Bet, kaip sakoma išmintingų lietuvių posakiuose, – svarbiausia ne ūgis, o smūgis. Liuksemburgas smūgio arba svorio šiuolaikinėje Europos politikoje tikrai turi. Tą pasako faktas, kad šalis buvo viena iš Europos Sąjungos, NATO, Jungtinių Tautų ir Beniliukso įkūrėjų bei aktyvių dalyvių. Iki šiol Liuksemburgo sostinėje įsikūrusios nemažai Europos Sąjungos institucijų.
Garsioji Šengeno sutartis, panaikinanti pasienio kontrolę tarp ją pasirašiusių šalių, irgi buvo pasirašyta Liuksemburge, Šengeno miestelyje. Europiečiai mėgsta didelius sprendimus priimti šioje mažytėje šalyje.
Ankstesnėje publikacijoje pasakojau apie mane labai sužavėjusią Liuksemburgo sostinę Liuksemburgą. Sužavėjo taip, kad net svarsčiau apie emigraciją į šį miestą. Bet kai pamačiau, kad braškių plantacijų ar silkių fabrikų ten nėra, o vien tik anglų kalbos irgi neužtenka, nusprendžiau dar pabūti Lietuvoje.
Visgi Liuksemburgo valstybė nėra vien tik Liuksemburgo miestas. Tą mums įrodyti pasišovė iš Vokietijos su mumis pasimatyti atvykęs draugas. Jo pasiūlymą pasivažinėti po šalį mes su džiugesiu priėmėme, ne kasdien gi tokie pasitaiko.
Bene žymiausias šalies objektas yra Viandeno pilis, stovinti ant aukšto kalno Viandeno miestelyje. Ji buvo statyta XI–XIV a. ir yra viena didžiausių romantiškojo ir gotiškojo Europos laikotarpio feodalinių rezidencijų. XIII–XV a. joje rezidavo žymiausi Liuksemburgo grafai ir kunigaikščiai. Tuo metu pilis ir miestas gyveno savo auksinį laikotarpį. XIX a. Olandijos valdovas Williamas I pardavė pilį dalimis, tačiau jų savininkai ne itin rūpinosi savo turtu, todėl pilis po truputį iro.
Kai 1977 m. Liuksemburgo Didžiojo kunigaikščio šeima grąžino pilį valstybės nuosavybėn, ši jau buvo virtusi griuvėsiais. Dabar pilis yra visiškai atstatyta ir paversta į muziejų, kuriame pilies menės ir kambariai primena turtingą grafų gyvenimą. Tai svarbus istorinis paminklas ne tik regiono, bet ir visos Europos mastu. Nenuostabu, kad pirmiausia ir patraukėme į Viandeną.
Nuo pilies atsiveria gražus vaizdas į kalnus ir apačioje esantį Viandeno miestelį. Man šis vaizdas yra pati geriausia Viandeno pilies siūloma atrakcija. Nesu didelis mėgėjas gilintis į svetimos valstybės istoriją ir muziejus lankau ne visada noriai. Garsios pilys mane dažniausiai žavi savo išore, o ne viduje esančiu muziejumi. Bet Viandeno pilis per daug nenuvargina, nes ji nėra perkrauta eksponatais. Yra ir visai tuščių kambarių. Būtent tose tuščiose celėse gali labiau pajusti senovinę pilies dvasią ir buvusių valdovų aplinką, o ne apžiūrinėjant n-tojo amžiaus gelžgaliukus po stiklu.
Norėjosi aplankyti ir žymųjį Šengeną, tačiau su visa pagarba jam – pamatėme, kad ten nėra nieko per daug įdomaus, be garsaus vardo. Vietoj to pasirinkome Grevenmacherio miestelį. Jis yra mažas, bet labai jaukus, su miniatiūriniu, kelių gatvių senamiesčiu. Grevenmacheryje gyvena apie 4 tūkstančius gyventojų. Jis laikomas Moselės regiono sostine ir yra svarbus vynuogių auginimo centras.
Kodėl būtent išsirinkome jį? Nes tą dieną čia vyko visoje šalyje garsi vyno šventė, kurioje norėjosi dalyvauti. Kai pasiekėme Grevenmacherį, esantį už gero pusvalandžio kelio nuo Viandeno, linksmybės jau buvo pačiame įkarštyje. Linksmai atrodė linguojantys gatvėmis ir savo dūdas pučiantys dūdorių paradai. Kai kurie dūdoriai jau buvo tokie girti, kad atrodė, kad ne jie, o jų dūdos juos neša.
Pati šventės aplinka labai priminė mūsų miestelių šventes, tačiau čia gal jautėsi labiau draugiška ir jaukesnė atmosfera nei mūsų tėvynėje prie Baltijos jūros. Nepastebėjau besišlaistančių girtų paauglių ar vietinių šaunuolių, beieškančių iš ko čia paprašius cigaretės.
Taip pat nebuvo jokių vietinių cicinų, katunskyčių ar kitų estrados princų. Apskritai nebuvo jokios scenos. Buvo miestelio aikštė, kurioje pasirodymus darė vietiniai ansamblėliai, dažniausiai sulaukdavę didelių ovacijų. Žmonės linksminosi iš širdies – vieni pavaidina, kiti juokdamiesi pažiūri, po to tie besijuokiantys eina vaidinti. Gatvėse kepamos dešros bei kiti kepsniai, troškinami kopūstai ir, be abejo, visur liejasi vynas.
Nors daugiausia veiksmo vyko lauke, mes, kiek nutolę nuo pagrindinio judesio, užsukome į vietinės reikšmės aludę, primenančią aukštos klasės alaus restoraną „Apynys“ Kėdainiuose. Barmenai – brandūs vyrai, o lankytojai – tik reti vietiniai, pilna burna kemšantys kiaulės karkas su keptomis bulvėmis ir užgeriantys alumi. Ir dar bebambėdami, kad vyną tegul geria ir šventėje dalyvauja moterys su vaikais, o jie pasėdės čia ir gers tikrų vyrų gėrimą – alų. Nepaisant to, kad su švara ir higiena toje aludėje nebuvo per daug draugaujama, gera aura net spinduliavo. Pasilikome ten išlenkti bokalo alaus, kurio kaina nesiekė net trijų eurų.
Nuobodžiaujantis barmenas paaiškino, kad Liuksemburge yra pigūs tik du dalykai – alus ir degalai.
Atrodė neįtikėtinai ir garsiai tuo stebėjomės. Nuobodžiaujantis barmenas paaiškino, kad Liuksemburge yra pigūs tik du dalykai – alus ir degalai. Visa kita brangu. Mažne tai ir tiesa, nes buvau girdėjęs, kad kuro piltis į Liuksemburgą važiuoja vokiečiai ir belgai.
Pagyvenęs linksmas pilietis, bedorodamas kiaulės širdį ir garsiai riaugėdamas, iš kitos barstalio pusės pilna burna bandė atspėti, kokia kalba mes kalbam. Negausūs jo spėjimo variantai sparčiai išseko ir ėmė kartotis. Neužsiėmėme su juo, vis tiek matėsi, kad nei žinos, nei supras, nei apskritai ištars Lietuvos pavadinimą, nors Liuksemburgo pavadinimas ne ką lengvesnis. Mano bendrakeleivis pilna sauja sėmė nemokamus riešutus iš bendros lėkštės ir kišo į burną. Pasiūliau jam įsivaizduoti, kad tuos pačius riešutukus neplautomis rankomis iš tos pačios lėkštės sėmė dar dešimt tokių pat vyrėkų kaip tas, mus bekalbinantis. Žmogus springtelėjo, pasakė, kad jam čia nesvarbu, bet daugiau riešutukų nebeėmė.
Jau vėlyvą vakarą grįžome nakvoti į Liuksemburgo sostinę. Dar pusę kitos dienos praleidome joje ir į Lietuvą grįžome džiaugdamiesi kompaktiškai ir kokybiškai praleistu savaitgaliu šalyje, iš kurios tokių gerų įspūdžių net nesitikėjau. Net išeiginės imti nereikėjo.
