– Dažnai besirenkantys kelionę, kaip galimybę atmeta Keniją, nes tai galbūt per brangu, tai per toli, galbūt nesaugu, galima apsinuodyti, siaučia visokios maliarijos ir panašiai. Koks įspūdis susidarė pačiam?
– Į Keniją labiausiai siūlyčiau vykti dėl gamtos ir gyvūnijos, nes tai, atvirai pripažįstu, buvo įspūdingiausia mano gyvenimo kelionė ir kol kas sunku ją pranokti. Aš pats ilgą laiką nelaikiau Kenijos savo prioritetų sąraše – labiau svajojau apie nuostabių paplūdimių ar žinomiausių pasaulio didmiesčių kryptis, tačiau ilgainiui keliaudamas suvokiau, kad norėčiau susipažinti ir su laukine gamta.
Afrika yra labai didelė, bet daugelis klijuoja etiketes absoliučiai visoms ten esančioms valstybėms – Kenija ne išimtis. Yra įvairiausių rekomendacijų kiekvienai Afrikos valstybei, kaip turėti kuo sėkmingesnę sveikatos ir saugumo prasme kelionę, bet Kenija yra taip išnaršyta turistų, kad blogai ten tikrai nesijaučiau.
O sveikatą (pavyzdžiui, kad ir geriant antimaliarines tabletes) turime saugoti daug kur. Tik reikėtų nepamiršti, kad tai yra sezoninis dalykas ir dažnu atveju tokios apsaugos net neprireikia, ypatingai nacionaliniuose parkuose Kenijoje, kurie yra labai aukštai, matuojant pagal jūros lygį ir uodų ten apskritai nesutiksi.
Nežinau, ar į Keniją vykčiau savarankiškai, prieš tai nesusisiekęs su vietiniu žmogumi, gidu ar bent jau vairuotoju, kuris mane lydėtų kelionėje. Juk pats savo automobiliu gyvūnų stebėti nenuvyksi, daug ko nežinosi. Aš Kenijoje būčiau linkęs patikėti viską profesionalams. Man pačiam keliauti buvo saugu – visur lydėjo vietiniai žmonės, kurie pasirūpino keliaujant, ir su kelionės organizatoriumi. Jaučiausi gerokai saugiau nei jausčiausi keliaudamas vienas.
– Kurios Kenijos vietos paliko didžiausią įspūdį?
– Po Keniją keliavau rugpjūčio mėnesį, mano kelionė truko savaitę (taip, tik vieną savaitę!), kadangi pagrindinis kelionės tikslas buvo ne poilsis, o pažintis su Afrikos gamta bei gyvūnija. Tiek laiko pilnai pakako, tačiau jau grįžęs į Lietuvą pasižadėjau sau po kelerių metų būtinai sugrįžti.
Mane sužavėjo tai, kaip arti galima stebėti gyvūniją nacionaliniuose parkuose. Masajų Maros nacionalinis rezervatas buvo įspūdingiausia, ką mačiau – rugpjūčio mėnesį kaip tik vyksta didžioji gyvūnų migracija, kuomet daugiau nei milijonas antilopių gnu, zebrų bei paskui sekančių kačių (liūtų, gepardų ir kitų) keliauja iš Tanzanijoje esančio Serengečio nacionalinio parko į Masajų Maros nacionalinį rezervatą.
Gyvūnams reikia kirsti upes, knibždančias krokodilų, tad sugniaužęs kvapą stebi, kiek antilopių šįkart kito upės kranto nepasieks ir bus sumedžiotos. Žiauru, bet juk tai – laukinis gyvenimas. Langas į gamtą, anksčiau man buvęs pasiekiamas tik per televiziją, savaitgaliais stebint dokumentines laidas, atsivėrė tiesiai priešais mano akis realybėje. Tai buvo išties įspūdinga.
– Kalbant apie safarį, kaip iki jo nusigauti? Kurie nacionaliniai parkai geriausi? Ko juose tikėtis?
– Populiariausias nacionalinis parkas jau mano minėtas Masajų Mara. Čia per 5–6 valandas galima nuvykti džipu tiesiai iš Nairobio (Kenijos sostinės, į kurią atvyksta dauguma keliautojų pradėdami kelionę), tačiau aš, taupydamas laiką, išbandžiau dar vieną populiarių keliavimo po nacionalinius parkus būdą – mažus keleivinius lėktuvėlius!
Vos 14–16 keleivių talpinantys lėktuvai kas keliasdešimt minučių kursuoja į įvairiausias nacionalinio parko vietas. Lėktuvai leidžiasi ne oro uoste, o tiesiog laukuose. Vietoje oro uosto terminalo čia – pavėsis po medžiu, prie kurio netrukus privažiuoja tavo pasirinkto kempingo, viešbučio ar lodžijos vairuotojas ir surinkęs daiktus per parko teritoriją nuveža apsistoti.
Masajų Maroje praleidau 4 dienas ir manau, kad būtent tiek pilnai pakako, kad nepersisotinčiau įspūdžiais ir kažką pasilikčiau kitam kartui. Dukart per dieną (ankstų rytą ir prieš pat saulėlydį, nes tuo metu gamtoje vyksta daugybė veiksmo) viešbučio vairuotojai-gidai susodinę į džipą po 6–8 keliautojus vykdavo tikrinti, kas parke nutiko pastarąją parą: pavyzdžiui, pravažiuojame pro atsiskyrusį nuo būrio dramblį – gidas sako, jog jis jau senas, todėl buvo atskirtas nuo visos kaimenės.
Truputį pafotografavę, stebime medžių lapus niokojančias žirafas. Vėliau mus pasitinka stiprus dvėselienos kvapas – pasirodo pastarąją naktį prie upės nugaišo senas begemotas. Beje, jie dažniausiai gyvenimą baigia sava mirtimi – į juos praktiškai niekas neturi galimybės pasikėsinti dėl jų dydžio, agresyvumo ir odos storumo.
O kiek aplink jį veiksmo! Hienos bando praplėšti storą odą ir kemšasi savo pilvus, eilėje jau lūkuriuoja laukiniai šunys – šakalai, ant medžio šalia tupi grifai, kurie hienoms pasisotinus sulauks savo eilės turėti puotą.
Saulei nusileidus, mus apsupo 10–12 jaunų liūtų grupelė, kuriems tiesiog buvo įdomu, kas per išradimas yra džipas. Buvome apuostyti iš visų pusių. Man, viską patiriančiam pirmą kartą, buvo nepaprastai keista viską stebėti iš atviro džipo. Juk lengvas liūto šuolis manęs link – ir aš jau liūto pilve! Bet gyvūnai automobilius suvokia kaip kažką gerokai didesnio ir pavojingesnio už juos, todėl nesikėsina. Svarbu neišlipti iš automobilio parko teritorijoje!
Be Masajų Maros rekomenduoju nuvykti į Nakuru Ežero nacionalinį parką, kuriame vieninteliame pamačiau juodąjį raganosį – tai itin retas gyvūnas Afrikoje.
Įdomiausia, kad viską matydavau vos kelių metrų atstumu.
Naivašos ežere yra „Crescent“ salelė. Čia negyvena plėšrūnai, todėl žmogui galima vaikščioti savo kojomis, o ne viską stebėti iš automobilio. Čia vos per kelis metrus stovėjau prie zebrų ir žirafos jauniklio (jau bene dvigubai už mane aukštesnio). Amboselio nacionalinis parkas įsikūręs prie Kilimandžaro kalno, tad žavi savo į kalną atsiveriančia panorama.
Iš tiesų kiekvienas rytas parkuose pasakodavo praėjusios nakties istoriją: kas buvo sumedžiotas, kas nugaišo (ir kiek jo likučių liko), kokią puotą šiąnakt surengė liūtai, ką sumedžiojo gepardas ar prie kokio vandens šaltinio buvo apsistoję drambliai.
Viską papildydavo gido-vairuotojo pasakojimai apie įvairiausių gyvūnų elgesį, gyvenimo trukmę ir daug kitų įdomių dalykų. Įdomiausia, kad viską matydavau vos kelių metrų atstumu. O visai prie pat mūsų praskrido gandras (taip, ten jų irgi yra!) su... gyvate savo snape. Nereikėjo nė žiūronų viskam stebėti, nors juos ir turėjau.
– Klausimas apie pačią Keniją, ką įdomaus siūlytumėte ten nuveikti?
– Kenija sulaukia daugybės paplūdimio turistų, nes čia nuostabūs paplūdimiai, kokybiški viešbučiai. Keliautojai vyksta į Mombasą, iš ten – į viešbučius Diani Beach paplūdimio pakrantėje. Tačiau sunku patikėti, kad dauguma ten nuvykstančių keliautojų nepamato tikrojo Kenijos perlo – Masajų Maros ar kito nacionalinio parko. Jų yra gausu, net sostinė Nairobis turi savo nacionalinį parką visai miesto ir oro uosto pašonėje – leisdamasis lėktuvu tuo metu pamačiau pirmąjį dramblį!
Naivašos ežero pakrantėje apsistojus viešbutyje visuomet sulaukdavome svečių – saulei leidžiantis gausybę beždžionių, zebrų, o naktį – begemotų, atėjusių skabyti žolės prie kranto. Tokiu paros metu, kuomet jie būna išlipę į krantą, iki viešbučio kambario ar savo namelio lydi apsaugos darbuotojai, nes begemotai – agresyvūs, baikštūs gyvūnai ir žmonės juos gali lengvai įbauginti bei priversti gintis.
– Koks Kenijoje maistas? Galbūt reikia stipresnio gėrimo po maisto?
– Tiek nacionalinių parkų lodžijose, kempinguose, tiek paplūdimio viešbučiuose maistas vakarietiškas, kokybiškas ir labai skanus. Alkani čia neliks nei visavalgiai, nei vegetarai.
Visos kelionės metu neturėjau jokių problemų su skrandžiu, nesivežiau jokių stipriųjų gėrimų „dezinfekcijai“. Beje, medikai tokį gydymosi būdą kaip tik peikia, nes alkoholis silpnina organizmą. Tiesa, bet ir vietinio gatvės maisto neragavau. Jo valgyti nebijau Azijoje, bet Indijoje ar Afrikoje galbūt nerizikuočiau.
– Galbūt lankeisi vietinėse gentyse?
– Vieną pusdienį praleidau masajų kaimelyje. Buvau vienintelis tuo metu ten užklydęs turistas, nors tai šiuo metu jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis!
Buvo įdomu klausyti pasakojimų, jog jie vis dar gyvena be elektros, kuria laužus maistui gaminti, o visas kaimas – lyg viena šeima, pasiskirstę užduotis ir darbus. Gyventi be išmaniojo telefono, pėdinti keliolika kilometrų iki artimiausios mokyklos, auginti gyvulius, gaminti rankdarbius ar suvenyrus ir taip prisidėti sau duonai – buvo įdomu viską stebėti.
– Ar brangi pačiam buvo ši kelionė?
– Kalbant apie safario keliones, brangu yra viskas – pradedant skrydžio bilietais, apsistojimu viešbučiuose ir baigiant įėjimo į nacionalinį parką bilietais. Diena parke vien už įėjimą asmeniui atsieina apie 80 JAV dolerių. Kenija labai skirtinga šalis, sostinėje mačiau tiek vargingai, tiek ir labai gerai gyvenančių žmonių.
Beje, visi mano sutikti afrikiečiai buvo išties paslaugūs, pradedant nuo migracijos atvykstant į šalį, kuomet padėjo užpildyti specialias anketas, kurios buvo būtinos COVID-19 pandemijos metu, visi laimingi mojavo ir džiaugėsi, kad pas juos vyksta turizmas.
– Kaip patartumėte keliauti po Keniją, kad būtų ne tik saugu ir patikima, bet ir pigiau, nepasimaunant ant turistams skirtų pasipelnymo kabliukų?
– Patarčiau keliauti su vietiniu žmogumi pašonėje – ar tai būtų gidas, ar vairuotojas. Jis žinos visas patekimo į nacionalinius parkus sąlygas, geriausias vietas apsistoti pagal turimą keliautojo biudžetą.
Kad kelionė būtų pigesnė, nusprendę keliauti savarankiškai, surinkite 6 keliautojų kompaniją (tiek jų telpa viename džipe) – tokiu būdu džipo, vairuotojo ar gido nuomos paslaugos kiekvienam gerokai atpigs. Arba prisijunkite prie grupinių turų, jeigu keliaujate dviese ar pavieniui.
Susiraskite vietinį kelionių organizatorių, jei nuspręsite keliauti savarankiškai – jiems svarbu, kad grįžtumėte su geriausiais įspūdžiais, todėl jums išreiškus pageidavimą vengti įvairiausių komercinių vietų, tokie prašymai bus įgyvendinti.
Internete gausu informacijos iš buvusių safario keliautojų – jų nuoširdi nuomonė ir atsiliepimai, viešbučių vertinimai man padėjo atsirinkti visą informaciją. Lietuvoje taip pat yra safario kelionių ekspertų, kurie gali patarti, kaip susiplanuoti pirmąją tokią savo kelionę.
– Ką dar reikia žinoti, susiruošus vykti į Keniją?
– Geriausias metas gyvūnų stebėjimui – didžiosios migracijos metu rugpjūtį–rugsėjį (kasmet prasideda skirtingu periodu, bei jauniklių atsivedimo metu sausį. Masajų Mara yra aukštai virš jūros lygio, todėl rugpjūčio mėnesį temperatūra dienomis siekdavo apie 15–18 laipsnių šilumos. Pasiimkite šiltesnių drabužių! Dar vienas dalykas – jums nebūtina turėti profesionalių fotoaparatų ar filmavimo įrangų, kad užfiksuotumėte puikių vaizdų. Daugybė veiksmo vyks šalia jūsų.
Aš pats į Keniją dar tikrai sugrįšiu ir, manau, tikrai ne kartą.
Kelionę planuokitės gerokai iš anksto – populiariausiu periodu viešbučiuose trūksta kambarių, nebėra vietų lėktuvuose ir tenka rinktis iš likučių. O jau nuvykę pasiruoškite savo įspūdingiausiai gyvenimo kelionei ir fiksuokite matomus vaizdus ne tik telefonu, bet ir savo akimis.
Mėgaukitės kiekviena akimirka, būkite žingeidūs – jus lydintys gidai yra atvira knyga, apie gyvūniją ir gamtą Kenijoje žinanti viską. Naudokitės proga, nes jūsų lauks visiškai unikalios patirtys, o aš pats į Keniją dar tikrai sugrįšiu ir, manau, tikrai ne kartą.
