Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
O vasarai baigiantis ir svarstant, kur čia būtų galima pasivaikščioti po gamtą rugsėjo pradžioje, pagaliau išmušė Madeiros valanda. Greitai nusipirkome bilietus ir tuoj pat puoliau ieškoti informacijos apie šią salą, rašyti žinutes ją jau aplankiusioms draugėms. Kaip nebūtų liūdna, visgi visada daugiausiai visko žinai, kai kelionė jau artėja prie pabaigos. Tad čia – kelios mano rekomendacijos, kad jums ruoštis būtų paprasčiau.
Kada keliauti?
Su klimatu Madeirai labai pasisekė – ji išvengia ir didelių karščių, ir šalčių, vidutinė dienos temperatūra skirtingais metų laikais svyruoja maždaug tarp 16–28 laipsnių šilumos. Žinoma, kalnuose žiemą bus gerokai vėsiau, viršūnėse kartais pasitaiko ir sniego, taip pat žemesnė temperatūra būna šiaurinėje salos pusėje. Taigi, keliauti galima ištisus metus.
Tiesa, orai Madeiroje permainingi, saulę gali greitai pakeisti lietus ir atvirkščiai. Jei vienur lyja, už kelių kilometrų jau gali šviesti saulė. Orus skirtingose Madeiros vietose patogu realiu laiku stebėti čia, nors kažkas juokavo – kokia nauda iš to stebėjimo, kol atvažiuosi, oras bus pasikeitęs.
Ką ten veikti?
Madeira – aktyvaus poilsio gerbėjų sala. Ypač laimingi čia bus mėgstantys vaikščioti gamtoje. Levados ir veredos raižo visą salą, tad galima rinktis takus pagal įvairius skonius, norus ir galimybes – galime keliauti per kalnus, galima praktiškai lygiu taku, tiesa, vingiuojančiu kalno šlaitu, kartais galinčiu panirti į tunelius. Levadų ir veredų ilgis – nuo 1,5 iki beveik 16 km.
Paplūdimių gerbėjai iš Madeiros gali grįžti nelabai laimingi.
O štai paplūdimių gerbėjai iš Madeiros gali grįžti nelabai laimingi, nes saloje yra tik keli smėlėti paplūdimiai, kuriems smėlis buvo atvežtas iš Afrikos. Nuo aukštų Atlanto bangų jie saugomi akmenų ar betono atitvarais. Yra akmenuotų, juodo žvyro paplūdimių, taip pat – uolose įrengtų savotiškų natūralių baseinų. Tad skrisdami į Madeirą būtinai pasiimkite maudymosi batus, nes priešingu atveju bus sudėtinga netgi įbristi į vandenį.
Kaip atvykti?
Iš Lietuvos Madeirą pasiekti galima arba jungiamaisiais, arba užsakomaisiais skrydžiais, kuriuos organizuoja didieji kelionių organizatoriai. Pastarųjų kainos (pirmyn ir atgal) svyruoja nuo 500 iki 99 eurų. Taip, kartais likus kelioms dienoms iki išvykimo kainos labai sumažėja ir galima tikrai pigiai pasiekti salą.
Gerai paskaičiuokite, ar jums iš kelionių organizatorių verta pirkti tik skrydį, ar visą paketą (skrydis, viešbutis, pervežimas iš oro uosto). Nors mūsų skrydis ir kainavo palyginti brangiai, mums visgi geriau vertėjo savarankiškai ieškoti nakvynės (per „Airbnb“ radome didžiulį erdvų butą su fantastišku vaizdu į miestą).
Kur apsistoti?
Mes pasirinkome Funšalį ir to nesigailėjome. Priežastis – miestas didelis, yra ką veikti, ką pamatyti, daug vietų pavalgyti, patogus susisiekimas su visa sala, ir oro uostas netoli. Ir šilčiau, mažiau vėjų nei šiaurinėje salos pusėje. Apvažiavome beveik visą salą ir dėl savo pasirinkimo nesigailėjome. Žinoma, jei norite ramios, tylios vietos – rinkitės mažesnį miestelį ar nuošalų viešbutį.
Kaip keliauti po salą?
Madeira palyginti nedidelė sala – jos plotas tesiekia 801 kv. km (palyginkite: Vilniaus plotas – 401 kv. km), ilgis – 57 km, plačiausia vieta – 22 km. Mes po salą keliavome nuomotu automobiliu ir geriau jį rinktis kuo mažesnį. Tiesa, mūsiškė „Toyota Yaris“ kiek urgzdama kopė į stačiausias įkalnes, bet visur užvažiavome ir parkuoti ją buvo tikrai paprasčiau. Taip pat – ir prasilenkti siauruose keliuose.
Vairuoti Madeiroje tikrai nėra paprasta.
Beje, apie kelius – jų kokybė tikrai puiki, asfaltas lygutėlis, įrengta daugybė tunelių, tad palei vandenyną salą galima apvažiuoti sąlyginai lygiu keliu (lygiu – Madeiros standartais, nes šiaip saloje lygių vietų praktiškai nėra, net oro uosto taką teko pratęsti ant polių, nes kitaip neužteko vietos lėktuvams nusileisti ir pakilti, bet nepaisant šio patobulinimo, Madeiroje leistis gali tik patyrę pilotai). Tačiau pasukus link salos vidurio, prasideda stačios įkalnės, serpantinai. Jautresniems keleiviams į lagaminą derėtų įsimesti ir vaistų nuo pykinimo.
Vairuoti Madeiroje tikrai nėra paprasta. Alternatyva – važiuoti autobusu, taksi („Bolt“ pigiau), samdyti gidą arba transferį. Kiek patogus susisiekimas autobusais – nežinau, jais nesinaudojome). Gidas (ir vairuotojas viename) visai dienai dviem žmonėm mums kainavo po 55 eurus. Transferis iki Pico do Areeiro – apie 30 eurų, kiek iki kitų levadų – nesidomėjome. Šiaip bent jau iš Funšalio siūloma labai daug įvairiausių ekskursijų, tad tikrai galima keliauti po salą ir be nuomoto automobilio.
Ką pamatyti?
Per savaitės trukmės kelionę galite labai neblogai susipažinti su Madeira. Jei nuomojate mašiną, tiesiog dienai skirkite vieną salos dalį ir ją apžiūrėkite, į lankytinų objektų sąrašą įtraukdami ir bent po vieną levadą (taip, kaip kurios yra gana trumpos, pavyzdžiui, 1,5 km, arba jungiasi tarpusavyje, tad galite įveikti net kelias).
Mūsų kelionės planas:
- pirma diena – pažintis su Funšaliu;
- antra diena – ekskursija su gidu po pietinę salos dalį: pasivaikščiojimas levadomis Nova ir do Moinho (PR7), pakrantės miesteliai iki Ponta do Pargo ir atgal su maudynėmis smėlėtame Calheta paplūdimyje bei pietumis paplūdimio bare;
- trečia diena – pasiėmėme automobilį ir patraukėme iki Ponta de São Lourenço, čia trekas – vereda PR8, grįžtant užsukome į Machico;
- ketvirta diena – pasigėrime vaizdais nuo Fortim do Faial, užsukame į Santaną pažiūrėti tradicinių trikampių namelių, levada Caldeirao Verde (PR9), tada grįžtant neplanuotai Vereda dos Balcoes (PR11), nes ji tiesiog pasitaikė pakeliui į valgymo vietą, grįžtant Funšalyje stabtelime ant kalno (Monte), pasižvalgome po botanikos parkus, dar spėjame nusileisti ir išsimaudyti akmenuotame paplūdimyje Praia Formossa);
- penkta diena – levada do Alecrim (PR6.2) su nusukimais į šonines levadas, kad ėjimas nebūtų per daug paprastas, mistiškas Fanal miškas ir šiaurinės dalies miesteliai: Porto Moniz, Seixal ir jo juodo smėlio paplūdimys, Sao Vincente – ir atgal į Funšalį;
- šešta diena – privalomas objektas – apžvalgos aikštelė Cabo Girao, vyno šventė Estreito de Camara de Lobos kaimelyje – įspūdingas renginys, o po jo – poilsis Ponta do Sol paplūdimyje;
- septinta diena – saulėtekis nuo Pico do Areeiro, trekas kalnuose, po pietų – laisvas laikas mieste;
- aštunta – saulėtekis iš Funšalyje nuomojamo buto terasos, lagaminų pakavimas ir kelionė į oro uostą.
Iš to, ką pamatėme, labiausiai patiko saulėtekis Pico do Areeiro (tik žmonių galėtų būti gerokai mažiau), trekas Ponta de São Lourenço ir levada Caldeirao Verde, autentiškas vyno festivalis.
Kiek nuvylė Cabo Girao (važinėjant matėme ir gražesnių apžvalgos vietų), Porto Moniz (labai daug žmonių, nėra net kur palikti automobilio, eilės prie baseinų uolose), trekas nuo Pico do Areeiro (dėl tos žmonių gausybės).
Svarbiausia – nepersistengti su lankytinais objektais ir rasti laiko tiesiog pasimėgauti buvimu.
Kas tos levados?
Prieš kelionę iki galo taip ir nesupratau, kas gi tos levados. Tai – Madeiros drėkinimo sistema, tam tikri betoniniai kanalai kalnų šlaituose. Jais vanduo pasiekia ūkininkų laukus. Šalia šių kanalų, kuriais ir dabar teka vanduo, įrengti pasivaikščiojimo takai. Paprastai jie veda iki krioklio ar upės, iš kurios ta levada ir prasideda.
Keliose vietose levadai įrengti kalnuose buvo iškasti tuneliai, tad nepamirškite pasiimti žibintuvėlių ar vadinamų „ciklopų“, nes kaip kur tuneliai ilgoki ir eiti aklinoje tamsoje gali būti sudėtinga.
Beje, mano nuomone, vienas didžiausių Madeiros minusų – tualetų stoka levadose ir veredose. Taip, tako pradžioje ir pabaigoje jie dažniausiai yra, o štai einant jų kartais labai pasigendi, ypač ilgesniuose atstumuose.
Ką valgyti?
Tiek vaisių, kiek jų išvydau Madeiroje, anksčiau teko matyti tik Tailande. Įvairovė apstulbino: bananai, papajos, vietiniai maži mangai, vynuogės – viskas aišku ir paprasta. Bet yra dar daugybė kitų, atrodančių labai keistai: pasitaikė, kad net reikėjo aiškintis, kaip juos valgyti. Turgus Funšalyje – Mercado dos Lavradores – puiki vieta juos pamatyti, bet pirkti geriau kitur, nes kainos čia gerokai per didelės.
Pietums labai tiks tradicinis sumuštinis prego su vietine duona bolo do caco. Tradicinis sumuštinis – su jautiena, bet gali būti ir su žuvimi (tiesa, tada jau vadinasi kitaip) – dažniausiai skanus, šviežias ir vieno užtenka pavalgyti dviem vidutinio alkanumo žmonėms (kiek mes pirkome, sumuštinis visada būdavo padalintas į dvi dalis).
Vienas populiariausių patiekalų Madeiroje – populiarioji žuvis espada, patiekiama kepta su bananu. Beje, geriau „negooglinkite“, kaip ta espada atrodo, nes vaizdelis jos tikrai nekoks, skonis – daug geresnis. Ir tas bananas visai tinka, nors iš pirmo karto atrodo labai keistas derinys. Kitas būtinas pabandyti patiekalas – lapas (limpets) – kepti jūros moliuskai, pagardinti citrina. Paragauti verta, valgoma, bet daugiau šio patiekalo nekartojau.
Na, ir populiariausi gėrimai – puikus Madeiros vynas (rekomenduotina apsilankyti ir vyno darykloje) ir poncha – tradicinis alkoholinis gėrimas, pagamintas iš cukranendrių sulčių, medaus, cukraus. Būna įvairių skonių.
P. S. Keliavome 2023 metų rugsėjį.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
