Su manim sutiktų netgi vienas didžiųjų ultra ir mega mūsų tautos patriotų – Maironis, kuris viešėdamas Liucernoje apgirto nuo jos grožio ir besiklausydamas Liucernos bažnyčių varpų gaudesio sukūrė eilėraštį „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“. Dar mokykloje, pamenu, nesupratau, kodėl vaikai juokiasi iš žodžio kantonai ir jaudinausi, ar dainiui nebus nuvažiavęs stogas, kad rašo jau nebe apie tėvynę, o apie nežinia ką. Paskui suvokiau, kad jei toks užkietėjęs lietuvis kuria eilėraščius Liucernai, tai jau yra tikrai rimta.
Maironis buvo ne vienintelis užsienietis, rašęs apie Liucerną. XIX a. amerikiečių rašytojas Markas Twainas savo kūriniuose taip pat minėjo Liucernos grožį.
Tąkart Šveicarijoje viešėjome labai trumpai, todėl galėjome išsirinkti tik vieną vietą, kurią norime aplankyti. Per daug apie šalį nežinojome, todėl kaip modernūs žmonės pasirinkome vykti į didžiausią šalies miestą Ciurichą. Liucerna pakeitė mūsų planus visiškai netikėtai.
Nuo Italijos sienos iki Ciuricho keliavome autostopu. Kaip visada, visur vėlavome, pradėjome stabdyti automobilius jau po pietų, ir viskas susiklostė taip, kad mus vežęs vairuotojas vyko į kažkokį prie Liucernos esantį kaimą. Palinkėjęs sėkmės jis paleido mus kelyje prie pat Liucernos. Kadangi jau buvo beveik tamsu, palinkėtos sėkmės realumu labai abejojome ir supratę, kad Ciuricho tą dieną nebepasieksime, nuėjome į Liucerną.
Ta proga pažiūrėsime, ko čia tas mūsų Maironis taip alpo, pagalvojome. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad Maironio skonis tikrai nebuvo prastas. Liucerna – nedidelis, tačiau nuostabaus grožio miestas, įsikūręs tarp kalnų, prie Liucernos (Keturių Kantonų) ežero, iš jo ištekančios krištolinio skaidrumo Roiso upės.
Liucerna yra didžiausias miestas centrinėje Šveicarijoje ir Liucernos kantono sostinė, kurioje gyvena apie 80 tūkstančių gyventojų.
Jau artėjant prie Liucernos akį pakeri krištoliniai ežerai, kalnai snieguotomis viršūnėmis, vešlios ganyklos, krentantys kriokliai, lendantys į tunelius traukiniai ir tarsi iš reklamos nužengusios baltos šveicariškos karvutės su varpeliais ant kaklų. Viskas gražu, ir Liucerna yra viso to grožio desertas.
Miesto gyvenimas vyksta prie greitai tekančios Roiso upės. Čia įsikūręs Liucernos senamiestis su parduotuvėmis, aikštėmis, bažnyčiomis bei lauko kavinėmis, kuriose geriant kavą galima žvelgti į skaidrų upės vandenį, klausytis bažnyčių varpų ir mėgautis Šveicarijos Alpėse esančių Pilato ir Rigio kalnų viršūnių vaizdu. Spėju, Maironis darė tą patį.
Vaikštant po senamiestį galima trumpam paklysti gatvelių, aikščių ir skverų labirintuose ir grožėtis ant kas antro pastato nutapytomis freskomis. Senamiestis nėra didelis, todėl patogiausia jį apžiūrėti pėsčiomis.
Senojo miesto sienos liekanos yra šiek tiek aukščiau senamiesčio. Jomis galima kopinėti, o užlipus į miesto sienos bokštą atsiveria Liucernos panorama iš aukštai.
Liucerna žymi savo tiltais. Pats žymiausias miesto statinys yra medinis Koplyčios tiltas. Jis buvo pastatytas XIV a. ir sudarė dalį pradinių miesto sienų. Sakoma, kad tai seniausias medinis tiltas Europoje. Deja, po 1993 m. gaisro didelė jo dalis buvo perstatyta. Manoma, kad gaisras kilo dėl numestos nuorūkos.
Tilto viduryje stovi aštuoniakampis medinis vandens bokštas, kuris buvo miesto tvirtovės dalis. Dengtame tilte eksponuojami paveikslai iš Liucernos istorijos. Tai daugiausiai turistų sutraukianti vieta mieste.
Kitas žymus tiltas yra Malūno tiltas, einantis įstrižai upės. Jis pastatytas XV a. ir yra seniausias pasaulyje tiltas po stogu. XVI a. tilte buvo pastatyta koplytėlė, kuri stovi iki šiol.
Liucernoje galima aplankyti Šveicarijos transporto muziejų. Jame eksponuojama didelė įvairiausių transporto priemonių kolekcija. Čia galima pasigrožėti traukinių, automobilių, laivų, lėktuvų ir kitų transporto priemonių ekspozicijomis. Man muziejai svečiose šalyse nėra tas dalykas, dėl kurio eičiau iš proto. Tiesą pasakius, apskritai muziejuose užsienyje lankausi išskirtinai retai. Bet transporto priemonės yra mano silpnybė, todėl šis muziejus man buvo graži išimtis iš taisyklės.
Ant Keturių Kantonų ežero kranto stovintys Kultūros ir Parodų rūmai turi vieną didžiausių pasaulyje koncertų salių.
Mieste reguliariai vyksta visoje šalyje garsūs festivaliai. Vienas žymesnių yra vasarą vykstantis Liucernos klasikinės muzikos festivalis. Liepos mėnesį vykstantis „Blue Balls Festival“ į miestą sutraukia daug garsių džiazo, bliuzo ir pankroko muzikos atlikėjų. Jis paprastai vyksta ežero krantinėje bei kultūros ir parodų rūmuose.
Lapkričio mėnesį vyksta bliuzo festivalis, skirtas vien tik bliuzo muzikai. Tačiau žymiausias Liucernos festivalis yra pavasarį vykstantis „Fasnacht“. Tai kaukėmis ir spalvotais drabužiais pasipuošusių miestelėnų žygiavimas gatvėmis, pritariant muzikos instrumentams. Ciurichas ir Bernas taip pat organizuoja tokius festivalius, tačiau kol kas atsilieka nuo Liucernos savo masiškumu, nuotaika ir svarbiausia – tradicijomis.
Pilatuso kalnas žvelgiantis į Liucernos miestą yra labai populiari kryptis tarp turistų. Jį galima pasiekti keltu arba traukiniu. Nuo Pilatuso kalno atsiveria įspūdingi Šveicarijos Alpių vaizdai, todėl viešint Liucernoje jį aplankyti tiesiog privaloma.
Laipiojimo po kalnus mėgėjai į kalną gali užlipti ir pėsčiomis, tačiau nuo Krienso vietovės lipti į viršų užtrunka apie keturias valandas. Galima lipti ne visą atstumą, bet išlipus tarpinėje keltuvo stotelėje toliau maršrutą tęsti pėsčiomis.
Nuvykti į Liucerną pačioje Šveicarijoje labai lengva. Mes keliavome autostopu, bet tai buvo tik pasižaidimas. Šalyje tiesiog idealiai išvystytas geležinkelių tinklas, todėl patogiais traukiniais pasiekti miestą galima iš bet kurios šalies vietos. Apžiūrint miestą galima naudotis miesto autobusais, tačiau Liucerna nėra didelė, todėl įdomiausius maršrutus galima apvaikščioti pėsčiomis arba dviračiais, kurie yra nuomojami. Automobilių vairuotojai yra mandagūs ir tolerantiški dviratininkams, todėl minti pedalus ir tyrinėti Liucerną yra tikrai saugu. Tik norint pasiekti Pilatuso kalną teks pavažiuoti autobusu.
Pigios avialinijos į Šveicariją kol kas skrenda nelabai noriai, o gal ir pati Šveicarija dar nenori jų įsileisti. Juk ji nėra šalis, turinti kažkokių sąsajų su pigumu. Tai viena brangiausių ir geriausią pragyvenimo lygį pasiekusių šalių pasaulyje. Joje nėra didmiesčių, tačiau galima mėgautis nuostabiu Alpių gamtovaizdžiu, tyru oru, švara ir tvarka.
Buvo smagu Liucernoje stebėti darbininkus, iki juosmens įbridusius į skaidrią Roiso upę, su smaigais rankose iš upės dugno renkančius šiukšles. Kažin kada pas mus Lietuvoje taip bus, pagalvojau.
Mano bendrakeleivė po dviejų Liucernoje praleistų dienų pasakė: „Jau žinau vietą, kurioje norėčiau gyventi.“ Žinoma, čia kalbėjo moteriškos emocijos, bet vyriška logika patvirtino – na taip, čia tikrai neblogai.