Pirmuosius šios kelionės tekstus rasite čia ir čia.
Nors Triestas ir pakraštyje, uosto statusas jį sujungia su pasauliu keltais. Sausumos keliu į šiaurės vakarus iš jo galima gana greitai pasiekti Veneciją, į pietus – Kroatijos miestus Pulą bei Rijeką, o rytuose – tik pusantros valandos iki Slovėnijos sostinės Liublianos.
Pastaroji – neblogas pasirinkimas vienos dienos išvykai autobusu, pavyzdžiui – kai Trieste stoja rūkas. Miestus jungia puikus plentas, autobuse dominuoja itališkai kalbantys keleiviai, o sienos kirtimą galima nuspėti tik iš to, jog dauguma keleivių nustoja naršyti išmaniuosiuose telefonuose.
Jau Liublianos stotyje nesunku pastebėti Rytų bloką išduodančius ženklus – kad ir mėlynąsias lenteles, jog vienam ar kitam objektui teko panaudoti Europos Sąjungos fondų lėšas, žodžių priesagų pokytį į slaviškiau skambančias, taip pat ir kioskuose pardavinėjamus burekus (palyginus juos su kioskiniais stoties giminaičiais Vilniuje (krymo totorių kalba čeburekas – skanus burekas), šie pyragaičiai pasirodė skanesni – galbūt kuklūs vardai puošia ne tik žmones).
Norintiems kažko rafinuotesnio, centre galima ieškoti vietinių virtinių štruklji, primenančių mažyčius vyniotinius.
Viename gide teigiama, jog Liubliana neturi pasaulinio lygio įžymybių, tačiau tai turi ir privalumų – turistui ne tiek rūpi „dėliotis varneles“, mažiau ir eilių.
Visgi nustebau eilinį gruodžio pirmadienio rytą centre radęs daugybę žmonių. Nedidukė mažos šalies sostinė savo turizmo galimybes išnaudoja labai gerai.
Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo it mažytis Venecijos lopinėlis. Net ir žiemą nedidele upe plaukioja ekskursijų laiveliai, o įvairaus amžiaus turistai būriuojasi prie lauko staliukų su kava.
Senamiesčio dalis jungia puošnus trigubas tiltas – vienas iš daugybės architekto J.Plečniko palikimo pavyzdžių mieste. Jų buvimas šiek tiek priminė Antonio Gaudžio ir Barselonos sąsajas.
Nedidelėje erdvėje šalia tiltų dar sutelpa poeto Prešereno aikštė su skulptūra, pranciškonų bažnyčia, kalėdinė eglė, kabančios dekoracijos, prekybiniai paviljonai ir gatvės muzikantai, o iškart už upės – turizmo informacijos centras, vietoj žaisliukų savo eglutę papuošęs drakoniukais.
Šių būtybių pilna magnetukuose ir kituose suvenyruose, jos aptūpusios ir ant šiaurinėje upės pusėje esančio tilto. Kartu su ant kalno esančia ir iš visų pusių puikiai matoma Liublianos pilimi, drakonas įamžintas ir miesto herbe.
Turistas, kuriam ši senamiesčio saldybė – per soti, kelias valandas gali skirti žvalgytuvėms kitur: paspoksoti į miestą užlipus ar užkilus ant pilies kalno, aplankyti ją pačią, stabtelėjus prie minimalistiško roboto-būgnininko, pereiti kaimą ir kolektyvinius sodus primenantį Krakovo kvartalėlį, kuris yra vos už kelių šimtų metrų nuo centro, ir romenų miesto sienų likučius netoliese.
Taip pat rekomenduočiau pamatyti iš viduramžiško pastato į mokyklą ir koncertų salę perdarytą Križanke, ar užsukti į grafičiais išmargintą ir kairiojo jaunimo pamėgtą Metelkovos rajoną, įsikūrusį netoli stoties stovėjusiuose jugoslavų kariuomenės barakuose.
Jei turite laiko, galėsime aplankyti galerijas, kurių Liublianoje taip pat netrūksta.
Parlamento įėjimas dekoruotas gausybe skulptūrėlių, vaizduojančių ramią slovėnų kasdienybę, bemaž besilygiuojančią Antikon: visi čia – ir vyrai, ir moterys, ir vaikai – pavaizduoti be rūbų.
Drakonams ir poetui Liublianoje kompaniją palaiko ir daugiau neįprastų skulptūrų: pavyzdžiui, Napoleonui, komunistinių pažiūrų Jugoslavijos veikėjui E.Kardeljui.
Parlamento įėjimas dekoruotas gausybe skulptūrėlių, vaizduojančių ramią slovėnų kasdienybę, bemaž besilygiuojančią Antikon: visi čia – ir vyrai, ir moterys, ir vaikai – pavaizduoti be rūbų.
Trumpa viešnagė Liublianoje man patiko – tad rekomenduoju ją aplankyti ir jums.
Bergamas – nustebinęs „oro uosto“ miestas
Keliaudamas namo į Lietuvą dar spėju atsidurti Bergame – miestelyje, prie pat kurio įsikūręs vienas iš Milano oro uostų – Di Oro al Serio.
Palyginus su Šarlerua Belgijoje, kitu lankytu miesteliu prie pigiąsias avialinijas aptarnaujančio oro uosto, Bergamas – visavertė turizmo ašis.
Apačioje plyti naujamiestis, kurį, net ir stabtelėjus nemažoje kalėdinėje mugėje, net ir gatves nuklojus turkiškos pirties vertam rūkui, realu pereiti per pusvalandį.
Tuomet iki vidurnakčio veikiančiu funikulieriumi arba pėstute galima pakilti į senamiestį. XII a. bažnyčia, XV-tojo koplyčia, XVI-tojo katedra – visa tai sutelpa ant kalno esančio senamiesčio aikštėje.
Dar vienas funikulierius kelia iš senamiesčio į trečiąjį miesto aukštą, San Vigilio kalvą, kuriame turėtų pasitikti pilies griuvėsiai ir puikus apylinkių su Orobie, bergamiškosiomis Alpėmis vaizdas, 1913-aisiais žavėjęs Hermaną Hesę.
Būtent Alpės – šios ir kitos, kurių keteras grįždamas pamatysiu per lėktuvo iliuminatorių, liks paskutiniu kelionės įspūdžiu.