos, kaip mano objektai atrodo ir elgiasi savo natūralioje aplinkoje.
Įdomu tai, kad po vandeniu dalis žuvų atrodo visai kitaip nei ištrauktos į krantą. Pvz., aukšlės sausumoje atrodo tiesiog vienodos sidabrinės spalvos, o po vandeniu tai gan spalvota žuvis, su įvairiais gelsvais, žalsvais, mėlynais ir violetiniais atspalviais. Taip yra dėl fizikinių vandens ir šviesos savybių. Taigi, nardant gaunu nemažai svarbios informacijos, kaip mano objektai atrodo ir elgiasi savo natūralioje aplinkoje.
Na, o pats nardymas man įdomiausias upėse. Upės turi savo išskirtinumų – didelių gylių ten dažniausiai nebūna, tačiau nuolat besikeičiantis srovės greitis, dugno reljefas, nuskendę medžiai, milžiniški po vandeniu esantys akmenys ir kiti kliuviniai sukuria labai savitą, paslaptingą ir dinamišką atmosferą.
Tuo tarpu ežeruose nardymas ramesnis, tačiau juose galima pasinerti į itin didelius gylius, kur laikas atrodo sustojęs. Tiesa sakant, panašiai ir yra. Į dugną nuskendę senovės žmonių naudoti daiktai, tarkim, luotai ar valtys, guli užkonservuoti šimtmečius. Ežerai dažniausiai pasižymi ramybe ir tyla.
– Ką patartumėte jūsų pomėgį norintiems išbandyti žmonėms – kaip tam pasiruošti ar visur galima nardyti?
– Prieš 30–40 metų nardymas galėjo atrodyti gan egzotiškas užsiėmimas, įrangos buvo nedaug, jos įsigyti buvo sunku ir brangu, profesionalių narų, galinčių išmokyti naujus narus, taip pat nedaug. Tuo tarpu šiandien nardymo įrangos pasirinkimas milžiniškas, kainų yra įvairių, nardymo mokyklų ir instruktorių palyginti nemažai.
Tačiau jei nežinote, ar nardymas jums apskritai patinka, o pabandyti vis tiek norisi – jokios įrangos pirkti ar kursų baigti nereikia. Yra ne viena įmonė, teikianti pažintinio nardymo paslaugas – jie pasirūpins viskuo, pradedant minimaliu supažindinimu su nardymo teorija, baigiant nepamirštamais įspūdžiais nardymo metu. Jums tereikia susisiekti su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis ar asmenimis ir išsakyti savo pageidavimus – visu kitu bus pasirūpinta.
Na, o net jei nerti gilyn atrodo šiek tiek baisu, vis tiek siūlyčiau pabandyti – po vandeniu atsiveria visiškai kitas, mums neįprastas ir mažai pažįstamas, pasaulis. Be to, jei norite pajusti nesvarumo būseną, nebūtina skristi į kosmosą ar šokti su parašiutu, galima nerti po vandeniu.
– Ar teko nardant fotografuoti užsienio vandens telkiniuose? Jei taip, kaip manote, kuo Lietuvos vandenų gyvūnija skiriasi nuo pamatytų svetur?
– Fotografuoti neteko, tačiau esu nardęs Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje. Be abejo, pagrindinis skirtumas yra vandens skaidrumas – lyginant su dauguma Lietuvos vandens telkinių, vanduo ten krištolo skaidrumo, tačiau reikia paminėti, kad ir Lietuvoje yra išties skaidrių ežerų. Taip pat dažnu atveju vandens temperatūra ten aukštesnė, taigi ir nardyti maloniau.
Na ir spalvinė gama kiek didesnė – šilto klimato kraštuose dažniausiai nardoma jūrose, taigi vien jau žuvų spalvos dažnu atveju būna įvairesnės ir ryškesnės nei Lietuvoje, taip pat gyvūnų įvairovė didesnė, pas mus jūros ežių ar aštuonkojų nepamatysi, o ten gan įprastas reginys. Tačiau neišskirčiau, kad kažkur geriau ar blogiau, ten tiesiog kitaip nei pas mus, o pas mus kitaip nei užsienyje.
– Gal kada nors nardydamas išgyvenote kokią nors kuriozinę ar itin pavojingą situaciją?
– Kad kaip ir ne. Bent kol kas nieko ypatingo neįvyko, tikiuosi, ir neįvyks. Saugumas nardant yra viena iš svarbiausių šio užsiėmimo dalių, taigi ir pasiruošimo šiuo klausimu būna nemažai.
– Ką atsakytumėte tiems, kurie galvoja, kad Lietuvos vandenų pasaulis neįdomus?
– Na, visiems gal ir neprivalo būti įdomus, žmonės domisi skirtingais dalykais. Tačiau pabandyti daugiau sužinoti apie mus supančią aplinką, manau, pravartu. Gilinimasis į biologines ar ekologines plonybes turbūt niekada nebuvo, nėra ir nebus labai paplitęs, tačiau susipažinimas su povandeniniu pasauliu gali būti ir naudingas, ir įdomus – šiandien turime įvairių variantų vandens pasauliui pažinti – tai ir nuotraukos, filmai, akvariumai, muziejai, nardymas ir kita.
Manau, jei tik bus noro, kiekvienas gali rasti būdą, kaip įdomiai praleisti laiką ir sužinoti naujų dalykų.
– Kaip manote, kas Lietuvos vandenų gyventojams kelia didžiausią grėsmę? Kurios rūšys yra arčiausiai išnykimo ribos?
– Iš principo visus skirtingus neigiamus veiksnius būtų galima apibendrintai vadinti „žmogaus veikla“. Tai ir tiesioginis fizinis išnaikinimas, pvz., milžiniški iki kelių metrų ilgio išaugantys aštriašnipiai eršketai (Acipenser oxyrinchus), gyvenę Lietuvos upėse buvo paprasčiausiai išgaudyti ir suvalgyti žmonių, o šiuo metu vyksta intensyvūs rūšies atkūrimo darbai, reikalaujantys didžiulių pastangų ir finansinių resursų.
Visus skirtingus neigiamus veiksnius būtų galima apibendrintai vadinti „žmogaus veikla“.
Žvejyba, tiek verslinė, tiek mėgėjiška, ir šiuo metu daro didelį neigiamą poveikį kai kurioms žuvų rūšims, taigi vertėtų bent dalį savo sugautų žuvų paleisti. Dėl įvairių trąšų ir kitų cheminių medžiagų naudojimo žemės ūkyje žymiai prastėja vandens telkinių būklė, dėl to išnyksta aplinkos sąlygų pokyčiams jautresnės rūšys, o ir patys vandens telkiniai tampa mažiau patrauklūs žmonėms – mažėja vandens skaidrumas, jis ima žydėti, vėliau skleisti nemalonų kvapą, taigi tokiame vandenyje net maudytis nebesinori.
Žemės paruošimas žmogaus reikmėms (ūkininkavimui, statyboms) taip pat sunaikina dalį vandens buveinių ir jose gyvenančių rūšių – nusausinus žemę nebelieka nedidelių vandens telkinių, įvairaus dydžio balų, pelkių, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti bevertės, tačiau pasigilinus daugiau, paaiškėja, jog ten gyvena milžiniška gyvybės įvairovė, kuri nyksta kartu su nykstančiomis buveinėmis.
Užtvankos ir hidroelektrinės pastatytos ant upių taip pat neatpažįstamai keičia jų veidą – pastačius užtvanką išnyksta didelė dalis upėse gyvenančių gyvūnų rūšių, o jų vietą užima kitos, stovinčio vandens telkiniams būdingos rūšys. Tačiau tai nėra evoliucijos pavyzdys, kuomet išlieka geriausiai prisitaikę – evoliucija labai lėtas ir ilgas procesas vykstantis dėl natūralių priežasčių, o visi minėti pavyzdžiai yra paprasčiausias rūšių išnaikinimas dėl žmogaus veiklos.
Yra ir daugiau neigiamų veiksnių, keliančių grėsmę vandenų gyvūnams ir augalams, tačiau tai jau būtų atskira paskaita.
Apibendrinant – siekiant tiek žmonių, tiek ir gamtos gerovės, turėtumėme ieškoti kiek įmanoma tvaresnių sprendimų savo kasdieninėje veikloje. Taip išsaugosime bent dalį natūralios gamtos, o už savo pastangas galėsime ta gamta mėgautis – juk daug maloniau stovyklauti miške prie ežero, nei betoninėje miesto aikštėje prie dirbtinio baseino.
– Palinkėjimas 15min skaitytojams.
– Sunku palinkėti ko nors konkrečiai, nes kiekvienas žmogus labai skirtingas. Tačiau, manau, visiems ir visada pravartu šiek tiek daugiau pasidomėti mus supančia aplinka, pabandyti suprasti, kodėl gamtoje nėra nei gerų, nei blogų, nei vertingų, nei beverčių gyvūnų ar augalų, ir kaip mes veikiame aplinką, kurioje gyvename.
Skaityti mokslinių tyrimų ar į juos gilintis kiekvienam žmogui tikrai nėra reikalo, tačiau pačių paprasčiausių ir elementariausių gamtos dėsnių ir principų žinojimas leistų net ir be didelių pastangų esmingai pagerinti mus supančios laukinės gamtos būklę ir ja mėgautis tiek mums, tiek ateities kartoms.
