Lisabonos stotyje atsiradome vos išaušus. Ji dar buvo uždaryta, lauke buvo šalta ir bjauru, todėl atitinkamai tokia buvo ir nuotaika. Negana to, kelionė nebuvo lengva, nes autobusas buvo pilnas, ir apie kažkokį bent kiek normalesnį miegą nepavyko net pagalvoti. Todėl pikti buvome tą ankstų rytą. Amžius visgi jau nebe tas, kad bastytis kažkur be miego ir dar apsimesti, kad tas yra labai linksma.
Lyg būtų maža nenuotaikos, dauguma viešbučių tokį ankstų rytą klientų dar nepriima, todėl tenka laukti bent jau pietų, kad galėtum užsiregistruoti. Pasiskųsčiau dar, bet galvoju, kad gal niekam tie lokalūs skundai neįdomūs, tad geriau pažiūrėkime globaliau, kokia yra ta Portugalijos sostinė.
Man pasirodė įdomu, kad Lisabona yra vienintelė Europos sostinė, įkurta prie Atlanto vandenyno. Akivaizdu, kad kiti europiečiai per daug artimai su juo santykiauti nepanoro ir savo sostines kūrė pagarbiu atstumu. Tačiau portugalai ne tokie. Jie nuo amžių amžinųjų draugavo su jūra ir išaugino daug žymių keliautojų. O pati Lisabona buvo Europos vartai į tada dar nepažintą pasaulį.
Antrojo pasaulinio karo metu Lisabona tapo tokiais vartais karo pabėgėliams. Voros jų per Lisaboną bėgo į JAV ir kitas valstybes nuo karo. Viena tos voros dedamųjų buvo ir užgainiotas prezidentas Antanas Smetona.
Be to, Lisabona yra įkurta ant septynių kalvų ir kartais pavadinama septynių kalvų miestu, kas yra visiškai neoriginalu, nes tokį pat vardą turi dar keli dar pasaulio miestai.
Kažkur skaičiau, kad šiandienos Lisabona pakerės keliautoją baltos kalkakmenio spalvos pastatais, žaliomis alėjomis, kalvomis, jūra, draugiškais žmonėmis, puikiu maistu ir pietų Europai būdingu neskubiu gyvenimo būdu. Lyg to būtų negana, čia dar žadama ir gera aura bei šarmas.
Tačiau pirmiausi mūsų potyriai iš stoties atkakus į senamiestį, vadinamu Baiska, buvo tai, kad per pirmas penkiolika minučių gavome bent kelis pasiūlymus įsigyti narkotikų iš po skverno. Gal čia tokiu būdu tas šarmas ir gera aura sukuriami, pagalvojau. Nepirkome mes nieko iš jų tąsyk, ne tas galvoj buvo.
Pati Baiksa yra daugiausia pėstiesiems skirta miesto dalis, kurioje vyksta aktyvus dieninis gyvenimas. Nakties metu biurai ir parduotuvės užsidaro, senamiestis ištuštėja, ir jame tampa nebemiela. O ir šiaip siūloma mieste pernelyg neatsipalaiduoti ir per daug nesileisti į draugystes su nepažįstamaisiais, nes galiausiai jie vis tiek pasiūlys narkotikų arba bandys kaip nors kitaip išvilioti pinigus.
Naktinių linksmybių reikėtų ieškoti Bairo Alto rajone. Tai yra mėgstama jaunimo vakarojimo vieta su barais ir naktiniais klubais. Man čia nebuvo linksma, nes esu seno sukirpimo žmogus ir prie visokių jaunimo ištvirkavimų jau nebepritampu. Šis rajonas yra ant kalno, todėl tingintys kopti gali naudotis funikulieriumi.
Funikulieriai yra plačiai naudojama transporto priemonė Lisabonoje ir labai mėgstama turistų. Pats seniausias funikulierius mieste yra Lavros. Jis pastatytas 1884 m. Santa Justa funikulierius garsus tuo, kad jį suprojektavo Gustavas Eifelis.
Visai kitas įspūdis yra Alfamoje. Tai seniausia miesto vieta, kurioje nuo seno gyveno žvejai ir skurdesni miesto gyventojai. Siaurų, labirintus primenančių gatvelių tinklas yra paslaptingas. Klaidžiojant jame tarsi nusikeli į senąją jūrinę Portugaliją. Kadangi esu senienų mėgėjas, tai Alfama man patiko labiausiai. Taip ir įsivaizdavau Smetoną su cilindru ant galvos, pro binoklį žvelgiantį į jūrą ir laukiantį, kada atplaukęs laivas padės jam pasiekti „Jungtines Amerikos Valstybes“.
Visiškai nepatiko Čiado rajonas. Jis yra populiariausia apsipirkinėjimo vieta. Manęs jis nesužavėjo, nes esu alergiškas apsipirkinėjimui ir panašių vietų vengiu. Bet kaip išvengti, jei esi su moterimi, kuri tą daryti labai mėgsta? Galima išprovokuoti konfliktą ir kuriam laikui išsiskirti. Arba padaryti kompromisą – eiti į rajoną, paleisti moterį po parduotuves, o pačiam nusėdus bare gurkšnoti gėrimą ir skaityti spaudą. Blogiau būna, jei moteris reikalauja, kad dalyvautum apsipirkinėjime. Tada nežinočiau ką daryti, turbūt pasirinkčiau pirmąjį pasiūlymą. Nors dar priklausytų, ką už tai pažadėtų.
Belemo rajonas yra vieta, kur didieji Portugalijos keliautojai pradėjo savo keliones jūra. Vėliau ten rezidavo Portugalijos karaliai, o dabar reziduoja Portugalijos prezidentas. Įspūdingiausias objektas yra Belemo bokštas. Tai yra vienas populiariausių visos šalies objektų, dažniausiai naudojamų ant šalį iliustruojančių atviručių. Jis buvo pastatytas kaip uostą saugojantis sargybos postas.
Belemas nėra miesto centre, jį pasiekti reikia naudotis visuomeniniu transportu – autobusais ar tramvajais, kurių tinklas išplėtotas pakankamai neblogai.
Dviračiais mieste važinėtis nesiūlau, nes prisiminkime kelių kalnų miestas Lisabona yra. Jūs nieko neveiksite – tik minsite pedalus į nuolatinius kalnus. Palikime dviračius Kopenhagai.
Neblogas variantas miesto tyrinėjimui yra motoroleriai. Lisabona yra ištęstas miestas, todėl net naudojantis visuomeniniu transportu neretai tenka sukarti nemažus atstumus pėsčiomis, ypač vykstant į paplūdimius ar priemiesčius. Todėl motoroleris yra geriausia išeitis. Juos galima išsinuomoti, tereikia turėti vairuotojo pažymėjimą.
Tyrinėti miestą nuosavomis kojomis irgi neblogai, nes vietovės, tokios kaip Alfama, Bairo Alto ir Daiksa, yra nesunkiai pasiekiamos pėsčiomis.
Atskiro dėmesio susilaukia geltonieji tramvajai. Statyti dar tarpukariu, jie yra tebeveikiantys ir tapę turistų ikonomis. Rekomenduoju tramvajų Nr. 28, nes jo maršrutas veda per populiariausias centrinės Lisabonos vietas, pravažiuojant žymiausias miesto bažnyčias, parkus ir paminklus. Nors pasivažinėjimas senu tramvajumi nėra labai komfortiškas, tačiau tai gali būti pigus gidas po žymiausias miesto vietas.
Cristo Rei statula yra panaši į Kristaus statulą stovinčią Rio de Žaneire. Ji stovi ant kalno, kitapus Tejo upės. Norint nuvykti prie jos reikia keltis keltu per upę, važiuoti autobusu ir galiausiai kilti elevatoriumi.
Didelį įspūdį daro Vasco de Gama tiltas. Tai yra ilgiausias tiltas Europoje, kurio ilgis – 17,2 kilometrai.
Beje, vakarieniaujant restoranuose pasimovėme ant kabliuko, kai padavėjas neprašomas atnešė kažkokį užkandį, kurį mes paragavome. Tai buvo klaida, nes jo kaina, kuri buvo – švelniai tariant – su didoku antkainiu, vėliau buvo įtraukta į sąskaitą. Taigi, tos pavytusios mėsytės liesti nereikėjo. Po to buvo nemalonu aiškintis, nors mano bendrakeleivė tą darė ypač aršiai. Koks gi jai skirtumas, vis tiek mokėti turiu aš, pagalvojau norėdamas tiesiog pamiršti šį nesusipratimą. Bet nieko nesakiau, nes bijojau, kad josios aršumas nenusikreiptų į mane. Turbūt neverta sakyti, kad aiškinimasis nepadėjo, ir vis tiek teko susimokėti.
Bet tai tik menkas nesklandumas. Lisabona yra tikrai šauni vieta praleisti kelias dienas, po kurių mūsų laukia dar vienas naktinis autobusas – grįžtame ten, kur ir pradėjome šią ilgą kelionę – į Madridą.
