Slovėnija yra vienintelė valstybė pasaulyje savo pavadinime turinti anglišką žodį meilė. Liublianos pavadinimas taip pat labai artimas slaviškam meilės apibūdinimui. Gramatiškai taip ir išeina – meilės valstybės meilės sostinė.
Kuo ypatingas šis tiek meilės savo pavadinime turintis miestas? Pradėkime nuo kelionės į jį.
Iš Lietuvos pasiekti Slovėnijos sostinę nėra paprasta. Tiesioginių skrydžių nėra, todėl kelionė trumpa nebus. Tiesa, daug kas Slovėniją pravažiuoja traukdami atostogauti į Kroatijos pajūrį, tačiau, norint užsukti į Liublianą, reikia daryti poros šimtų kilometrų lankstą.
Mes taip ir padarėme – vykome į Liublianą keliaudami savo automobiliu. Neslėpsiu: daug iš šio miesto nesitikėjau, visgi Liubliana yra viena mažiausių Europos sostinių (mažesnė net už Kauną), bet likau maloniai nustebęs.
Pasirodo vietiniai taip myli savo miestą, kad stengiasi jį puoselėti įvairiais būdais. Jie mano, kad geriausias būdas gyvinti miestą ir daryti jį patrauklų turistams yra ne užsidarymas namie, o laiko leidimas parkuose, kavinėse ir kitose viešosiose erdvėse. Po darbų žmonės stengiasi nelėkti namo, o susitikti ar vakarieniauti mieste.
Dėl šios priežasties malonu buvo užfiksuoti, kad Liubliana visada pilna žmonių. Netgi atšalus orams miestiečiai apsigobę pledais sėdi lauko kavinėse su karšto vyno taure. Galbūt tai lemia ir faktas, kad penktadalis miesto gyventojų yra studentai, turintys mažiau pareigų ir šiaip į viską žiūrintys paprasčiau.
Kiek teko bendrauti su slovėnais, man jie paliko draugiškų ir tolerantiškų žmonių įspūdį. Aišku, pirmasis įspūdis gali būti klaidingas, bet daug ką pasako, kad vieno gražiausių Slovėnijos miestų Pirano meru buvo išrinktas juodaodis ir niekas nedarė iš to problemos. Tai buvo pirmasis juodaodis meras Rytų Europos šalyse. Negi tai ne tolerancijos požymis?
Be to, slovėnai yra vieni didžiausių poliglotų Europoje. Oficiali kalba šalyje yra slovėnų, tačiau apie 70 proc. žmonių moka bent dvi užsienio kalbas ir tai yra vienas aukščiausių rodiklių Europos Sąjungoje.
Slovėnai daugiausia mokosi anglų bei vokiečių kalbų, tačiau dėl Jugoslavijos palikimo dauguma jų moka ir serbų-kroatų kalbą. Žmonės, gyvenantys Italijos pasienyje, moka ir italų kalbą. Itališkai kalba apie 15 proc. gyventojų.
Slovėnijos ekonomika yra geriausiai išsivysčiusi regione, todėl į šalį atvyksta daug darbo imigrantų iš Makedonijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos ar Kosovo. Jiems Slovėnija tinkama, nes nėra kalbos barjero. Pagal imigracijos mastus vienam gyventojui Slovėnija yra viena pirmaujančių Europos Sąjungoje. Jau dabar apie 12 proc. Slovėnijos gyventojų yra gimę užsienyje, daugiausia – buvusios Jugoslavijos šalyse.
Ne tik poliglotai, bet ir sportininkai
Man, kaip sporto mėgėjui, apskritai yra nuostabu, kaip tokia maža valstybė kaip Slovėnija gali turėti tiek daug pajėgių sporto šakų rinktinų. Mes turime tik stiprią krepšinio rinktinę, visos kitos komandinės sporto šakos yra daugiau „dėl vaizdo“. O vos 2 mln. gyventojų turinti Slovėnija į aukščiausio lygio pirmenybes nuolat deleguoja savo krepšinio, futbolo, ledo ritulio, tinklinio ir rankinio komandas.
Nesportuojantys nesupras, tačiau tai yra įspūdingi pasiekimai, dėl kurių pavydas graužia bambą.
Liubliana – žalias miestas, todėl galima mėgautis grynu oru ir puikiais parkais. Nors visuomeninis transportas puikus ir patogus, miestiečiai labiausiai mėgsta važinėtis dviračiais. Miestas nedidelis, todėl dviračiu nukakti į bet kurią miesto vietą yra lengva ir patogu, nes beveik visur yra dviračių takai. Turistams dviračius galima išsinuomoti, tačiau miestą puikiai galima tyrinėti ir pėsčiomis.
Pati Liubliana neturi kokių nors išskirtinai įžymių turizmo objektų, bet tai turbūt ir yra jos žavesys, nes nereikia lakstyti nuo vieno objekto prie kito ir bijoti ko nors neaplankyti. Galima tiesiog lėtai vaikštinėti jaukaus senamiesčio gatvelėmis ar Liublianicos upės krantine, mėgautis miesto vaizdais ir ramiai tekančiu gyvenimu.
Populiariausias turistų atrakcijos objektas sostinėje yra ant didelio kalno miesto centre stovinti Liublianos pilis. Pilies bokšte plevėsuoja žalia Liublianos miesto vėliava. Viduramžiais statytoje pilyje yra muziejus, kuriame nuolat vyksta kultūriniai renginiai. Tačiau geriausia yra vaizdas, atsiveriantis užlipus į pilies bokštą. Tada prieš akis visu grožiu matyti Liublianos panorama ir miesto prieigose esantys kalnai.
Tuo Liubliana panaši į Vilnių, nes ir jame geriausia miesto centrą apžvelgti nuo Gedimino kalno.
Įsispraudęs tarp pilies ir Liublianicos upės, viliojantis siauromis gatvelėmis, mažomis kavinukėmis ir parduotuvėlėmis, įkurtomis viduramžius menančiuose pastatuose, turistus kviečia senamiestis.
Puikūs tiltai – ne tik Prahoje
Liubliana garsi savo tiltais. Vienas iš žymesnių yra Trigubas tiltas, susidedantis iš trijų vaizdingų tiltų, kurie pastatyti tiesiog vienas šalia kito, kad net vadinami kaip vienas tiltas. Visai šalia jo yra ne mažiau žymus Drakono tiltas, kurį saugo keturios drakono statulos.
Mėsininko tiltas populiarus tarp įsimylėjėlių ir sutuoktinių, kurie atvyksta čia prisiekti amžiną meilę ir prirakinti ją simbolizuojančias spynas. Nors mano nuomone, žodis tiltas šiems statiniams gal yra kiek per skambus, nes Liublianica savo pločiu primena mūsų Vilnelę, todėl greičiau tai dekoratyviniai tiltukai. Nors maži, bet gražūs.
Respublikos aikštė žymi tuo, kad čia 1991 m. buvo paskelbta Slovėnijos nepriklausomybė.
Dar vienas kiek nestandartinis traukos objektas yra Metelkova miestelyje. Tai buvusiame kariniame miestelyje įkurta, autonomine kultūrine teritorija pasiskelbusi vieta, kurioje mėgsta rinktis alternatyvaus meno gerbėjai bei jaunimas. Ten įsikūrę daug barų ir naktinių klubų, todėl ši vieta penktadienio ir šeštadienio vakarais yra itin populiari ir triukšminga.
Metelkova yra miesto centre, netoli geležinkelio stoties. Todėl jei vyksite į Liublianą ne poros valandų pasivaikščiojimui, o nakvynei – siūlau pasilinksminti Metelkovoje.
