Kadaise šis piliakalnių kompleksas mūsų protėviams padėjo gintis nuo kraštą puldinėjančių kryžiuočių. Manoma, kad anuomet čia rymojo didi pilis, gynusi kelią į Lietuvą. Deja, atlaikiusi ne vieną antpuolį, 1317 m. birželio 24 d. Sudargo pilis buvo sudeginta.
Protėvių atminimą saugantys piliakalniai
Kiekvienas Sudargo „milžinas“ turi savo pavadinimą – čia stūkso Vorpilis, Balnakalnis, Pilaitė, Žydkapiai ir Bevardis, tačiau jie nėra autentiški.
„Galime pasidžiaugti, kad turime piliakalnius, kurie tikrai ne prastesni už esančius Kernavėje. Mūsų piliakalniai yra išsidėstę maždaug kilometro ilgyje“, – sako Sudargo istorija besidominti bibliotekininkė, gidė Valerija Endriukaitienė.
Apie tolimą, bet didingą praeitį byloja ir piliakalnių prieigose stovintis paminklas, skirtas Sudargo pilies gynėjų atminimui.
Kaip pasakoja V.Endriukaitienė, šio kaimo pavadinimas kilo nuo Žemaitijos karvedžio Sudargo vardo. Jis minimas kryžiuočių kronikose.
Būtent tada, kai įvyko lemtingas pilies užpuolimas, karvedys Sudargas žuvo, buvo nužudyti ir kiti pilies gynėjai, kai kurie pateko į nelaisvę. Šis įvykis Sudarge įsirašė amžiams – pilis taip ir liko neatstatyta, kuriam laikui išnyko ir pati gyvenvietė. O iki tol, anot V.Endriukaitienės, mūsų protėviams Sudarge pavyko sėkmingai atremti net keturis kryžiuočių antpuolius.
Mūsų protėviams Sudarge pavyko sėkmingai atremti net keturis kryžiuočių antpuolius.
Pasak jos, nors 1317 m. neliko karžygio Sudargo, gyvenvietė išsaugojo jo vardą. Visgi, buvo bandoma jį keisti – 1724 m. didikas Jonas Radvila Sudargą norėjo pervadini į Jansborgą. Tačiau toks pavadinimas miesteliui neprigijo, gyventojai jį vis tiek vadino Sudargu.
Tas pats J.Radvila Sudargui 1724 m. parūpino miestelio teises, čia leista turėti turgų.
„1792 m. Sudargo miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės. Tada jis gavo herbą“, – istorinių įvykių momentais dalijasi krašto šviesuolė V.Endriukaitienė.
