Rastro kiekvieną sekmadienio rytą skęsta pardavėjų riksmuose ir įvairiausių prekių gausoje. Čia dieną pradeda ne tik vietiniai, bet ir turistai, ieškantys kažko pigaus, originalaus, nematyto, ar, atvirkščiai – iki kaulo įgrįsusių suvenyrų iš Ispanijos. Dėl pigumo ir originalumo – galima ginčytis. Dėl šios priežasties jus kviečiu atlikti vieną eksperimentą, pavadinimu – Rastro už 50 eurų. Pažiūrėsime, ką galime nusipirkti už šią sumą. Rekomendacija – neverskime eurų litais, nes plaukai piestu pasistos, vien nuo minties, kiek pinigų planuojama išleisti kažkokiame sendaikčių turguje.
Nardymas tarp prekystalių
Ankstus sekmadienio rytas, pagaliau atvykome į „tašką“. Misija prasideda. Pirmasis įspėjimas – saugokime turimus pinigėlius, nes aplinkui siautėja profesionalūs kišenvagiai, savo darbą atliekantys greitai ir neskausmingai. Tik žiū – ir jau nebėra nei rankinuko, nei piniginės.
Pačioje pradžioje pirkinėti nepatariama – tos pačios prekės, paejėjus giliau į turgų, parduodamos gerokai pigiau. Taigi pirmiausia – žvalgyba. Taip bežioplinėjant į akis krenta rudeniniai šaliai, skarelės, auskarai, žiedai (akivaizdžiai metaliniai, kokybės – nulis) – viskas už vieną eurą. Galėtumėme nusipirkti 50 ir būtų rami galva, nereikėtų daugiau gaišti laiko. Tačiau taip neįdomu, geriau paslampinėti šiek tiek ilgiau.
Bevaikščiojant tarp prekystalių, akys raibsta nuo prekių gausos – čia arabiški kilimai, čia jau įvairiausi marškinėliai, rankinės, auskarai, paveikslai, laikrodžiai, plakatai... Toks jausmas, kad stovėčiau vienoje vietoje, o aplinkui mane viskas tik suktųsi suktųsi... Net galva svaigsta.
 |
| Evelinos Garnelytės nuotr./Šių rankų darbo dėžučių pardavėjai žmonių skaičiumi nesiskundžia, nors kainos nėra pačios mažiausios. Paklausta, ar galima fotografuoti, juokaudama iškėlė sąlygą: „Galite, jei kitąmet pažadate pasikviesti į Lietuvą“. |
Vis tik pavyksta susikaupti ir tęsti misiją. Kaip tik užmačiau vieną prekystalį, su gausybe sidabrinių papuošalų. Man, kaip merginai, susilaikyti sunku. Norisi bent užmesti akį į kainas. Kabantys sidabriniai auskariukai – 5–7 eurai. Akutės – panašios kainos, priklausomai nuo to, kokio dydžio. Žiedai – iki 18 eurų. Pakalbinu pardavėją, klausiu, ar daug pirkėjų sulaukia krizės metu. „Nemažai, – į kalbas nelinkęs pašnekovas. – Šiek tiek sumažėjo, bet nesiskundžiam, yra daug užsieniečių, kurie perka.“ Nusprendžiu ir aš nusipirkti – juk užsienietė. Dvi poros auskarų piniginę palengvina 15 eurų.
Einu tolyn. Kai vieną kartą piniginė jau buvo atverta, vėliau viskas tik paprasčiau. Žvalgausi. Girdžiu – „Hija, los zapatos – por 3 euros“ („Dukra, batai po tris eurus“). Dukra – Ispanijoje gana paplitęs neformalus kreipinys į kitą.
Prieinu, žvalgausi po basučių jūrą. Tarsi naujų nereikia, bet už tokią kainą galima būtų kitai vasarai nusipirkti. Vis tik norą atmuša kokybė – vos tik paėmus pirmą porą į akis krenta gamybos brokas, klijų žymės. „Nea, šito vienadienio daikto net už vieną eurą nepirkčiau“.
 |
| Evelinos Garnelytės nuotr. /Pati mažiausioji pirkėjų dalis |
Jei klientas paklausia, ar yra tam tikro dydžio apavo, pardavėjas tepasako: „Busca tu, hija mia, busca tu, yo no sé lo qué tengo“ („Ieškok pati, mano dukra, ieškok pati, aš pats nežinau, ką turiu“).
Norisi kokios nors dovanėlės vienam draugui, artėjančios gimimo dienos proga. Jam „žiauriai“ patinka įvairūs marškinėliai. Suku link tos pusės. Šiandien čia – akcija. Viena pora – 10, dvi – 8 eurai. Vis tik dvejų marškinėlių man nereikia – išsirenku vienus ir moku dešimt eurų. Velniai nematė, šiandien – išlaidavimo diena!
Dažnai drabužiai čia – populiarių prekių ženklų kopijos. Čia galima nusipirkti Ispanijoje puikiai pažįstamos „Desigual“ firmos drabužių už daugiau nei perpus mažesnę kainą. Dėl to kartais prekeiviai neleidžia fotografuoti, nes bijo, kad nuotraukos bus panaudotos kopijavimui. Pasak jų, dažnai taip elgiasi kinai.
Pasiskaičiuoju – vis dar turiu pusę pirkiniams skirtų pinigų. Tai reiškia, kad slampinėti dar galima. Leidžiuosi nuo kalnelio, klausausi įvairiausių užsienio kalbų. Rugpjūčio mėnesį, kai Madridas ištuštėja, jame lieka tik turistai. Tas puikiai jaučiasi Rastro – jei prieš tai beveik visada dauguma kalbėdavo ispaniškai, tai dabar prisiklausiau ir lenkų, ir rusų, ir prancūzų, ir italų, ir vokiečių, ir anglų kalbų.
Praeinu pro įvairius plakatus, įrėmintas nuotraukas. Čia galima rasti galybę praėjusių dešimtmečių liudijimų – šiandien nebeegzistuojančių grupių nuotraukos, albumų viršeliai, įžymybių portretai. Mąstau – netrukus kelsiuosi į naują gyvenamąją vietą, visai norėtųsi ko nors į kambarį. Pamatau žymiąją darbininkų nuotrauką, kai jie statė GE pastatą (kuriame įsikūrusi NBC studija, kiti ofisai) Niujorke, Manhetene. Griauname stereotipus – tikriausiai dauguma įsitikinę, kad žymioji besiilsinčių darbininkų nuotrauka yra akimirka iš „Empire State Building“ statybų Niujorke. Jei gerai paieškotumėte internete, pamatytumėte, kad tai – 1932-ųjų rugsėjo 29-osios poilsio akimirka bestatant minėtą GE pastatą. Taigi, nesusilaikiau, nuotrauka mano rankose. Piniginėje – dešimt eurų mažiau.
Likusius pinigus nusprendžiau išleisti visokiems menkniekiams. Grįžau prie skarelių po vieną eurą – nusipirkau dvi. Daugiau man atrodė nepadoru – negrįšiu gi namo apsikamšiusi skaromis kaip kokia kaliausė. Dar penkis eurus sumokėjau už kelis smilkalus ir padėkliuką jiems. Mano namams to seniai reikėjo.
 |
| Evelinos Garnelytės nuotr. /Išlaidavimo rezultatas |
Liko trys eurai. Ką daryti? Pasakysiu, ko nedaryti. Būnant Madride, tiesiog nuodėmė neparagauti sumuštinio su kalmarais. Tai itin tipiška šiame mieste. Ir nors esu tolokai nuo pačios tipiškiausios šių sumuštinių vietos – miesto centro, sumokėjusi vienu euru mažiau (2,50), gaunu lygiai tokį pat skanų prie pat turgaus esančiame bare. Dar 1,50 sumoku už didelį puodelį kavos ir laiminga žvelgiu į tuščią piniginę ir pirkinių maišus. Diena nepraėjo veltui.
Šalia ir sendaikčių turgus
Rastro yra tarsi padalintas į dvi dalis. Pirmoji, kurioje ką tik lankiausi – tiesiog žioplinėjimo ir pinigų leidimo dalis. Antroji – sendaikčių ir kolekcionierių susitikimo vieta.
Vos tik pasukus šios zonos link, į akis krenta grupelės žmonių, iš kurių kūno kalbos galima suprasti, jog jie – ne giminaičiai, ar draugai, bet stovi kartu rate ir kažką daro. Prieinu arčiau. Ogi jie vieni kitiems rodo albumus, pilnus pašto ženklų, ar kortelių su sportininkais, ar japonų komiksų veikėjais, ir keičiasi tuo, ką turi ir ko ieško. Tokių grupelių aikštėje mažiausiai keturios ar penkios. Sekmadienis jiems – ypatinga diena.
Šalia ant prekystalių marguoja laikraščių, žurnalų, komiksų rinkiniai. Dažniausiai po vieną jie neparduodami, siūloma pirkti visą kolekciją. Pardavėjai nėra labai patenkinti, kai būna fotografuojami. Leidimo reikia klausti jų „šefo“.
Keliaujant toliau galima rasti visokių įvairenybių: žmonės pardavinėja viską, kas jiems nebereikalinga. Kartais atrodo, kad kai kurie daiktai yra visiškai nieko neverti, ir stebina noras juos parduoti.
Taip pat šioje dalyje yra nedidelių knygynėlių, prekiaujančių senomis knygomis. Kaina nedidelė – nuo 50 eurocentų. Pirkėjai gali atnešti savų knygų, kurių nebeskaito, ar kurios joms nebereikalingos. Vis tik nėra taip, kad prekeiviai ima viską, kas jiems duodama. Paprastai jie paprašo atnešti knygą, ar pasiklausia autoriaus bei pavadinimo, ir patikrina jų reikalingumą.
 |
| Evelinos Garnelytės nuotr. /Sendaikčiai |
Beje, išvertus iš ispanų kalbos, rastro reiškia „pėdsakas“. XV a. šiandieninio turgaus teritorijoje buvo gausu skerdyklų bei mėsos parduotuvių. O kadangi gatvės šiek tiek nuolaidžios, paskerstų gyvulių kraujas pasklisdavo visoje gatvėje. Taip ir atsirado pavadinimas – kraujo pėdsakas.
Rastro darbą pradeda ryte apie 9–10 val. ir žmonės jame knibžda iki antros valandos. Tada vieni grįžta namo su šeima valgyti pietus, kiti skuba užsisakyti jau minėtąjį sumuštinį su kalmarais ir bokalu alaus, o treti – surengia pikniką sąlyginai šalia esančiame Retiro parke. Turgaus zona lieka tuščia ir rami. Iki kito sekmadienio.
