Pirmąją dalį skaitykite čia: „Pravalturo“ direktorius ir M.Bertulis kelionėje JAV sekė „Buko ir bukesnio“ pėdomis
Prisipirkę šiltų drabužių ir kitų nesąmonių, paminėtų ankstesniame pasakojime, jie aplankė visas „Buko ir bukesnio“ filmavimo vietas Solt Leik Sityje, apvažiavo daugumą Jutos nacionalinių parkų ir tarsi norėdami dar labiau mane panervinti, nusprendė, kad tuo jie neapsiribos. Ir vietoj to, kad kaip padorūs žmonės skristų į Lietuvą ir būtų kaip visi, nusprendė dar pavažinėti po Ameriką.
Solt Leik Sityje jie išsinuomojo automobilį dešimčiai dienų ir pasileido per Laukinius Vakarus Čikagos link. Tiesa, ne išsyk, nes prieš išvažiuojant dar nusprendė aplankyti porą Jutos įžymybių.
Kas nors minimaliai domisi NBA krepšiniu, žino Utah „Jazz“ krepšinio klubą (aš vaikystėje sakydavau Utaho džiazas, jūs ne?) Besidomintieji greičiausiai žino ir žymiausius visų laikų tos komandos krepšininkus – Johną Stocktoną Karlą Malone'ą. Jie abu yra Jutos krepšinio simboliai, bet ne atskirai, o labiau kaip vienetas, nes daug metų toje komandoje žaidė kartu ir pasiekė daug svarbių laimėjimų. Po vieną jie nieko per daug nenuveikė, o kartu buvo kietas kumštis. Tarsi Girėnas ir Darius. Arba Mikaitis ir Bertulis. Nors ne, šitie gal nelabai.
Tai štai, vaikinai ta proga nusprendė susirasti šiuos buvusius krepšininkus ir pakalbėti su jais. Neradę J.Stocktono, jie išsiaiškino, kad K.Malone'as gyvena kažkur netoliese ir verslauja – turi kažkokią padangų įmonę. Jie nusprendė įsibrauti į to gero žmogaus kasdienybę ir pabendrauti. Visgi Karlo surasti jiems nepavyko. Vaikinai ir mama kiek nusiminė, bet rado kitą įžymybę – kelis metus Kauno „Žalgiryje“ žaidusį Tanoką Beardą. Jis, žinoma, ne toks įžymus kaip anie du ( tiksliau sakant – Jutoje jis visai neįžymus), bet lietuviams tai juk žinomas.
Čia jiems sekėsi geriau – Tanoka buvo surastas kažkokioje sporto salėje mėtantis kamuolį į krepšį. Dabar jis krepšinio paslapčių moko vaikus. Vaikinai, sakė, kažkiek jaudinosi, nes Tanoka, jei pamenate iš Kauno laikų, buvo karšto būdo vyras. Bet gal amžiaus ar gyvenimo patirties prigesintas, jis juos priėmė maloniai, netgi šnekėjo su jais, istorijų papasakojo, būti fotografuojamas leidosi.
Bertulis sakė, kad šis kelionės epizodas jam buvo trečias pagal mėgstamumą, tad po tokio gražaus viešnagės Jutoje akordo, beliko tik išvykti, kad įspūdis nebūtų sugadintas. O ir šiaip draugužiai jautėsi, kad Jutoje jau nuveikė ką galėjo.
Kita rimtesnė stotelė buvo Kolorado valstijos Denverio miestas. Beje, kelionėje automobilį vairavo tik Mikaitis ir Mikaičio mama – Bertulis sėdėdamas gale gurkšnojo gėrimus ir komandavo, mat vairuotojo pažymėjimo nebuvo pasiėmęs. Dar sakė, kad bevažinėdami Kolorade ištisai dainavo Virgio Stakėno dainą apie Koloradą. Žinote tokią? Aš irgi nežinojau kol nepagooglinau.
Denveris keliautojus pasitiko daug niūriau nei Solt Leik Sitis. Miestas buvo visiškai uždarytas dėl pandemijos. Jame nebuvo, ką veikti. Bet Mikaitis, Mikaičio mama ir Bertulis nėra iš žmonių, kurie nesugalvotų ką veikti, kai nėra ką veikti. Jie susirado netoliese gyvenantį buvusį krepšininką, o dabar nebe krepšininku Denverio „Nuggets“ klube dirbantį Martyną Pocių.
Taip jau susiklostė, kad Martyno šeima tuo metu buvo Lietuvoje, o jis pats liko Denveryje ir turėjo laisvą plotą. Keliautojai užsuko pasišnekučiuoti ir liko pas jį kelioms dienoms. Sakė, kad Martynas nelabai dėl to pyko, nes, matyt, ir pačiam buvo įsipykę ištisai būti vienam. Sakyčiau, nėra blogai, kai žmonos išvažiuoja ir niekas tavęs nekontroliuoja, bet pandemijos metu šis reiškinys kažkiek žavesio praranda, nes nelabai vienam yra ką veikti – uždaryta viskas.
Greičiausiai dėl to Pocius ir neskubėjo keliautojų išvyti iš savo namų. Yra, žinoma, ir nedidelė tikimybė, kad iš dalies ir dėl to, jog, kaip gyrėsi keliautojai, jie ten gražiai ir draugiškai leido laiką, bet nedėčiau dėl to galvos. Sakėsi kartu važinėję po apylinkes, gaminę maistą, mėtę sviedinį į krepšį, kabantį Pociaus kieme. Tiesa, maistą gamino tik Pocius, nes keliautojai tikėjo, jog jis šioje srityje pasikaustęs, todėl nesikišo, nes neva nenorėjo sugadinti patiekalų. Bet jie jį palaikė morališkai – visaip gyrė ir skatino, sakė.
Geras žmogus, pasirodo, yra Martynas – jis po maisto dar ir Bertulį dailiai apkirpo bei padovanojo Denverio „Nuggets“ atributikos. Visų meistrų galas. Vytautas ta pačia proga jam padovanojo „Pravalturo“ marškinėlius bei paplojo per petį. Visi buvo patenkinti. Bent jau iki tol, kol po kelių dienų Martynas pasakė, kad svečiams metas išvykti. Svečiai nedrįso nepaklusti, kad ir kaip būtų gera ir šilta sėdėti pas Pocių.
Išvykus iš Pociaus, atėjo metas palikti ir Koloradą. Tiesa, prieš išvažiuojant linksma kompanija spėjo patirti nuotykių ir neveikiančiame Denveryje. Ne visi jie buvo linksmi, bet bent jau vienas tikrai buvo.
Palikę Martyno Pociaus namus, keliautojai dar nakčiai apsistojo viešbutyje Denveryje. Kadangi miestas, o gal ir visa valstija yra kažkurio lygio seisminėje zonoje, ten karts nuo karto įvyksta žemės drebėjimai. Gyventojai yra raginami pastebėjus neaiškius virpesius ar kitus neraminančius reiškinius, kuo greičiau pranešti tarnyboms.
Taigi, besiilsint viešbutyje, „Pravalturo“ direktorius Vytautas būtent tokius virpesius pajuto ir suprato – prasidėjo. Denveryje prasidėjo žemės drebėjimas. Pareigingas direktorius reagavo žaibiškai – nedelsė nė minutės ir pranešė tarnyboms, kad viešbučio kambariuose jaučiama vibracija ir galimai vyksta žemės drebėjimas. Tarnybos padėkojo ir pasiūlė laukti tolimesnių nurodymų. Deja, Vytautas ne tik nesulaukė jų, bet atidžiau pasiaiškinęs labai greitai suprato, kad gretimame kambaryje trankiu seksu užsiėmė juodaodžių porelė. Gal ir vaidmenų žaidimą žaidė, kad trankiau būtų, istorija šito kaip ir nepaaiškina.
Bet faktas, kad kaimynams baigus trankytis, baigėsi ir žemės drebėjimas Vytauto kambaryje. Vytautas taip ir neatskleidė, ar tarnybos su juo susisiekė padėkoti už rūpestį, ar tik patys vieni sau juokėsi iš atsilupusio užsieniečio.
Ta diena apskritai Vytautui nebuvo pati maloniausia. Po žemės drebėjimo nakties, ryte jis rado įlenktas savo nuomojamo automobilio dureles, kas pridavus automobilį Čikagoje jam kainavo beveik tris šimtus papildomų JAV dolerių. Aš tai priėmiau kaip asmeninę nesėkmę, nes nuolat jį ragindavau, kad – na pasiimk tu tą pilną draudimą nuomodamas mašiną. Niekada neįtikindavau. Jaučiuosi truputį kaltas dėl to.
Nepaisant nesėkmių Denveryje, atėjo metas, anot jau mirusio, bet mūsų širdyse nemirtingo , labiau žinomo kaip tiesiog Ray Charleso Robinsono – to „Hit the Road“, suprask – leistis į kelią. O jis, per Vajomingo, Pietų Dakotos, Minesotos bei Viskonsino valstijas, driekėsi Čikagos link.
