Visgi, nė vienas apibūdinimas nebuvo siejamas su kokiu nors Rusijos didmiesčiu Briansku ar Baltarusijos Polocku, kaip būdavo prieš 10–12 metų. Tie miestai pasirinko savo kelią, o Visaginas yra jau naujos epochos tvarinys su menine aura.
Grįžtant į Vilnių kolegos brėžė ir kitą takoskyrą – prieš 50 metų Visaginą kūrė aukščiausios kastos fizikos specialistai. Jie susivokė politiniuose skersvėjuose ir neleido šio Lietuvos kampelio paversti kokios nors valstybės autonomija.
Būtų mano valia – jaunąją šalies kartą autobusų virtinėmis vežčiau į Visaginą pasimokyti ir patriotiškumo, ir geografijos ar fizikos.
Kalnai – gimtųjų vietų simbolis
Bene pirmoji būtų geografijos pamoka – reiktų atspėti, kokie kalnai „nutupdyti“ pagrindinėje Visagino Sedulinos alėjoje. Būtent šie kalnai yra tapę „instagramine“ vieta įvairiausių tautybių žmonėms, kurie yra atvykę iš kalnuotų vietovių buvusioje SSRS. Idėją įamžinti kalnus pasigavo Aleksėjus Urazovas, kuris kartu su kolegomis per dvi savaites ir nupiešė muralus.
Maksimas Ivanovas Visagine užaugęs ir 6 metus Danijoje studijavęs bei dirbęs jaunuolis sako, kad per mokinių ekskursijas sulaukiąs įvairiausių klausimų. Tarp jų ir apie nutapytus kalnus. Tie kalnai „nepririšti“ prie kokios nors vienos valstybės – skaičiuojama, kad Visaginą kūrė tūkstančiai ukrainiečių, nemažai moldavų, gruzinų ar armėnų, be abejo, ir etniniai rusai. Tai lyg visų kalnuotų gimtųjų kraštų simbolis.
Gervė – švarios gamtos šauklė
Atvykėliai kiek nustemba prie pasirinkto Visagino simbolio gervės skulptūros. Istorija itin paprasta – apie 1975 metais, kai buvo pradėta statyti Ignalinos atominė elektrinė, čia, pelkėtose vietose, būta ištisos gervių kolonijos. Šis paukštis ir tapo tuomečio Sniečkaus – dabartinio Visagino – simboliu.
Kažkada apie Visagino gamtą buvo skaldomi anekdotai – esą čia dėl radiacijos ir ešeriai kuproti, ir baravykai milžiniškomis kepurėmis. Iš šių pasakų dabartiniai visaginiečiai juokiasi, o radijo rentgenų stotelė skelbia, kad smulkiųjų ar rentgeno dalelių čia kur kas mažiau nei Vilniaus centre. Beje, to paties Visagino ežero pakraščiuose nemažos gervių kolonijos.
Dalelė Paryžiaus Monmartro
Dailės pamoka galėtų vykti trijų aukštų „Monmartre“ – muzikos, tapybos ir alternatyvaus meno labirinte „Taškas“. Būtent čia mėgsta apsistoti atlikėjai, standaperiai.
Būtent į „Tašką“ plūsta 15–18 metų paaugliai patirti pirmojo bučinio ar pirmo išsiskyrimo, ar tiesiog pasislėpti nuo tėvų, kurie nori savaitgaliui ištremti į kolektyvinį sodą.
Būtent į „Tašką“ nuvilnija ekskursijos pažinti kiek kitokius Visagino kūrėjus, kurių dažnas būdamas rusakalbis pasirenka Lietuvos savanorių pajėgų kelią.
Aleksejus Urazovas teigia, kad į „Tašką“ buvę paaugliai grįžta po 4–6 metų, kai jau būna išbandę gyvenimą kokiame nors Europos ar JAV didmiestyje ir suvokę, kad vaikus auginti geriau šalia tėvų, arčiau gamtos, bendraminčių būryje.
„Būtent ši 25–30-mečių karta ir kuria alternatyvų meną, rengia roko festivalius ir steigia meno festivalius“, – sako Visaginą įsimylėjęs Romanas Kanbekovas. Jis, beje, po Visaginą važinėja kalifornietiško stiliaus autobusiuku bei yra apsirėdęs hipišku stiliumi.
Jį lygina su suspaustu Užupiu ar Paryžiaus Monmartru.
Beje, daugelis atvykstančių į Visagino „Tašką“ jį lygina su suspaustu Užupiu ar Paryžiaus Monmartru.
Desertui – fizika
Anastasija Jevtiuchova, Visagino turizmo plėtros centro direktorė, šypteli, kad ir jauna karta, ir vyresnėliai iš Visagino negali išvykti nepabuvoję Atominės elektrinės simuliatoriuje. Visi nori atkartoti „Černobylio“ filmo kadrus – trankiai kalbėti telefonais, spausti valdymo punkto mygtukus.
„Norime daugiau atviro Visagino“, – sako bendraminčiai, žerdami skaičius – vasarą 18 000 gyventojų miestas papilnėja 5000. Doras visaginietis neperka butų Palangoje ar Druskininkuose. Iš daugelio daugiabučių basomis į paplūdimį galima patekti per 2–3 minutes. Vasarą Visagino padangę skaidrins ir saksofono akordai, ir gervių klykavimai.
