Du keliai
Į Užkapius galima važiuoti dviems keliais – arba pro Šėtą, arba pro Nociūnus. Šį kartą renkamės ilgesnį ir prastesnį kelią – važiuojame pro Nociūnus, Beinaičius. Asfaltuotu keliu riedame tik iki Nociūnų, visur kitur keliauti tenka žvyrkeliais, ryjant karčias dulkes. O kelelis išties tolimas. Atstumas dar pailgėja, kai važiuojame nežinomais ir vingiuotais keliais. Bet galų gale atsiduriame Užkapiuose. Reikia atlikti žvalgybą.
Kaimo apžiūra
Jau tradicija tapo prieš einant per žmonių gryčias ir juos kalbinant, pravažiuoti pro kaimą ir apsižvalgyti. Taigi atliekame bandomąjį važiavimą. Fotografo akis kažkokių įspūdingų vaizdų nepagauna, o man nuostabą kelia daugybė apleistų namų, sudegusių, griūvančių ir jau nugriautų pastatų. Toks jausmas, kad mes kažkur ne Lietuvoje, o kažkur negyvenamoje zonoje. Naujų ar atnaujinamų trobų čia visai nėra. Visur pastatai seni, palinkę ar reikalaujantys remonto.
Aplankysime visus
Šiandien nutariame, kad aplankysime visas šio kaimo gyvenamas ir negyvenamas trobas. Taip ir darome. Pirmoji kaimo troba nuo Šėtos pusės jau baigia sugriūti. Statinys griūva tiek dėl gamtos stichijų, tiek kažkam padedant. Matyti, kad ir žmogaus čia pasidarbuota. Troba apleista, negyvenama, ardoma. Nelabai čia yra ką pamatyti ir ką jums papasakoti.
Einame į kitą trobą ir šalia jos esančiame lauke sutinkame besidarbuojančią močiutę.
Nyksta akyse
Susipažįstame su kaimo senole – devintą dešimtį skaičiuojančia senjore Genovaite. Moteris tuojau pat supranta, ko čia atvykome, ir drąsiai leidžiasi į kalbas.
„Galiu pasakyti tiesiai šviesiai – mūsų kaime nieko neliko. Na, jis niekuomet ir nebuvo didelis. Čia ir buvo apie dvi dešimtis trobų, dabar kiek mažiau yra, mat griūva, dega... Svieto pabaiga čia kaime dedasi! Kas galėjo – pabėgo, išvažiavo. Jaunimas išlėkė užsienin, miestan. Liko tik tie, kas negali išvažiuoti. Va ir aš likau su vyru kaime, bet pakavojau jį prieš trejus metus. Likau viena“, – skindama raudonuosius serbentus aiškina mums ponia Genovaitė.
Gausi šeimyna
Paaiškėja, kad senjorės Genovaitės šeima šiame kaime yra pati gausiausia – moteris turi net aštuonis anūkus. Genovaitės dukra taip taip gyvena Užkapiuose.
„Dukra vaikus augina. Daug vaikučių ji turi. Tai ir gyvena šiame kaime, kur čia dėsies. Jau jai penkiasdešimt metelių, nebekels sparnų, nebelėks užsienin. O jaunimas visas lekia į užsienį. Bėga visi iš čia, nieko nebelieka. Tuščias kaimas. Manau, kad greitai čia išvis nieko nebeliks, bus tik laukai ir javai. Ir viskas“, – liūdnai laukus nužvelgia močiutė.
Juda, kruta
Pati senjorė sako, kad dar iš visų jėgų kiek gali, tiek ir kruta. Garbaus amžiaus moteris ne tik visus daržus pati prižiūri, bet dar ir karvę augina.
„Pieno ir jo gaminių užtenka visai mūsų šeimai. Kol pati judu, tol ir auginsiu karvutę. Ji duoda pieno, o priežiūros daug nereikia. Reikia mylėti gyvulėlį ir tiek.
Daržus taip pat apeinu pati. Auginu bulves, pupeles, morkas, burokėlius. Visko, ko reikia. Visko darže yra. Sau užsiauginame sočiai ir pirkti nereikia. Dėl to kaime gyventi yra pigiau ir lengviau“, – išgyvenimo kaime paslaptis atskleidžia senolė.
Piktinosi valdžia
Pasikalbėję su senjore traukiame toliau. Pamatome kaimo keliu važiuojantį automobilį. Šis prie mūsų sustoja. Prie automobilio vairo sėdi jaunas ir tvirtai sudėtas kaimo vyrukas.
„Žinau, ko jūs čia atvykote. Rašysite apie kaimą, taip? Tai tada parašykite, kad kaime dabar labai blogai. Kodėl? Todėl, kad pati valdžia varo žmones iš kaimo. Štai pas mus kaime buvo daugiabutis. Jis priklausė savivaldybei, o jame gyveno dvi šeimos. Atėjo kažkokie ponai ir pripažino, kad tas namas yra avarinės būklės ir reikia jį nugriauti. Aš manau, kad reikėjo jį tik pataisyti. Taip ir gyventojai manė, net ruošėsi jį tvarkyti, bet ne – geriau žmones išvaryti, namą nugriauti ir apsimesti, kad problemos nėra“, – kategoriškai ir piktai dėstė vietos gyventojas Vaidas.
Nėra blogai
„Nėra tam kaime taip blogai, bet reikia nors kiek pažvelgti į paprastą žmogų. Gerai, kad pernai nors kelią išasfaltavo kaime. Bet privažiuoti tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, vis tiek reikia žvyrkeliu. Aš važinėju dirbti net į Kėdainius. Tai ir tenka važiuoti žvyrkeliais, o ką darysi?
Kiti žmonės dirba šiltnamiuose pas gretimų kaimų ūkininkus, kiti važiuoja toliau.
Stengiasi žmonės, juda, kruta. Galėtų daugiau valdžia mūsų kaimui dėmesio skirti, kažkaip visai pamiršti mes esam“, – savo poziciją išdėstė jaunas vyras ir nurūko tolyn.
Dieną – tuščia
Pasikalbėję su Vaidu einame į dar vieną kiemą. Čia laksto baltos vištaitės, prie būdos amsi ir uodegą vizgina gerai nusiteikęs ir žmonių pasiilgęs šunėkas. Beldžiamės, tačiau durų niekas neatveria – žmonių čia nėra. Einame į kitą sodybą – ir vėl tas pats, žmonių nėra.
„Visi dirba, vakare čia bus žmonių. Dabar gi žmonės darbe, vidurdienis juk. Eikit va į tą sodybą, ten gyvena moteriškė“, – vėl išgirstame Vaido balsą.
Styro degėsiai
Keliaujame toliau ir matome visiškai sudegusį pastatą. Šioje vietoje lankėmės lygiai prieš pusantrų metų – tuomet čia sudegė jaunos šeimos namas. Taigi, praėjus metams, čia niekas nepasikeitė, styro tie patys degėsiai, žemė nenaudojama, neprižiūrima. Labai liūdina tokie vaizdai, juolab, kai žinai, jog čia ruošėsi įsikurti jauna šeima. O dabar vietoj dar kelių jaunų gyventojų – tik degėsių krūva.
Gimtasis kraštas
Apžiūrėję sudegusį namą patraukiame toliau ir sutinkame kieme besidarbuojančią ponią Njolę, kuri yra gimusi ir augusi šiame kaime.
„Vienas namas sudegė kaime, po to kitas sudegė, kitą dar išdraskė, tai ir stovi dabar tie vaiduokliai. O kai kaime tiek nedaug tų namų, tai jie labai baisiai ir atrodo. Gaila man kaimo, nes esu jame gimusi, jame augusi. Kuriam laikui buvau išvykusi, bet ir vėl gyvenimo kelias atvedė čia. Vaikai mano užsienyje, kviečiasi ir mane. Bet man mielesnė Lietuvos, gimtojo kaimo žemelė“, – pasakoja ponia Nijolė.
Kaimas tuštėja
„Kaimas tuštėja. Jaunimas išvažiavęs. Aišku, tie kurie liko, tie stengiasi, dirba. O kažkada kaimas klestėjo. Veikė didelis kolūkis, buvo čia ir pradinė mokykla. Dabar nieko nebėra. Mokyklos pastatą ir tą baigia nugriauti. Ką padarysi... Gerai, kad bent gatvę mums išasfaltavo, nes žadėjo, žadėjo... Kiek gi mes galim tomis dulkėmis kvėpuoti. Tai galų gale išasfaltavo. Tuo tikrai labai džiaugiamės“, – dėstė Nijolė.
Nebėra parduotuvės
„Pastatus ardo valdžia, o jeigu neardo valdžia – atsiranda, kas juos ardo. Žodžiu, ar taip, ar taip pastatai nyksta, nes jie yra apleisti ir niekam nereikalingi. Juk tie namai negyvenami, didieji pastatai apleisti.
Parduotuvės pastatą nupirko kažkoks žmogus, tai ruošia ten kažką, tvarkosi. Pas mus parduotuvės nebėra. Važiuojame mes į Šėtą arba į Kėdainius. Važiuoja autobusas trečiadieniais ir šeštadieniais. Gelbsti mums labai geltonasis autobusėlis, kuris veža mokinius. Bet jis važiuoja tik mokslo metu, dabar jo nėra. Kažkaip išsiverčiam, taupom“, – paaiškina kaimo gyventoja.
Valio – jaunimas
Pasikalbėję su ponia Nijole, traukiame toliau ir išvystame kiek netikėtą vaizdą – vieno namo kieme būriuojasi keletas jaunų žmonių, aplinkui laksto vaikai. Susipažįstame su jauna, visai neseniai Užkapių kaime įsikūrusia šeima.
„Šį namą įsigijome visai neseniai. Dabar tvarkomės. Po truputį jame įsikursime ir gyvensime. Galvojame, kad ir kaime žmonėms galima normaliai gyventi. Turime automobilius, į miestą ar į miestelį nuvažiuojame. Dirbti netingime, tad užsidirbame pinigų. Viskas yra neblogai, tik stengtis reikia.
O kaime yra geriau todėl, kad jauna šeima palyginti visai nebrangiai gali įsigyti būstą. Gyventi taip pat nebrangu, nes reikia mokėti tik už elektrą. Visa kita duoda gamta ir nuolatinis darbas“, – savo kalba mus nudžiugina kaimo naujakurys Marius.
Smagiai pasišnekučiavę su kaimo jaunimu, traukiame Kėdainių link. Gaila, bet išvažiavus iš šio kaimo nuotaika yra liūdna. Visgi tenka suvokti, kad maži kaimeliai labai sparčiai nyksta, o kokia jų ateitis – visiškai neaišku.
