Dar metų pradžioje, ieškant, ką įdomaus perskaityti, už akių užkliuvo „Mano draugas armėnas“. Antrą Velykų dieną į oro uostą atvažiavusi pasiimti iš Portugalijos grįžtančio sūnaus pirmiausia, ką pamačiau žvilgtelėjusi į švieslentę – Jerevanas. „O Jerevanas, kaip smagu!“ – pagalvojau.
Grįžęs sūnus tarp visų studentiškų reikalų papasakojo, kad susipažino su armėnais ir skris pas juos pasisvečiuoti. Aš dar tą pačią naktį pradėjau ieškoti, kiek gi tas skrydis ir visa kita kainuoja bei ką įdomaus ten galima nuveikti.
Na, kai ką skaičiusi buvau anksčiau, bet beveik viskas jau buvo prisimiršę. Dar po kelių dienų kolegė feisbuke paskelbė nuotrauką iš… Iš kur? Aišku, kad iš Armėnijos. Ir dar parašė, kad Armėniją galima įsimylėti. Gegužę sūnus grįžo pilnas geriausių armėniškų įspūdžių. Ar galėjau aš dar norėti kur nors kitur atostogauti?
Nuojauta sakė, kad kelionei reikia rinktis spalio pirmąją pusę. Galiu pasakyti, kad ji manęs neapgavo. Bilietų kainos normalios, skrydžiai tuomet iš Vilniaus dar buvo tiesioginiai, oras – dar vasariškai puikus. Tiesa, nežinomybės vis tik šiek tiek atsirado, nes likus mėnesiui iki atostogų atsinaujino ginkluotas konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.
Nuojauta sakė, kad kelionei reikia rinktis spalio pirmąją pusę.
Mūsų URM tinklapyje švietė įrašas „Rekomenduojama įvertinti būtinybę keliauti!“, o naujienų portalai skelbė žinias apie žuvusiuosius. Sekiau situaciją kasdien ne tik lietuviškuose tinklapiuose. Ir visur ta pati skurdi informacija. Kai galiausiai padėtis apsiramino, prasidėjo bėglių nuo mobilizacijos iš Rusijos antplūdis… Niekada anksčiau nesidrausdavau nuo neįvykusios kelionės, bet šį kartą apsidraudžiau.
Taigi, taip lauktas rytas išaušo… Jerevano oro uoste viskas praėjo greitai ir sklandžiai, nors pareigūnai visų atskridusiųjų pasus gan įdėmiai pavartė. Iki dokumentų patikros išsikeičiau grynuosius. Nors nuojauta sakė, kad tai daryti labiau apsimokėtų mieste, bet tam, kad iki jo nusigaučiau, pinigų juk reikia. Dar viena keitykla yra ir jau išėjus po patikros. Beje, Jerevane, bent jau centre, bankomatų labai daug. Kortele atsiskaityti irgi galima daug kur. Kaip viena gidė sakė, kad jeigu kaimas, tai nereiškia, kad jie kortelių skaitytuvo neturi.
Oro uoste yra ne vienas operatorius, siūlantis įsigyti SIM korteles. Nežinau, kurio pasiūlymai palankiausi, nes aš – nepatikėsite – įsiverčiau su Wi-Fi ir… žemėlapiu. Wi-Fi daug kur gerai veikia (turų autobusuose, viešbutyje, muziejuose), o kur nėra galimybės juo pasinaudoti, tai, na, ne karvę kainuoja ir mūsiškis ryšys. Žemėlapį pasičiupau išeidama iš oro uosto, o kelionės pabaigoje iš jo liko tik skutai.
Nedrįsau sėsti į nepažįstamų vietinių automobilį, todėl pasirinkau patį brangiausią variantą.
Kaip iš oro uosto patekti į miestą? Vos išėjus iš jo, dešiniau, yra autobusų stotelė, kairiau – taksi sustojimas. Aš pasirinkau taksi, nes greičiau ir patogiau. Iki pasiskaičiau, kad kelionė į centrą kainuoja apie 6–9 Eur (2346–3519 dramų), legaliame taksi turi šviesti žalia lemputė, automobilis turi turėti plafoną ir veikiantį taksometrą.
Aha, yra ten ir lemputės, ir plafonai. Ir taksometrai irgi yra, tik neveikia, o kelionė iki centro – 8000 dramų. Официальная ставка! Ir puikiai supratau, kur tas oficialus kursas nusės. Tikrai jo dalis nepateks į Armėnijos biudžetą ar bent jau į taksi bendrovės kasą. Tiesa, nelegalių pavežėjų irgi apstu. Tik jie pirmiausia klausė, rubliais ar dramomis mokėsiu.
Nežinau, kaip kaina priklausytų nuo to, jei būčiau pasakiusi, kad eurais, bet dramų pasiprašė 5000. Tik aš, ką tik iš Europos atvykusi vieniša blondinė, vis dėlto nedrįsau sėsti į nepažįstamų vietinių automobilį, todėl pasirinkau patį brangiausią variantą, suprasdama, kad mane apgavo.
Taksi automobilis pasitaikė pašiuręs, apie kondicionierių nėra ko ir svajoti, nes net ventiliatorius neveikė. Bet ko ir norėti, kai viskas eina per официальная ставка. Viduje kvapai visokie, taksistas pusę kelio garsiai pliurpė telefonu. Vėliau vis tik skyrė dėmesio ir man: parodė pakeliui, kas ir kur yra, išsiaiškino, iš kur esu. Dar mestelėjo, kad privažiavo čia rusų… Labai norėjosi išrutuliuoti šią temą, bet pagalvojau, kad kol kas dar gal ne laikas.
Vairuotojas pasitaikė nelabai žinantis, kur ir kas yra jo mieste. Aišku, kur yra man reikalingi Azoyan svečių namai, jis nežinojo. Bandžiau skiemenuoti Hanrapetutyan gatvės pavadinimą, bet pagalvojusi, kad jei pats perskaitys, tai labiau supras, pakišau „Booking“ rezervaciją.
Vairuotojas pasitaikė nelabai žinantis, kur ir kas yra jo mieste.
„Čia nėra parašyto pavadinimo,“ – konstatavo. Na, yra – Han-ra-pe-tu-ty-an. Gatvė pačiame centre, už vyriausybės rūmų nugaros, taksi buvo įjungta navigacija, bet vis tiek teko paklaidžioti, kol ją surado. Pagalvojau, kad tokius garbės ratus važinėjat man, taksometras būtų ir taip tuos 8000 prisukęs. Kitą dieną vienas turistas pasakojo panašią istoriją, tai įdomu, ar čia sutapimas, ar čia dažnai taip būna.
Beje, visai kita patirtis su nuvykimu į oro uostą. Pasinaudojau viešbučio pasiūlyta paslauga, gavau paslaugų vairuotoją su tvarkingu automobiliu ir sumokėjau tik 3000 dramų. Jei viešbutis siūlys tokią paslaugą, rekomenduoju neatsisakyti. Kelionė iš oro uosto į centrą ne piko metu truko apie 30–40 min. Na, o jei taksi naudositės mieste, tai mano viešbučio savininkės patarimas – daugiau kaip 1000 dramų nemokėkite.
Mano jau minėti Azoyan svečių namai įrengti senos statybos bute. Juose yra gal 3 ar 4 kambariai. Namų prižiūrėtoja maloni ir rūpestinga. Savininkė Liusine, mano nuostabai, nekalba rusiškai. Mane pasitikusi ji davė daug patarimų dėl maisto, lankytinų vietų, ekskursijų, kainų. Jie, beje, labai sutampo su mano planais.
Kadangi keliavau viena, nuomotis automobilio neplanavau, todėl turus po Armėniją pirkau iš vietinių operatorių. Juos galima įsigyti tiesiog gatvėje ir gal net pigiau. Iki vėlumos Jerevano Respublikos aikštės prieigose stovi kelionių pardavėjai. Bet aš dar namuose buvau susiradusi ką ir iš kur pirkti.
Ieškojau paprastai – Google „Tours / trips from Yerevan“, o tada skaičiau atsiliepimus. Pagal tai padariau išvadą, kas teikia bene geriausias vietinio turizmo paslaugas. Objektyviai palyginti su kitomis, žinoma, negaliu, nes naudojausi tik vienos agentūros paslaugomis. Prieš pradėdama pasakoti apie turus, noriu pasakyti, kad vietinėmis kelionėmis likau patenkinta. Gidai geri, autobusai irgi (tik be WC). Į kainą įeina lankytinų vietų bilietai (tų vietų, kur reikėjo mokėti, bet mažai tokių yra), geriamas vanduo, bandelė (gata). Nors autobusai pilni, bet laikas buvo puikiai suvaldytas.
Vienas dalykas iš pradžių pasirodė nepatrauklus – grupę sudarė ir anglakalbiai, ir rusakalbiai. Maniau, kad pastarieji, sužinoję, kad esu iš Lietuvos, mane suės. Bet jie pasitaikė ne tie, kuriems smegenys išplautos, todėl kalbą suradome. O gidės labai sėkmingai laviravo tarp dviejų kalbų: kol ekskursijas vesdavo viena kalba, kiti turėdavo laisvo laiko pasivaikščioti, pasifotografuoti, WC ir kt. Galima įsigyti ir privačius turus, tačiau jie žymiai brangesni.
Sezono metu turų pasirinkimas didelis, tačiau reikia nepamiršti, kad nors Armėnijoje 300 dienų per metus šviečia saulė, vis tik žiemos su šalčiu ir sniegu būna. O kalnuose apskritai oras keičiasi greitai. Dėl šios priežasties daugelis turų šaltuoju sezonu tiesiog neorganizuojami.
Atvykimo dieną praleidusi Jerevane, kitas tris skyriau pažinčiai su Armėnija, paskutinę – vėl Jerevane. Grįžusi vakarais taip pat eidavau pasižvalgyti po miestą.
Chor Virap vienuolynas, Azato upės vandens rezervuaras, Garni šventykla, Geghardo vienuolynas, lavašo kepimo edukacija
Pirmas turas, kurį įsigijau, – Chor Virap vienuolynas, Azato upės vandens rezervuaras, Garni šventykla, Geghardo vienuolynas, lavašo kepimo edukacija.
Chor Virap yra viena iš labiausiai lankomų piligriminių vietų Armėnijoje. Sako, studentai prieš sesijas čia plaukia miniomis. Taip pat šis vienuolynas yra viena iš švenčiausių šalies vietų. Tai arčiausias taškas iki Ararato. Nuo jo iki uždaros Armėnijos–Turkijos sienos – apie 100 metų, iki Ararato – 32 kilometrai.
Siena užsandarinta spygliuotos vielos tvora ir saugoma Rusijos „taikdarių“ (koks žiaurus žodis šiame kontekste; net pati gidė, jį ištarusi, matėsi, kad nejaukiai pasijuto). Neutralioje zonoje tarp Armėnijos ir Turkijos auga vynuogynai. Iš Turkijos pusės jų prižiūrėti įleidžiami vynuogių augintojai, tačiau iš Armėnijos neįleidžiami.
Chor Virap yra Ararato lygumoje, iš jo atsiveria vaizdas į Ararato kalną. Netoliese teka Araksas, per kurį ir eina minėta siena.
Araratas – kalnas, kur, pasak Biblijos, baigiantis pasauliniam tvanui, sustojo Nojaus laivas.
Araratas – kalnas, kur, pasak Biblijos, baigiantis pasauliniam tvanui, sustojo Nojaus laivas. Tai pagrindinis nacionalinis Armėnijos simbolis, nepaisant to, kad yra net ne dabartinės Armėnijos teritorijoje. Daugybė sporto klubų, restoranų, gėrimų ir t. t. pavadinti šiuo vardu. Armėnai jį laiko šventu kalnu. Pasak gidės, Araratas armėnams – tarsi tautą maitinanti motina.
Mums labai pasisekė, kad tą dieną buvo puikus, skaidrus oras, todėl kalnas matėsi visu gražumu. Na, o jei kam įdomu, kokie čia reikalai užvirę dėl tos sienos, siūlau pasidomėti Karso sutartimi.
Važiuojant link Garni šventyklos trumpam stabtelėjome prie Azato upės vandens rezervuaro. Jis skirtas drėkinti Ararato lygumos ūkininkų laukams. Pavasarį rezervuare gausu vandens, spalį jo buvo mažai, tačiau vaizdas labai gražus.
Viena iš vietų, susijusių su ikikrikščioniškuoju laikotarpiu Armėnijoje – Garni šventykla. Ji minima dar I a. Manoma, kad buvo skirta saulės dievui Mitrai. Sakoma, kad nuo šventykloje išlikusių kolonų dievams buvo aukojami žmonės. Kai Armėnijoje įsigalėjo krikščionybė, vyko didžiulė kampanija, skirta sunaikinti visas pagoniškas šventyklas karalystėje, tačiau Garni šventykla kažkokiu būdu praslydo ir yra vienintele išlikusia iš pagonybės eros.
Einat pėsčiųjų taku į Garni tarpeklį yra vadinama Akmenų simfonija – iš bazalto uolose susiformavę raštai, primenantys vargonų vamzdžius. Gidė, deja, grupės prie jų nenuvedė. Gal buvo galima iki ten nueiti laisvu laiku, pagalvojau jau namuose. Ką gi, gailėtis per vėlu.
Gamta, maistas, vynas, religiniai pastatai – bene kertiniai dalykai, dėl kurių verta aplankyti Armėniją. Armėnų apaštališkoji bažnyčia laikoma viena seniausių krikščioniškų bendruomenių pasaulyje. Dar 301 m. krikščionybė buvo paskelbta valstybine religija. Sovietmečiu, aišku, ji buvo prislopinta, tačiau Armėnijai 1991 m. atkūrus nepriklausomybę, bažnyčia atgavo visas teises.
Gamta, maistas, vynas, religiniai pastatai – bene kertiniai dalykai, dėl kurių verta aplankyti Armėniją.
Geghardo vienuolynas – viena iš pirmųjų su krikščionybe susijusių vietų ir taip pat piligrimystės vieta – įkurtas IV a., nors dabartiniai pastatai yra iš XIII a. Statiniai ne pastatyti, bet iškalti uoloje. Viduje – nuostabūs raižiniai. Visuose raižytuose kambariuose yra šviesos angos arkos viršuje. Elektra įvesta jame niekada nebuvo. Visa šviesa – tik žvakės ir minėtos angos. Legenda pasakoja, kad apaštalas Judas (Armėnijoje žinomas kaip Tadas) į jį atgabeno šventąją ietį, kuria buvusi perdurta Jėzaus širdis. Geghard-avank – būtent ir reiškia „ieties vienuolynas“.
Turo metu papietauti sustojome gražiame sode įsikūrusiuose Abelyan’s House. Prieš pietus šiuose namuose dar sudalyvavome lavašo kepimo edukacijoje. Negaliu paaiškinti, kodėl, bet rinkdamasi keliones po Armėniją, užsimaniau vieno turo būtent su šia edukacija.
Armėnijos lavašo gaminimo procesas ir kultūriniai ritualai įtraukti į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo objektų sąrašą, todėl nenuostabu, kad ši pramoga siūloma turistams. Lavašas – tai armėnų duona, bet jis, žiūrint mūsų akimis, panašus į blyną. Ir jo šilto skonis taip pat labai primena ką tik iš keptuvės išimto lietinio blyno skonį.
Tešla visai paprasta – miltai, vanduo ir druska. Plonai iškočiojamas, tada iškočiotas pamėtomas, patampomas, pamosikuojamas, prieš kepant ištiesiamas ant specialios pagalvėlės. Lavašas kepamas tandyruose. Tai žemėje įrengta krosnis. Iškočiota tešla prilipdoma prie tandyro sienelės. Labai svarbu neperkepti, nes perkepęs jis atšoks nuo sienelės ir įkris į krosnies vidų. Tikras lavašas yra vidutiniškai apie 70 cm ilgio. Jis yra neatsiejama armėnų stalo dalis tiek kasdien, tiek per šventes.
Kečario vienuolynas, Cachkadzoro lynų trasa, Sevanavanko vienuolynas ir Sevano ežeras
Dėl antro turo – nors persiplėšk. Tą pačią dieną buvo organizuojama kelionė ir prie Sevano ežero, ir į Tatevo vienuolyną. Labai norėjau aplankyti abi vietas. Dėl noro prie Sevano jau rašiau, o nuotraukas iš Tatevo buvau mačiusi anksčiau ir jis mane sužavėjo.
Na, kaipgi grįžti namo, nepamačius Sevano? Ir kaipgi atsisakyti Tatevo? Galiausiai pralaimėjo Tatevas, o priežastis labai nekasdieniška – apšaudymų grėsmė. Ir nors Liusine tvirtino, kad nereikia bijoti, kad šaudosi šiek tiek toliau, tačiau ne iš vieno keliautojo teko išgirsti, kad būtent dėl to jie atsisakė apsilankymo šiame vienuolyne.
Jei pirmas turas vedė į pietus nuo Jerevano, tai antrasis – į šiaurės rytus: Kečario vienuolynas, Cachkadzoro lynų trasa, Sevanavanko vienuolynas ir Sevano ežeras.
Dar viena religinė Armėnijos lankytina vieta – Kečario vienuolynas. Jis yra slidinėjimo kurorte Cachkadzore. Vienuolyno komplektas įkurtas XI a. ir buvo didelis dvasinis centras su mokykla. Jį sudaro trys bažnyčios, gavitas (prieangis), pagrindinė koplyčia. Ketvirta yra kiek tolėliau nuo vienuolyno.
Armėnai yra labai tikintys, šalyje daug bažnyčių ir vienuolynų, tačiau jų tikėjimas leidžia melstis namuose.
Gidė pasakojo, kad armėnai yra labai tikintys, šalyje daug bažnyčių ir vienuolynų, tačiau jų tikėjimas leidžia melstis namuose, išpažintį atlikti irgi namuose ir tiesiai Dievui, o ne per kunigą. Senosios bažnyčios nėra didelės. Jos buvo statomos ir švietėjiškais tikslais, kur suėjusi bendruomenė galėtų išmokti skaityti, pabendrauti. Bendruomenės susibūrimams buvo skirtas gavitas.
Ir dar labai žemiškas gidės įspėjimas: prie vienuolyno tualetas yra, bet manykite, kad jo nėra.
Gėlių slėnis – Cachkadzoras – populiarus Armėnijos kurortas. Gidė juokavo, kad miestas yra pametęs generalinį planą, todėl namukus čia lipdosi visi, kas nori, kaip nori ir kur nori. Dar sovietmečiu mieste buvo pastatytas sporto kompleksas, skirtas ruošti sovietinius sportininkus olimpiadai. Tiesą sakant, bijojau, kad keltuvai bus užsilikę iš tų laikų. Bet ne. Jie nauji, vakarietiški, berods, šveicariški.
Prie keltuvų dirbantys darbuotojai – labai paslaugūs: kiekvienai damai padėjo atsisėsti bei atsistoti. O pakilus į viršų norėjosi ir infrastruktūros labiau vakarietiškos: apžvalgos aikštelės, kavos ne iš aparato, ne plastmasinių kėdžių ir nublukusių raudonų palapinių, reklamuojančių saldų gaivųjį gėrimą. Na, bet vaizdai (ir dar rudens spalvomis nutapyti) – jie tiesiog nuostabūs.
Armėnai moka didžiuotis savo šalimi. Vienas iš pasididžiavimo objektų ir labai populiari vasaros poilsio vieta – Sevano ežeras, telkšantis net 1900 m virš jūros lygio. Man pasirodė, kad po Ararato – tai antras armėnų simbolis. Sevanas – gėlavandenis ežeras. Jo vanduo – skaidrus bei švarus. Pasak legendos, iš Sevano vandenį gėrė tik žvaigždės ir dievai. Visas Armėnijoje vartojamas vanduo – iš Sevano. Į jį suteka net 28 upės ir tik viena išteka.
Sevanas turi istoriją, kuri galėjo jį paversti kažkuo panašiu į mirusį Aralą ar mirštančią Kaspiją. Sovietmečiu to laiko išminčiai buvo sumąstę Sevano ežero vandenis naudoti Ararato lygumų laukams drėkinti. Dėl to ežero vandens lygis drastiškai smuko. Laimei, kelias ekologinei katastrofai užkirstas laiku, o priemonės, kurių buvo imtasi vandens lygiui atstatyti, yra efektyvios.
Apylinkių flora, fauna yra gana įvairi: čia auga apie 1600 augalų ir medžių rūšių, gyvena beveik 20 rūšių žinduolių, ypač daug paukščių. Be abejo, ir žuvų. Sevano upėtakio, kuris čia vadinamas „princu žuvimi“ (išchanas), istorija – dar vienas sovietijos išminčių padarinys.
Vienas iš pasididžiavimo objektų ir labai populiari vasaros poilsio vieta – Sevano ežeras.
Kadaise Sevane šių „princų“ buvo apstu, todėl kažkam atėjo mintis broliškai pasidalinti žuvimis su kitais ežerais. Sevano upėtakis buvo užveistas Issyk-Kulio ežere Kirgizijoje, kur ši žuvis sėkmingai gyvena ir dauginasi iki šiol. Na, o į Sevaną iš Lagodos Karelijoje atvežtas konkurentas sykas. Ir viskas būtų gerai su tuo syku, bet jis naikina upėtakio ikrus. Šiuo metu Sevane upėtakiai sudaro tik apie 1 procentą visos žuvies, jis yra įtrauktas į raudonąją knygą, o populiacija dirbtinai išlaikoma žuvų peryklose. Ežero pakrantėje įkurtos žuvų fermos dirbtiniam išchano veisimui.
Agentūros kelionių pardavėja įspėjo, kad pasiimčiau ką nors šilčiau apsirengti, nes paprastai šioje šalies dalyje būna kokias trimis laipsniais vėsiau. Ir tikrai, striukė pravertė, o dangus, atrodė, tuoj pratrūks. Nepaisant to, atsirado drąsuolių, kurie Sevane išdrįso ir išsimaudyti, nors vandenyje buvo kokie 10 laipsnių šilumos.
Gidė pasakojo, kad net vasarą vanduo teįšyla iki maždaug 21 laipsnio, o tiek, kiek per dieną spėja sušilti, per naktį atvėsta. Ir klimatas prie Sevano gan atšiaurus – žiemos labai šaltos bei su sniegu, vasaros – labai karštos.
Na, maudytis neplanavau, bet pasiplaukiojimas laiveliu po Sevaną nuplaukė.
Po pietų laisvu laiku vienas iš bendrakeleivių organizavo kompaniją paplaukioti po Sevaną. Kompanijos nesurinko, bet dėl šio pasiplaukiojimo būčiau sutikusi net ir brangiau mokėti, tik aš tuo metu buvau išėjusi atsigerti granatų sulčių ir pasižvalgyti pas prekeivius. Beje, paragauti granatų vyno ir sulčių Armėnijoje yra būtina. Vyno turbūt galima rasti bene kiekvienoje kavinėje, o sultys spaudžiamos tiesiog gatvėje. Grynos jos šiek tiek sprangokos, todėl maišomos su kitais vaisiais: apelsinais, greipfrutais, bananais. Mano favoritės – granatai su apelsinais.
Kaina? „Kiek čia pasakyti, kad per daug nebūtų?“ – gaunu klausimą. Derybos, derybos, kaip ir visur Armėnijoje. Bet kaina vis tiek apie 9 Eur už stiklinę. Na, o granatų vaisius – dar vienas Armėnijos simbolis, simbolizuojantis santuoką, vaisingumą, turtą. Dažnas suvenyrų prekeivis turi pasiūlyti kažką, kas susiję su šiais vaisiais. Gamina juos ir iš keramikos, bet man buvo labai netikėta, kai sužinojau, kad granatai-magnetai yra pagaminti iš tikro vaisiaus.
Beje, suvenyrus geriausia pirkti Vernisaže, apie kurį papasakosiu vėliau, o gidė patarė susilaikyti nuo Sevano prekeivių siūlomo įsigyti mėnulio akmens, nes netoliese yra stiklo gamykla, ir jos žiniomis, čia parduodami mėnulio akmenys galimai tėra tik stiklas.
Aukštai kalne prie Sevano ežero įsikūręs Sevanavanko vienuolynas. Norint jį pasiekti, reikia įveikti daugiau nei 300 laiptelių. Vienuolynas įkurtas IX a. buvusioje pagonių šventyklos vietoje. Kompleksą sudarė trys bažnyčios, mokykla, biblioteka, gyvenamasis pastatas, kt. Iki šių laikų išlikusios dvi bažnyčios ir trečiosios griuvėsiai.
Vienuolynas šimtmečius buvo piligrimystės vieta. Sevanavanko vienuoliai buvo žinomi dėl savo vaistų, pagamintų iš aplink ežerą augančių augalų. Kai kurie jų natūralūs receptai naudojami ir šiandien.
Priešingai nei beveik visi kiti Armėnijos vienuolynai, Sevanavankas nebuvo apsuptas gynybinės sienos, nes dėl vietos tai nebuvo būtina. Ta vieta – tai aukšta sala ežere, kuri dėl nusmukusio vandens lygio yra virtusi pusiasaliu. Savo laiku vienuolynas pasitarnavo kaip prieglobstis ir bazė mūšiuose su arabų užpuolikais, o kunigai ir vienuoliai kovojo armėnų pusėje.
Sevanavankas nebuvo apsuptas gynybinės sienos, nes dėl vietos tai nebuvo būtina.
Beje, Sevanavankas buvo skirtas nusidėjusiems Ečmiadzino (seniausios valstybės pastatytos bažnyčios pasaulyje) vienuoliams, taip pat – malonią praradusiems armėnų didikams, todėl gyvenimas jame buvo gan asketiškas: pasak tyrinėtojų – be mėsos, vyno, jaunystės, moterų.
Vienas iš kelionėje, ypač vienuolynuose, lydėjusių dalykų – chačkaras. Tai armėnų sakralinis paminklas ir antkapinis akmuo, dekoruotas kryžius, dažniausiai iškaltas iš tufo ar bazalto. Seniausias rastas chačkaras yra iš IX a., nors manoma, kad jie atėjo dar iš pagonybės.
Dauguma ankstyvųjų chačkarų buvo pastatyti gyvo ar mirusio žmogaus sielai išgelbėti. Jie buvo ir iki šiol kuriami kaip išganymo bei nukryžiavimo simboliai, kaip dovanos vienuolynams, karinėms pergalėms paminėti, istoriškai svarbiems įvykiams įamžinti, pažymėti reikšmingų darbų užbaigimą. Armėnijoje chačkarų yra begalė. Kiekvienas laikotarpis turėjo savo puošybos elementų, bet sakoma, kad dviejų vienodų kryžių rasti neįmanoma. Nemaža jų kolekcija yra prie Sevanavanko vienuolyno gavito liekanų.
Ir nors chačkarai įtraukti į UNESCO Pasaulio kultūros vertybių paveldo sąrašą, tai neišgelbėjo, kai Nachičevanėje Julfos armėnų kapinėse buvo išnaikinti beveik visi 10000 ten stovėjusių chačkarų. Kai kurių iš jų kopijos dabar stovi prie Geghardo vienuolyno.
Giumri ir Haričavanko vienuolynas
Trečias turas, kurį įsigijau, buvo į Giumri miestą, aplankant Haričavanko vienuolyną.
Giumri sovietmečiu vadinosi Leninakanu. Ir jei miesto dabartinis pavadinimas mažai ką sako, tai sovietinis vyresniajai kartai tikrai žinomas. Taip, tai tas pats miestas, kuris 1988 m. gruodžio 7 d. po didžiulio žemės drebėjimo per 30 sekundžių kartu su Spitaku ir kitais aplinkiniais miestais, miesteliais bei kaimais buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus.
Leninakane išliko tik patys seniausi pastatai miesto centre. Visi kiti (apie 80 proc. miesto) sugriuvo pirmiausia dėl to, kad sovietinė statyba visiškai nebuvo pritaikyta padidintos rizikos seisminei zonai. Vien tik Leninakane apie 10 proc. gyventojų žuvo iš karto. Dar iki šiol, praėjus daugiau nei 30 metų, miestas iki galo neišsivadavęs iš griuvėsių, nekalbant apie vis dar skaudančią artimųjų netektį. Sovietinis laužas, aišku, seniai išvežtas ir vietoj jo miestas atstatytas, o štai senuosius pastatus norima restauruoti. Bet tas trunka jau gan ilgą laiką.
Daugybę metų Giumri buvo laikomas amatų, menų, juoko ir humoro miestu. Visoje Armėnijoje garsėjo miesto artistai, humoristai, muzikantai, literatai. Dabar jame stovi ne vienas paminklas meno atstovams, o mieste buvo nufilmuotas ne vienas filmas. Senoji miesto dalis – Kumayri istorijos ir kultūros muziejus-rezervatas – pasižymi autentiška miesto armėnų architektūra. Ir tai yra viena tokia vieta iš nedaugelio vietų Armėnijoje ir pasaulyje.
Bet taip pat jis – ir našlaičių bei pabėgėlių miestas. Būtent į Giumri nuo Osmanų imperijos vykdomo genocido 1915–1917 m. bėgo armėnai.
Miestas gražus savo vaizdais, bet kelionė į jį visų pirma buvo gili savo turiniu. Gidė labai daug pasakojo apie armėnų genocidą. Buvau apie tai šiek tiek girdėjusi, bet stipriai nesigilinau. O čia po šukelę susidėliojo visa mozaika. Beje, pirmą kartą genocido terminas ir buvo panaudotas armėnų žudynėms apibūdinti. Būtent genocidas lėmė, kad pasaulyje armėnų diaspora yra viena iš gausiausių.
Haričavankas, įsikūręs 2000 m. virš jūros lygio, yra vienas didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių vienuolynų Armėnijoje. Sprendžiant pagal pamatus, jis greičiausiai pastatytas VII a., tačiau pats Harič kaimas, kuriame yra vienuolynas, egzistavo dar II a. pr. Kr. Haričavankas buvo vienas garsiausių armėnų vienuolynų dėl savo mokymo įstaigos ir čia kopijuotų rankraščių.
Armėnų apaštališkoji bažnyčia – gan asketiška. Joje nėra didelės prabangos. Viena iš priežasčių – armėnų tautai nuolat tekdavo nuo ko nors gintis: mongolų, persų, arabų, osmanų, kt. Tam, kad atėję svetimšaliai neturėtų ko niokoti, armėnai bažnyčių, vienuolynų turtais ir nepuošdavo. Jei pasitaikydavo koks šventąjį vaizduojantis paveikslas, tai jo išvaizda būdavo panaši į rytietiško gymio, kad atėjūnai manytų, jog tai savas, ir neliestų.
Jerevanas
Jerevanas įkurtas dar 782 m. pr. Kr. Pasak legendos, Nojus sušukęs: „Aš matau sausumą“. Toje vietoje ir buvo pradėtas statyti miestas. Tai net dvylikta Armėnijos sostinė. Kitos buvo prarastos dėl karų ir konfliktų.
Kas labiausia krenta į akis – tai daugybė policininkų.
Jerevano centras – gyvas, iki vėlumos pilnas žmonių, šurmulio, šviesų, automobilių. Vitrinose – gerai žinomų prekių ženklų logotipai. Lauko kavinėse – ir pas mus šiuo metu labai populiarių desertų meniu. Gatvėse žmonės stilingai apsirengę. Automobilių parkas, priešingai nei likusioje Armėnijos dalyje, nebe rusiškas. Maisto išvežiotojai, paspirtukai – miestas neatsilieka nuo Europos. Kas labiausia krenta į akis – tai daugybė policininkų.
Lyg ir turėtų būti saugu dėl to, bet priešingai – ta gausa sukelia įvairių minčių. Dar prieš pradedant planuoti kelionę kilo dvejonių apie tai, ar saugu į šią šalį keliauti vienai moteriai. Galiu patvirtinti, kad viskas gerai – jokių problemų dėl to neturėjau, jokių priekabiavimų ar neigiamo požiūrio nepatyriau.
Pirmiausia, ką aplankiau Jerevane, yra kaskados. Tai laiptai, išpuošti skulptūromis, meno kūriniais. Kaskadose yra meno galerija. Ekspozicija išdėstyta ne tik salėse, bet ir kylant eskalatoriumi į viršų, todėl rekomenduoju į viršų ne lipti laiptais, bet užvažiuoti. Nuo kaskadų atsiveria vaizdas į miestą ir į Araratą. Į jas pakilti siūloma anksti ryte, kol oras giedras. Tuo metu Araratas atsiveria visu gražumu.
Iš viso sąrašo Jerevano muziejų galiu pakomentuoti šiuos:
- Armėnijos istorijos muziejus. Paprastai istorijos muziejai yra tarsi pradžiamokslis norint pažinti šalį, kurioje vieši. Mano apsilankymo metu didelė dalis salių buvo remontuojama, todėl mažai ką tepamačiau.
- Nacionalinė dailės galerija yra tame pačiame pastate kaip ir Istorijos muziejus, bet neapsilankiau, nes supratau, kad laikas jau spaudžia, o aš lėksiu per sales tik uždėdama pliusiukus. Todėl nusprendžiau, kad geriau ne.
- Matenadaranas – muziejus ir kartu mokslo centras. Muziejuje eksponuojami rankraščiai ir rankraštiniai fragmentai iš beveik 20000 Matenadarano saugyklų, dokumentai, ankstyvosios spausdintos knygos, įrišimų, tarp jų ir iš tauriųjų metalų, pavyzdžiai, atskiros miniatiūros ir kt. Nežinau, kuris muziejaus eksponatas yra vertingiausias, bet vienas eksponatas padarė didžiulį įspūdį. Jį apžiūrint nejučia ėmiau skaityti: „Ketvirtoie nedelioie…“ Tai Karaliaučiuje 1591 m. išleista lietuviška Biblija. Paklausiau darbuotojos, ar tai originalas. Patvirtino, kad originalas. Kažkada su draugais esame pajuokavę, kad grįžus į Lietuvą toks jausmas apima, kad net žemę bučiuoti norisi. Tai čia, toli nuo Lietuvos žvelgiant į penkių amžių senumo lietuvišką raštą, tas geras jausmas labai stipriai apie save priminė.
- Genocido muziejus. Apie armėnų tautos genocidą buvau skaičiusi, bet norėjau sužinoti daugiau, todėl planavau jį būtinai aplankyti. Bet gavosi taip, kad vykstant į Giumri gidė labai daug apie tai pasakojo. Tarpuose tarp pasakojimų dar pati googlinausi ir skaičiau. Tema labai skaudi, sunki, slegianti. Jaučiuosi nemažai apie ją sužinojusi, todėl nebenorėjau savęs apsunkinti šiomis mintimis paskutinę kelionės dieną;
- Sergej Paradžanov (Sergei Parajanov) muziejų rekomendavo tiek viešbučio savininkė, tiek sutikti rusakalbiai turistai. Sakė, kad muziejus įdomus, o gidas labai charizmatiškai ir įtaigiai pasakoja. Jei būčiau turėjusi daugiau laiko, galbūt būčiau susigundžiusi nueiti, bet nesu šio sovietų armėnų kino menininko žinovė ir kažkodėl neatėjo noras sužinoti. Bet perduodu geriausias rekomendacijas.
Jerevane būtinai apsilankykite Vernisaže. Net jei nieko ir neplanuojate pirkti. Vernisažas – tai Jerevano centre, netoli Respublikos aikštės, esantis sendaikčių ir rankdarbių turgus. Na, rankdarbių – per kukliai pasakyta. Veikiau – meno kūrinių. Suvenyrus ir mielus prisiminimus iš Armėnijos sau neabejotinai rasite Vernisaže. Būtinai derėkitės.
Nedrąsu ir nemokate? Nieko tokio – prekeiviai jus įtrauks. Beje, maloniai ir neįkyriai. Neturite grynųjų? Irgi nieko tokio – bankomatas šalia. Neturite vietos bagaže? Ne bėda – galima rasti ir mažų, lengvų smulkmenų. Net jeigu tikrai, tikrai nieko neplanuojate pirkti, Vernisaže būtina apsilankyti tam, kad pajustumėte Armėnijos dvasią.
Rašau tai iš savo patirties, nes iš pradžių neplanavusi nieko pirkti, vėliau ėjau į bankomatą išsigryninti dramų ir namo parsivežiau labai mielą šilko šalį, ant kurio, be piešinio, įrašyti armėnų kilmės prancūzų dainininko Charles'o Aznavouro dainos „She“ žodžiai.
Beje, šeštadienis laikoma geriausia diena apsilankymui. Vernisažas dirba nuo 9 val., bet taip anksti atskubėti neverta, nes prekeiviai tuo metu dar tik išsipakuoja prekes.
Spalvos, skoniai, kvapai, šurmulys – tai Jerevano GUM maisto turgus. Kalnai šviežių ir džiovintų vaisių, maišai riešutų, dėžės prieskonių, rietimai lavašo. Dar daržovės, uogienės, gėrimai, mėsos gaminiai… Irgi būtina apsilankyti. Ir patartina prieš lankantis nevalgyti bei po lankymosi greitu laiku neplanuoti valgyti, nes prekeiviai privaišins tiek, kad ohoho. O atsisakyti nemandagu, net jei ir neplanuojate pirkti.
Nepamenu, ar kada nors anksčiau esu ragavusi saldesnių vynuogių, sultingesnių persikų, puikesnių džiovintų abrikosų. Na, o mano favoritai – džiovinta jautiena basturma, sutirštintose sultyse išmirkytos bei saulėje išdžiovintos riešutų girliandos sudžiuk (sujuk; pastaruoju pavadinimu vadina ir dešrą), dar maltų riešutų „gniūžtės“, taip pat kaip sudžiuk, aplietos sultimis ir išdžiovintos, kurių pavadinimo nežinau. Žodžiu, GUM‘e rasite ir kuo save palepinti, ir ką lauktuvių parvežti. Beje, lauktuvės sunkokos. Rodos, kiekis nedidelis, bet svoris susidaro nemažas.
Paragauti vietinės virtuvės patiekalų – neatsiejama kelionės dalis. Apsilankymas armėnų kavinėse labai paskanino kelionę. Chašlama, dolma, chačiapuri, basturma, gata, lavašas, na ir, žinoma, šašlykas – Lietuvoje gerai žinomi bei pamėgti patiekalai. Liusine man rekomendavo apsilankyti restoranuose „Sherep“ ir „Tavern Yerevan“. Kainos panašios kaip Vilniuje, tai tarkime, kad labai nesikandžioja. Paskutinę dieną planavau paieškoti dar ko nors įdomaus, bet po rytinio chačiapuri ir daug išragauto maisto GUM‘e buvau soti iki Vilniaus.
Armėnijoje praleidau beveik pilnas 5 dienas. Per šį laiką daug pamačiau, sužinojau, pabendravau su skirtingais žmonėmis iš įvairių šalių. Liko daug nepamatyta – Ečmiadzino ir Zvartnots katedros, Novoranko ir jau minėtas Tatevo vienuolynai, Areni vyno ir Ararato konjako gamyklos, kt., bet patirti įspūdžiai, išgirsti faktai bei nuomonės padėjo iš mažų dalelių sudėlioti šalies dėlionę.
Tad kokia ta Armėnija? Autentiška, turinti labai seną istoriją, kalbą, raštą, religiją, gilias tradicijas, praradusi daugybę teritorijų ir dėl to sukaupusi nemažai skaudulių. Išbarstyta po pasaulį, bet nepamirštanti savo šaknų. Esanti tarp Europos ir Azijos ne tik geografine, bet ir kultūrine prasme. Apdovanota nuostabiu kraštovaizdžiu turisto akims, bet tikriausiai turinti atšiaurumo čia gyvenantiems. Puoselėjanti maisto kultūrą ir ją skleidžianti po pasaulį. O visų pirma – be galo draugiška ir svetinga.
Armėnija, 2022 m. spalis.
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo – kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių Akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.