Ruoštis į Portugalijai priklausančią Madeiros salą pradėjome dar praėjusių metų spalį. Nukeliauti į šį Dievo kampelį iš Lietuvos – gana sudėtinga, todėl skrydžius planavome iš anksto. Į šią nuostabią salą galima skristi iš Varšuvos, tačiau kelionė autobusu per visą Lenkiją – ne mums.
Iš Vilniaus į Kauną pajudėjome kovo 8-osios naktį. Paryčiais išskridome į Stanstedą, tuomet pasiekėme Lisaboną, galiausiai – Madeiros sostinę Funšalį. Trys skrydžiai pigiomis oro linijomis išvargino, bet buvo verta. Atgal grįžome kiek patogiau – iš Funšalio skridome į Birmingamą, tuomet – į Vilnių. Kelionė į abi puses žmogui kainavo apie 200 eurų.
Madeiros oro uoste mus pasitiko du automobiliai, kuriais pasirūpinome dar Lietuvoje. 9 dienoms už juos atseikėjome po 60 eurų. Patikėkite, pigu. Be nuomotų automobilių saloje neišsiversite, apie viešąjį transportą išvis pamirškite – absurdo juosta.
Tuomet judėjome į mūsų vilą, įsikūrusią salos šiaurėje. Joje – šalčiau, mažiau veiksmo, o miestelis San Žoržė veikiau primena vietinį kaimą nei turistinį ir nulaižytą kurortą. Dėl to labai džiaugėmės. Džiaugėmės ir dėl vilos kainos. Devynioms naktims didelis namas su baseinu ir žadą atimančiu vaizdu kainavo 1000 eurų, todėl gyvenimui kiekvienam reikėjo susimokėti tik kiek daugiau nei po 100 eurų.
Į Madeirą keliavome 9-iese, todėl sutaupėme. Žinoma, galima keliauti ir dviese, bet bus kur kas brangiau. Tačiau tai – ne vienintelis keliavimo su didele kompanija privalumas. Draugė Ema pasirūpino kelionės organizavimu, pigių bilietų, namo paieškomis, rytinėmis salsos pamokėlėmis vietoje mankštos. Kelionių agentūroje dirbanti Aistė – maršrutais po salą, virtuvės šefas Reinaldas – maistu. Na, dar vairuotoju kartu su Dovydu padirbo. O aš su savimi turėjau trečią akį, kuri viską filmavo ir įamžino (liko tik sumontuoti, tai gal kada nors).
Skambės kaip klišinė ištrauka iš kelionių pasiūlymo, tačiau Madeiros sala – įspūdinga ir žadą atimanti, nė vienas iš mūsų kompanijos tikrai nėra nieko gražiau gyvenime matęs. Dar esame jauni ir žinome, kad tikrai pamatysime, bet patikėkite, ten – tikras rojus, kuriame norėsite praleisti visą savo senatvę, patyliukais pabėgę iš Lietuvos.
Madeiros sala – tikrai ne tiems, kurie nori gulėti ant šezlongo ir gurkšnoti „Aperol Spritz“. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, saloje su žiburiu nerasite „Aperol Spritz“ (po atkaklių paieškų vis tik radome 2 vietose). Antra, Madeiroje apstu aktyvios veiklos: kalnai, levados, kriokliai, urvai, banginiai – tai tik dalis stebuklų, kuriuos pamatėme per savaitę trukusią kelionę.
Ką pamatyti Madeiroje?
Įveskite šią frazę į „Google“ ir rasite šimtus straipsnių apie tai, todėl per daug nesiplėsiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad salą reik išmaišyti skersai ir išilgai. Kelkitės 7 ryto, sėskitės į automobilius ir keliaukite, nes kiekviena praleista minutė šioje saloje – neįkainojama.
Kai kurie turistiniai objektai Madeiroje yra mokami. Žinoma, kalnų ir įspūdingų gamtos vaizdų madeiriečiai neapmokestins, bet jeigu norite pasivaikščioti po vieną iš geriausių pasaulyje botanikos sodų, sumokėsite apie 12 eurų. Jei norite pakilti keltuvu į kalną iš Funšalio centro ir grįžti atgal, sumokėsite net 30 eurų. Salos šiaurėje yra įspūdingi urvai už, rodos, 8 eurus.
Po pasivaikščiojimo urvais gidė vedė į muziejų, kuriame buvome priversti žiūrėti tragiškos kokybės 3D filmą apie Madeirą. Juokavome, kad geros kino gamybos agentūros jiems tikrai trūksta. Bet būtinai apsilankykite – ten dar „liftu į žemės centrą nuveža“.
Keliaudami į Madeirą kovo mėnesį, pasiimkite tuos drabužius, kuriuos dėvite pavasarį, vasarą, rudenį, ir... žiemą. Taip, mažytėje saloje, kuri nuo Afrikos krantų į Atlanto vandenyną nutolusi tik 700 km, vyrauja visi keturi metų laikai. Šiaurinėje salos dalyje gali būti +12 laipsnių, tuo pat metu pietinėje – +30, o kalno viršūnėje galite pakliūti į pūgą. Todėl ir nudegėme skruostus, ir peršalome. Tiesa, maudėmės vandenyne ir buvo visai gerai.
Kalbant apie pūgą, vieną dieną pasikėlėme į Ariveiro viršukalnę, bet likome nieko nepešę. Atsidūrėme debesyje, ant galvų snigo ir lijo, o negailestingas vėjas norėjo nublokšti mūsų gležnus kūnus. Planuodami kelionę į kalnus, pasižiūrėkite, koks bus oras. Ir nepamirškite patogių batų, nes pasivaikščiojimas kalnų takais gali virsti kankyne.
Gastronominių patirčių restoranuose čia neieškokite. Tiesiog valgykite kuo daugiau jūros gėrybių, maistą pirkite turguje, prekybos centruose ir, jei turite galimybę, gaminkite namuose.
Jei vis tik norite pasižmonėti, restoranų rekomendacijų ieškokite internete. Kur užklysdavome pavalgyti, likdavome nei labai nustebinti, nei labai nusivylę. Tačiau vieną vakarą vakarieniavome Cantinho da Serra šeimos restorane Santanos mieste, kuris išties paliko didelį įspūdį. Jei kada jį aplankysite, paragaukite aštuonkojo ir ožkos (atsiprašau vegetarų ir gyvūnų teisių aktyvistų). Jie patys ožkas ir avis augina, pro langą matosi.
Būtinai paragaukite Madeiros vyno ir tradicinio madeiriečių gėrimo Poncha, tik nepersistenkite su juo. Nepirkite Poncha parduotuvėje, o užsisakydami jį įsitikinkite, kad pagamintas šviežiai. Vietiniai sako, kad geriausias skonis jaučiamas tuomet, kai dar nepraėjo 15 minučių nuo kokteilio pagaminimo. Beje, jei kavinėje užsisakysite kapučino – gausite juodos kavos su plakta grietinėle, tad jei norite pieno putos, užsisakykite paprasčiausią juodą kavą su pienu.
Madeiriečiai mums pasirodė ypač šilti ir svetingi žmonės. Mūsų namo šeimininko Gregorio brolis buvo užsukęs pataisyti boilerio. Tą vakarą norėjome gaminti kažką iš tradicinės portugališkos Bacalhau – suprask, iš džiovintos ir sūdytos menkės. Ją reikia parą mirkyti, o po to – jau kaip fantazija leis. Tačiau norėjome tradicinio patiekalo, o ne lietuviškos šefo Reinaldo variacijos.
Paklausėme Gregorio brolio, ką su ta menke daryti. Ir ką jūs galvojate, vyriškis stojo prie puodų ir pagamino mums vakarienę! Tą vakarą jis paruošė patiekalą, kurį kasmet ruošia savo šeimai per Kalėdas. Parekomendavo ir vyno. Pasirodo, Madeiros prekybos centruose už tris, taip, tris eurus parduodamas vienas iš 50 geriausių pasaulio vynų (sąraše puikuojasi 46 vietoje).
Taigi, Madeira – viena tų salų, kurią tikrai turite pamatyti, o išvydę jos grožį, tą aktyvių nuotykių ir gamtos kampelį, salą įsimylėsite visam gyvenimui. Visam gyvenimui liks ir įspūdžiai, besiliejantys pro kraštus.
Šį tekstą baigsiu kartu keliavusios draugės Aistės žodžiais: „Ne nauji ar brangūs daiktai žmogų daro laimingą, o purvinos ir šlapios kelnės, aplietos vandenyno, nudegęs ir besilupantis veidas ir žalumos kvapas, įsiskverbiantis į mintis. Keliaukite.“
