Kai išeini į kelią, laikas tarsi pakimba. Jis tampa visiškai kitoks, tąsus kaip guma, dienos nesibaigia, rytas nutolsta taip toli, kad vakare jo net nebeprisimeni, negalvoji nei apie ateitį, nei apie praeitį, tik apie šios dienos kelią, apie čia ir dabar. Per dieną nužygiuodamas -iolika kilometrų nenustoji stebėtis, kaip keičiasi gamtovaizdis, kaip mėlynių pilnus miškus keičia žirnių pilni laukai, o turistinius objektus – nuošalios uolos ir olos, tekantys upeliukai ir kadaise išgraužtos jų vagos. Nulipęs tūkstantį laiptelių, žiūrėk, jau ir vėl lipi viršun. Nespėjęs pamiršti vieno gamtos stebuklo, jau lauki, ką naujo pateiks kelias, nes jis keičiasi kas valandą. Žingsniuodamas netgi pastebi kaip keičiasi bendrakeleiviai, nuotaika grupėje, bet dar nematai vidinių permainų. Nes keliaudamas tu lyg ir palieki save nuošalyje. Tu išėjęs ir dar neparėjęs, tu esi kažkur pakeliui. Renki uogas, renki vaizdus, aikčioji ir tyli su kitais, malšini alkį ir troškulį, ištiesi lazdą kitam, stengiesi nuslėpti savo nuovargį, mėgaujiesi kiekviena akimirka ir netgi jautiesi šiek tiek kaltas, kad pamiršai toli likusius namiškius, rutiną, nebaigtus darbus, neatsakytus laiškus.
Vieni sako, kad žingsniuodamas ilgą laiką, tu nusileidi gilyn į save, sutinki tą tikrąjį aš, turi laiko pagalvoti apie save. Kiti sako, kad eidamas tu kaip tik palieki save nuošalyje, tavo ego tampa mažytis, problemos ir laimėjimai tampa tokie nedideli, kad tu apie juos net nebegalvoji. Kad ir kaip tai įvardintum, tik sugrįžęs pamatai, kaip pats pasikeitei. Ilgesnį laiką einant, būnant gamtoje, nepersekiojamam telefonų skambučių ir neskiriant dėmesio virtualiam aš personažui, sistema išties persikrauna ir daug kas atrodo visiškai kitaip.
Vaikščiojimas yra vienas senesnių laiko leidimo būdų. Romantikai dailininkai, poetai, muzikai, Ž.Ž.Ruso su maištingomis „atgal į gamtą“ idėjomis, J.V.Getė su „Audros ir veržimosi“ laikų lyrika paskatino dvasinio peno pradėti ieškoti gamtoje. Vokiečiai turbūt buvo patys pirmieji ir patys uoliausi vaikščiotojai, todėl jų kalboje net ir terminas yra, kuriam daugelis kalbų neranda atitikmens – Wanderlust. Pažodžiui išvertus, jis reikštų didžiulį troškimą pasivaikščioti, paklajoti po gamtą, po kalnus. Bet kalbama ne apie sportą, ne apie gryno oro poreikį ir ne apie ėjimą iš taško A į tašką B, bet apie kopimą į kalnus, sąmoningus žygius į gamtą, stengiantis ją pažinti ir suprasti, ieškant naujų, neišvaikščiotų takų bei gražių vaizdų ir kūrybinių inspiracijų. „Wanderlust“ vadinasi ir dailės paroda, visą vasarą veikianti Berlyno senojoje Nacionalinėje galerijoje Muziejų saloje su garsiausių Europos dailininkų pieštais ir tapytais gamtos ir kalnų vaizdais. Kelionės po gamtą motyvai romantizmo epochos mene tapo gyvenimo kelionės simboliais. Vokiečių kalboje pasivaikščiojimą apibūdina net ne vienas žodis – į sunkesnius Vanderungus dažniausiai ėjo vyrai, o moterys eidavo į Spaciergangus – lengvus pasivaikščiojimus parkų takeliais. Lietuvių kalboje sakome ėjimas, vaikščiojimas, žygiavimas, bet visi žodžiai labiau skirti apibūdinti ėjimo tempui, bet ne nuotaikai ar ėjimo tikslui atskleisti.
Turėsime surasti reikalingus žodžius, nes pastebiu, kad lietuviai pastaruoju metu taip pat pamėgo leistis į žygius pėsčiomis. Gal dar ne taip, kaip vokiečiai, kurių net du trečdaliai mėgstamiausiu laisvalaikio užsiėmimu įvardina Vanderungą, bet lietuviškoji tendencija vaikščioti taip pat džiuginanti. Tikiuosi, kad po truputį atsiras infrastruktūra, nebrangios nakvynės vietos, užeigos šalia keliukų ir vietoj vienadienių žygių keliautojai galės išsiruošti į savaitgalio ar net savaitės žygius.
Vaikščiojimas yra ir pats pigiausias sportas, jam užtenka gerų batų, kuprinės ir keliautojo lazdos. Išėjus į žygį nereikia nei brangios nakvynės, nei prašmatnaus maisto lėkštėse. Išėjus į kelią pamatai, kiek nedaug iš tiesų žmogui reikia. Džiaugiesi, kad nepritrynė batai, kad neužklupo liūtis, kad kuprinėje nesineši nieko nereikalingo, džiaugiesi užlipęs ant kalno ir nusileidęs žemyn, džiaugiesi gavęs kavos puodelį ar radęs uogų miške, džiaugiesi paklota lova ir ant stalo atriekta duona su lašinukais. Džiaugiesi netgi atsitiktine tvarka parinktais bendrakeleiviais, nes supranti, kiek daug mes galime gauti vienas iš kito, kai nebesislepiam po skrybelaitėmis ir įvaizdžiais. Kai pats tampi mažytis, išmoksti matyti gamtos grožybes ir girdėti kitus žmones.
Prieš mėnesį manęs artimieji ir draugai klausė, ar aš nebijau leistis į kelią su aštuoniais nepažįstamais žmonėmis. Gūžtelėjau tada pečiais – noras dalintis savo atradimais, noras parodyti kitiems vaikščiojimo stebuklą ir Dievo sukurtus gamtos paminklus buvo daug stipresnis už baimę. Noras sugrįžti į stebuklingus Saksonijos miškus buvo stipresnis už abejones. Nežinojau, kokie žmonės susirinks, nežinojau, ar jiems nebus per sunku miegoti dviaukštėse lovose ar bendroje palėpėje su kitais keliauninkais, valgyti įsidėtus sumuštinius, nueiti dvidešimt kilometrų per dieną, ar pagaliau užlipus į didžiulį kalną jų neapims neviltis, kad reikia vėl leistis žemyn, ar jų neapims aukščio baimė, neatsinaujins senos traumos, nesuplyš batai, ar neišlys senos nuoskaudos, ar bendrakeleiviui patempus koją, kiti nepradės bambėti dėl gaišaties. Visko buvo, išlindo ir senos nuoskaudos, ir šviežios nuospaudos, bet buvom nuoširdūs. O kai širdis atvira, gali ir palaukti, ir atleisti, ir net pasijuokti iš kelionės nepatogumų. Ir trumpam pamiršti, kas esi ir kokias pareigas užimi tikrame gyvenime.
Prancūzų filosofas Frederic Gros knygoje „Vaikščiojimo filosofija“ sako, kad ilgesnį laiką eidamas žmogus patiria pilnatvę arba tai, ką mes pratę apibūdinti paprastais žodžiais – gyvenimo džiaugsmą. Iš pirmo žvilgsnio keista, kad, norint pasijusti laimingam, reikia nuvarginti kūną, bet tik taip mes pajuntame, kad jis mums priklauso. Pasak autoriaus, pilnatvę pajusti padeda suvokimas, kad esame harmoninga gamtos dalis, kad esame vienis su ja, kad gera vien dėl to, kad mes judam ir kvėpuojam, esam čia ir dabar. Ir neprivalome nieko daugiau daryti, nereikia priimti sprendimų, tik eiti, tik dėti koją už kojos ir stengtis iki tamsos pasiekti nakvynės vietą.
Prieš savaitę penktą dieną žingsniuodami mišku devyni žmonės dalinosi savo svajonėmis. Ne svaičiojimais, bet tikromis istorijomis apie išsipildžiusias svajones ir nueitą kelią jų link. Nežinia, ar tik norėdami įkvėpti kartu žingsniuojančią paauglę, ar sau patiems priminti, kad svajonės pildosi, jei dėl jų kažką darai, o gal tikėdamiesi savotiško paskatinimo ir paramos iš bendražygių. Kai atėjo mano eilė kalbėti, prisiminiau prieš metus viso labo tik svajojusi nueiti Dailininkų keliu su įdomiais žmonėmis arba vienai, jei jų neatsiras. Svajonė buvo stipri, bet tikrai neįsivaizdavau, kad po metų būsiu ne tik nuėjusi Dailininkų keliu, ne tik parašiusi ir atidavusi leidyklai knygą, bet ir sugrįžusi į miškus su pirmaisiais keliautojais kaip organizatorė ir vedlė, suformavusi grupę rudens kelionėms ir nežinanti, ką daryti su visais kitais, norinčiais keliauti su manimi.
Meluoju, žinau ką jiems patarti. Nesvarbu, kad pas mane neliko vietų – kelkite užpakalį nuo sofos ir eikite. Nesvabu, vienai, dviem dienom ar savaitei, nesvarbu ar lyja, ar vėjuota, ar saulė pernelyg kaitina. Nebūtina važiuoti už jūrų marių, eiti Santjago keliu ar aplink Kailašo kalną, jei neturit laiko, pinigų ar vaikai per maži. Eikite Lietuvos pažintiniais takais, vaikščiokite po miškus, eikite pajūriu ar Lietuvos kaimais, eikite vieni, eikite su šeima, tieskite savo kelius patys, nelaukdami ir nesiskųsdami. Eikite laisvai kvėpuodami, dairydamiesi, svajodami, pastebėdami visas gamtos dovanos. Eikite ne į lengvus pasivaikščiojimus, bet į Vanderungus. Kūnas jums padėkos, išvarginta nuo greitėjančio pasaulio galva nurims, nuosėdos pakeliui išsibarstys. Galbūt net rasite naujų draugų ar susipažinsite su savimi iš naujo. Ir pamatysite, jog kelyje išsakytos svajonės kur kas greičiau pildosi.
