Jei tik duosite valią savo mintims ar nuogąstavimams, būkite tikri, kelionių netikėtumai jus pavys.
Štai pačiam Mariui norai dažnokai pildosi, tiesa, ne visuomet išsvajotomis aplinkybėmis: lėktuvui, į kurį susiruošė, iš panosės kylant ar iš anksto sutartos nakvynės vietos durims užsiveriant.
Kaip jau supratote, Marius stačia galva neria ten, kur kitiems tik šiurpas pagaugais perbėgtų.
Bet jis ne iš tų, kurie pasiduotų nevilčiai ar koneveiktų ne pagal jo norus sugulusią dieną. Anaiptol, Marius šia tema galėtų surengti mokymus pradedantiesiems keliautojams.
– Mariau, dėl ko labiausiai nerimaujate kelionėse?
– Oro uostai man yra pats didžiausias stresas. Kaskart juose savo kūnu tai pajaučiu, kol pereinu visas patikras...
Ypač dabar, po pandemijos, kai tenka visus besikeičiančius reikalavimus detaliai susižiūrėti... Paskutinį kartą specialiai ieškojau vietos, kur galėčiau atsispausdinti laukiančio skrydžio bilietus.
Už manęs stovėję žmonės nuogąstavo, kad to nepadarė. Bet juos ir taip praleido.
– Kaip nesupanikuoti, jei išsiruošei į savo gyvenimo kelionę, o čia lėktuvas be tavęs jau kyla ar ilgapirščiai daiktus pavagia?
– Kai kada žmogus sukelia paniką savyje neturėdamas tam pakankamai priežasčių. Gal jūsų kelionės dokumentai ne pavogti, o tiesiog į kitą kišenę įdėti. O gal kuprinėje pasilikę?
Aš taip Teherane esu pasą persirenginėdamas pamiršęs. Tik pradėjus šaltam prakaitui pilti ir suvokus, kad likau be jo, lėkiau atgal, o jis sau ramiai kur paliktas manęs laukė.
Žinoma, jausmai nėra patys geriausi, kai žiūri, kai tavo lėktuvas be tavęs kyla... Ir Sakartvele man taip yra nutikę.
Dar senesniais laikais, pasikeitus lėktuvo skrydžio laikui, išvydau, kaip jis man moja kildamas.
Apsauga patvirtino, kad, deja, bet žmonės jau sulaipinti. Mėginau piktintis, kaip čia taip nutiko? Kodėl man pranešta apie pasikeitusį skrydžio laiką nebuvo?
Dažnai netikėtumų kelionėse patiriantis keliautojas M.Abramavičius Neboisia sako, kad „kuo toliau į rytus ar į pietus, tuo susitarimai su vietiniais trapesni: niekad nežinai, jie realūs ar žodiniai.“
Laimei, ambasada man tąkart savais kanalais padėjo. Gavau bilietą skrydžiui po savaitės.
Tiesa, geriau savy pasikapstęs, supratau, kad prieš tą situaciją išskristi namo dar taip nesinorėjo, tai gali būti, kad tokiu būdu „pritraukiau“ tokią situaciją, mano noras išsipildė (juokiasi).
Keliones renkasi pagal vidinį laikmatį
– Šalį, į kurią keliausite, kaskart renkatės intuityviai?
– Mano kriterijai – iš esmės – pajautimai. Ne kartą ir kitiems pataręs esu, jei nežinai, kur pasiduoti, pasiimk žemėlapį, pasirink norimą tašką ir paklausk savęs, ar ta vieta rezonuoja su tavo norais? Pajusite, kad vienur traukia didesnė nei kitur.
– Žmonės į keliones išsiruošia dėl labai skirtingų priežasčių, kas jums yra tas akstinas leistis į kelią?
– Mano kelionių patirtis byloja, kad nebūtinai garsūs traukos objektai sukels kelionių džiaugsmą.
Mano dėmesį dažnai traukia keistos ir subtilios vietos, susitikimai su vietiniais žmonėmis, kurie nėra įtraukti į kelionių vadovus, ir pan.
Kiekvienam mūsų kelionių atradimai, lankomos vietos eina per skirtingus pamatymus ir patyrimus.
– Kodėl į keliones dažniausiai leidžiatės vienas?
– Savęs pažinimui į keliones geriausia leistis vienam. Tuomet niekas realybės neužstoja. Jei nepatiko kas, sėdai į autobusą ir išvažiavai.
Būdamas laisvas, gali atsiduoti kelionės impulsui. O jei realybė pasiūlo pažinčių, lieki savaitei ar dar ilgiau, bendrauji su vietiniais, pažindiniesi su apylinkėmis.
– Kokių nutikimų yra pasitaikę maišant pasaulį skersai ir išilgai?
– Pasitaiko pačių įvairiausių, ypač važiuojant į Indiją reiktų atsargiai rinktis, ką valgyti. Kartą esu ten apsinuodijęs arbūzu. Gal nepakankamai sunokęs buvo, gal dar kas?
Nors, atrodė, kas gi galėtų būti su juo negerai? Pasimoviau dėl savo paties projekcijos. Kelionėse tenka būti keliskart atidesniam.
– Kur vedė pirmoji Mariaus kelionė?
– Į Palūšę. Dar studentas būdamas nusipirkau pripučiamą valtį, nuvažiavau į Ignaliną, įšokau ežeran ir išplaukiau.
Matyt, tuo metu atėjo aiškesnis suvokimas, kad man tai priimtina ir įdomu, kad tai mano gyvenimo erdvė. Kiekvienas savo laiku renkamės savo gyvenimo formą, kryptį ir amplua.
Iš tolimų kraštų – kitaip skambantys kūriniai
– Kuo paties dėmesį atkreipė šiaurės kraštai: Suomija, Norvegija?
– Mane užkabino jų laukiniškumas. Norvegijos šiaurėje pasijutau lyg kažkokioje vaikystės pasakų knygoje. Tie atšiaurūs kraštovaizdžiai, kalnai...
Atrodo, lyg būčiau patekęs į savo paties vaizduotę. Bet ji tokia reali, nesugalvota, su grėsminga gamta. Netgi mūsų lietus lyginant su jų, kuomet pila visą dieną nepertraukiamai, vienas juokas.
Jie net nelaukia, kol jis praeis, dirba, ką jiems reikia. Tiesa, užmegzti ryšį su jais sunku, nebent kažkas nutiko kely, o jie jums ištiesė pagalbos ranką pagelbėdami, tuomet rimtas pretekstas draugystei.
– Ar gali būti, kad būtent per keliones ir patirtis, sekusias jų metu, pats subrendote kaip įvairialypė asmenybė: rašantis, fotografuojantis, piešiantis...
– O kas čia žino? Man išorinės patirtys visad eina per vidines. Viskas susigeria ir susieina, o tuomet ir kūryba ateina.
Todėl ir kitiems sakau: netingėkite skirti laiko daryti tai, kas jums patinka. Tai būtina, kitaip jūsų laimės ir energijos koeficientas krenta žemyn.
Pats keliaudamas mėgstu kurti, tuo kurį laiką užsiiminėjau ir Sakartvele, ir Irane. Po laiko perspektyvos žiūrėdamas į savo paveikslus, kurtus skirtingose šalyje, Graikijoje, Sakartvele, Irane ir t. t., juntu visai kitą jų skambesį.
– Kelionėse taip pat daug ir profesionaliai fotografuojate, eiliuojate, rašote knygas...
– Keliaudamas atrandu savy skirtingą kūrybą. Daug eksperimentuoju su tekstais, muzika, dabar dar ir filmuoju, pradėjau kurti mažus kelionių filmukus. Knyga jau parašyta, metas perteikti vizualinę pusę.
– Ką įvardintumėte kaip naujausią kelionių atradimą?
– Žiemos atradimas buvo Ispanijai priklausanti sala iš Kanarų salyno – La Palma. Visi žino Kanarus, La Palma savotiška alternatyva, kurioje ir džiunglės, ir tarpekliai, tiesa, paplūdimių beveik nėra. Iki šios vietos nežinojau, kad egzistuoja gyvenimas ant ugnikalnio.
Jei nesiklosto, numatyta geriau
– Ne kartą esate pavadinęs Sakartvelą savo kūrybos ir įkvėpimo erdve. Joje lankėtės daugybę kartų: keliavote, kūrėte, mezgėte ryšius ir menus. Ar jums iki šiol ji vis dar šalis numeris vienas?
–Sakartvelo laikas man prieš dešimtmetį buvo. Šiemet, po ilgesnio nesilankymo toje šalyje, aplankiau išsiilgtus žmones, įvertinau pokyčius.
Sakartvele laikas, M.Abramavičiaus Neboisia teigimu, teka kitaip, ir tas kitoniškumas vienus skatina nervintis, o kitus kurti.
Visas Sakartvelas jau labai stipriai pažįstama ir sava. Kai kuriose vietovėse kaip namuose jaučiuosi. Daug kas jį atrado ir užsikabino perskaitęs mano knygą „Gruzija. Klajūno užrašai“.
Pats didžiąją šios šalies dalį apkeliavęs esu ir galiu patikinti, kad ten laikas teka išties kitaip, ir tas kitoniškumas skatina arba nervintis, arba kurti. Esminė detalė, kad Sakartvele viskas atvira: langai, durys... Stulbinamai subtiliai su gausybe niuansų.
– Tačiau ir netikėtumų šioje šalyje į valias?
– Kuo toliau į rytus ar į pietus, tuo susitarimai su vietiniais trapesni: niekad nežinai, kokie jie – realūs ar tik žodiniai.
Buvau ten sutaręs dėl nakvynės kalnuose, svečių namuose. Bet likus kelioms valandoms iki jos, man parašo, kad juos užgriuvo didelė ekskursija, taigi, man vietos nebėra.
Tą akimirką, leidžiantis nuo kalnų lyg ir norėjau piktintis, nes naktis čia pat, o dar užeinu į tokius tarpeklius, kurių niekam nelinkėčiau… Žinau, kad kelias kitapus kalnų yra, bet reikia jį rasti.
Galiausiai pavyksta nusileisti į tą kelių namų kaimelį, kur negavau žadėtos nakvynės, man įkandin nusileidžia dar du prancūzai.
Šiaip ne taip susikalbame, taigi, gauname ne tik nakvynę, dar ir pusryčius. Iš šios, ir daugelio kitų, man nutikusių situacijų, suprantu, kad, jei nesiklosto, kaip noriu, matyt, yra numatyta geriau.
Tokiomis akimirkomis verta pamėginti persukti sąmonę ir pažvelgti į savo situaciją iš perspektyvos.
– Ar yra kada tekę paklysti kalnuose? Kaip iš jų išeiti, jei jau taip nutiko?
– Žemėlapius skaitau neblogai. Bet Sakartvele išeiti iš takelio kalnuose niekam nepatarčiau.
Dar alpinėse pievose praeiti gali, o ten, kur aš ėjau, sunku apsakyti, kaip sudėtinga. Pusvertikalis šlaitas, apaugęs augalais, visas byrantis...
Yra man pasitaikę užeiti ant skardžio, kur visiška uola. Ten supranti, kad nulipti neįmanoma: tik nusiversti gali.
Paklydus reiktų nelėkti, nebėgti, nepasiduoti panikai, o pamėginti susikaupti ir kryptingai pasižiūrėti, kur išėjimas.
Pamėginti atsekti pasaulio puses, na, ir eiti pagal vandenį. Tie ekstremalūs nuotykiai baisūs tik tuo momentu, o paskui, grįžus, jie virsta kitiems pasakojamomis istorijomis.
