Pirmieji totoriai Lietuvos žemėje kurtis pradėjo dar XIII–XIV a. Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis sudarydavo sąjungą su totoriais, norėdami atremti priešų puolimą arba patys rengdami žygius. Vytautas Didysis (1392–1430 m.) totorius kaip gerus ir ištikimus karius viliojo atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su šeimomis, žadėdamas žemių ir privilegijų.
Raižių kaimas, kuriame apsigyveno totoriai, buvo įkurtas dar XV a. Totoriai čia gyvena iki šiol, tačiau jų, kaip ir iš viso kaimo gyventojų, mažėja.
Totorių mažėja
Alytaus rajono Raižių musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius pasakojo, kad 1885 m. Raižiuose iš viso gyveno 156 gyventojai totoriai. 1923 m. – 187 ir 33 sodybos. 1959 m. šis skaičius sumažėjo iki 163 totorių, bet sodybos jau buvo 35.
„2001 m. iš viso gyventojų užregistruota 119, 37 sodybos ir vienas 8 butų daugiabutis. Totorių iš jų buvo 37 žmonės ir 17 sodybų, dvi negyvenamos. 2015 m. gyventojų neliko ir 100, totorių tik 32. Viena buvo gausi šeima devynių žmonių, tai iš jos likę čia tik du senukai ir viena mokinė dvyliktokė. Kaimas nyksta sparčiai, kaip ir visi kaimai“, – apie demografinius pokyčius kalbėjo I.Makulavičius.
Iš viso skaičiuojama, kad totorių Lietuvoje likę apie keli tūkstančiai, iš jų apie 400 gyvena Alytaus regione.
Vis dėlto Raižiai lankytojus traukia. Kaip pasakojo I.Makulavičius, atvyksta ir valstybės vadovų, ir aukštųjų mokyklų studentų bei dėstytojų, domisi kaimo bendruomenės.
Mečetė veikė ir sovietmečiu
Mečetė Raižiuose gražiai tvarkoma ir prižiūrima. I.Makulavičius neslepia pasididžiavimo ja: mečetė pastatyta 1889 m. Statybų metu į ją buvo perkeltas sudegusios Bazorų mečetės 1684 m. pagamintas minbaras (sakykla). Mečetė medinė, stačiakampio plano su penkiasiene iškyša apsidės fasade, dvišlaičiu skardiniu stogu, kurio viršuje yra nedidelis minareto bokštelis, liaudies architektūros formų. Prieangis per visą pastato plotį. Iš jo patenkama į vyrų ir moterų sales. Vyrų salė dešinėje pusėje, moterų – kairėje.
Raižių mečetė vienintelė Lietuvoje veikė ir sovietmečiu. Kitas Kaune, Vilniuje, Keturiasdešimties Totorių kaime ir kitur uždarė ar net nugriovė. „Buvo vadinama Lietuvos musulmonų Meka tuo metu, nes iš tikrųjų vienintelė veikė. O veikė ji todėl, kada atėjus sovietams visi Dievo namai buvo nacionalizuoti ir galėjo tikintieji naudotis pastatais tik pagal panaudą. O tam reikėjo 20 žmonių komiteto, išrinkto atsakingo pirmininko. 1951 metų gegužės mėnesį, savaitgalį, Alytaus apylinkėse buvo trėmimai į Sibirą – tiek totorių, tiek lietuvių. Totoriai, būdami musulmonais, susirinko liepos mėnesį į bendruomenės namą, išsirinko komitetą, išrinko mano a.a. tėvuką Danielių pirmininku, bendruomenė buvo registruota ir galėjo naudotis mečete pagal panaudą“, – apie tai, kaip pavyko mečetę išsaugoti neuždarytą, pasakojo I.Makutavičius.
Buvo vadinama Lietuvos musulmonų Meka tuo metu, nes iš tikrųjų vienintelė veikė, – sakė I.Makutavičius.
Žinoma, kad mečetė Raižiuose stovėjo jau 1556 m.
Tiesa, pamaldos, kaip turėtų būti pagal islamo religiją, kiekvieną penktadienį čia nevyksta – paprasčiausiai nėra kam melstis. Bet per didžiąsias šventes atvyksta imamas, o ir musulmonų iš aplinkinių kaimų prisirenka šimtas ir dar daugiau.
„Jūs dabar užėjote į mečetę, Dievo namus. Kaip matote, nėra jokių suolų, jokių klauptukų, jokių išpažinties kabinų. Islame pagrindas yra tas – peržengei Dievo namų slenkstį, tavo turtai lieka gatvėje. Ir nors būsi pats turtingiausias, bet ateisi, kai pirmos eilės bus užimtos, stosi gale, kur yra vietos. Nėra išpažinties, jeigu tu padarei kokią nuodėmę, turi Dievo prašyti išrišimo, kad atleistų, niekas kitas už tave nesimels. Nėra celibato, religijos vadovai gali turėti šeimas, palikuonių“, – apie savo tikėjimo ypatumus pasakojo I.Makutavičius.
Per šventes į Raižius atvažiuoja arba pats muftijus Romas Jakubauskas, arba jis ką nors atsiunčia. Imamų trūksta, nes atėjus sovietams nutrūko bendruomenės narių religiniai mokymai, mokytoją Dovydą Silimavičių 1944 m. ištrėmė į Sibirą, kur jis ir mirė. „Aš ir pats arabų rašmenų nepažįstu, skaityti nemoku“, – prisipažino I.Makutavičius, rodydamas seną, apie 200 metų senumo, ranka perrašytą Koraną, kurį iš savo asmeninės kolekcijos jis paaukojo Raižių mečetei, kad kiekvienas apsilankęs galėtų pamatyti.
Kvepia šimtalapiu
Gidė, Alytaus turizmo informacijos centro turizmo vyr. specialistė Birutė Malaškevičiūtė pasakojo, kad kartu su totoriais į Lietuvą atėjo ir daržininkystė, nes iki tol ji nebuvo įprasta. „Tai nereiškia, kad iki tol lietuviai nežinojo nieko apie daržoves, bet jos nebuvo įprastos ant stalo. Totoriai užsiėmė daržininkyste. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Raižių, Butrimonių, Bazorų totoriai aprūpindavo beveik visą Alytaus apskritį daržovėmis“, – pasakojo B.Malaškevičiūtė.
Šiandien totoriai labiau žinomi ne dėl daržovių, o dėl kepamo tradicinio šimtalapio. Norint jo paragauti, tereikia į vietos bendruomenę kreiptis iš anksto, bent prieš kelias dienas, ir jis bus iškeptas. Kilogramas tikro totoriško šimtalapio kainuoja apie 9 eurus. Tiesa, vieną kepti meistrės paprastai neapsiima – darbo per daug.
Anot I.Makulavičiaus, dabar šimtalapiai kepami ne tik apie Alytų, kur gyvena totoriai. Jo teigimu, iš šito regiono išvykusios moterys išsivežė ir tradiciją kepti bei svečius vaišinti išskirtiniu gardėsiu, pamoko ir kitus.
„Jau ir lietuvės moterys moka, ir kepyklos kepa, nėra jokia paslaptis. Bet žinau viena, kaip sakoma, kaip galva – taip protas, kaip burna – taip skonis. Vienam skanus toks, kitam – savo kaimo. Norint iškepti, tai ne valandos darbas, prie jo reikia šokinėti apie penkias ir daugiau valandų. Pradėk sviestą lydyti, ką irgi reikia sugebėti. Aguonų plikinimas ir malimas laiko atima. O pati procedūra irgi nėra greita. Norint išsikepti 3,5 kg šimtalapį, reikia 2 kg miltų, 6 kaimiškų kiaušinių (iš parduotuvės prireiks ir 8 ar 10), cukraus apie kilogramo, lydyto sviesto – apie 500–600 gramų, apie 20 gramų mielių“, – apie šimtalapiui reikalingus produktus pasakojo I.Makulavičius, kurio žmona ir kepa, tiesa, ne viena, bendruomenėje šiuos skanėstus.
Vis dėlto net paprašytas paslapties, ką reikia daryti, kad ploni šimtalapio blynai neplyštų juos tempiant, jis neatskleidė, tik nusijuokė – viskam reikia įdirbio. Tad jeigu kepsite šimtalapį kartą per kelerius metus, greičiausia sėkmės pritrūks, net jeigu ir žinosite visas paslaptis.
Beje, šimtalapis gali būti ne tik toks, kokį esame įpratę valgyti – saldus, su aguonomis, razinomis, bet ir su mėsa. Anot I.Makulavičiaus, „jeigu kokia žąsiokė pasitaiko, tai ir iškepam“.
Pastatė paminklą Vytautui
Raižiuose prieš 8 metus iškilo paminklas Vytautui Didžiajam, asmenybei, kurią Lietuvos totoriai itin gerbia ir vertina. Paminklas (skulpt. Jonas Jagėla), pastatytas 2010 metais, atidengtas tų metų birželio 26 d., yra iš granito, 5,2 m aukščio. Jo viršutinėje dalyje įkomponuoti Gediminaičių stulpai ir totorių simbolis Tarak Tamga, vidurinėje – Vytauto Didžiojo valdymo (1392–1430), totorių atsikėlimo į LDK (1397) ir Žalgirio mūšio (1410) metai, apatinėje – užrašas: „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“.
O šalia paminklo guli plokštė, kurioje, kaip pasakojo I.Makulavičius, yra įamžinti visi, prisidėję prie paminklo statymo – tiek finansiškai, tiek savo darbais. Sąrašas plokštėje nėra baigtinis, norint įsiamžinti, reikia paaukoti.
„Nutarėme, kad reikia pastatyti Vytautui Didžiajam paminklą, kadangi senoliai, imamai, tai yra kunigai, skaitydami pamokslus, mini visus Dievo pasiuntinius, tarp jų ir Vytautą. Tai ir sakome – tie pamokslai jau reformuojasi, ateina naujoviški, tai tas vardas nebus minimas ir jaunoji karta jį pamirš. Nutarėme ir tą padarėme“, – apie paminklo idėją kalbėjo I.Makulavičius.
Kartu su paminklu šalia Raižių mečetės sumontuoti ir du Jono Naviko sukurti saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, antrasis – Griunvaldo (Lenkija), kuriame ir vyko Žalgirio mūšis.
Žurnalistų turą po Dzūkiją organizavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.
