Todėl iki 2014-ųjų Makedonijos valdžia pastatys čia tiek skulptūrų, kad skaičiumi pralenks Maskvos Raudonąją aikštę. „Čia“ – tai Makedonijos aikštė, Skopjės širdis, kurioje visi susitinka kaip po Katedros varpine, kažkada buvusi tuščia ir graži, bet tuoj ir vietos atsistoti neliks. Ties vienu įėjimu įsabačino didžiulę triumfo arką, su antibalandine armatūra viršuje. Aikštės viduryje ant milžiniško postamento bronzinis Aleksandras Makedonietis ant Bacefalo. Makedonietis gimė Graikijoje ir buvo visiškai neslaviškos kilmės, bet kam tai rūpi, svarbiausia, kad jis dabar narsų žvilgsnį ir aštrų kardą nukreipęs į Pietus, o Pietuose nuo Makedonijos kas?..
 |
| M.Podnieces nuotr./Aleksandro Makedoniečio skulptūra miesto centre |
Aplinkui Aleksandrą Nejugoslavą išsirikiavę kiti kariai ir švietėjai: kunigaikštis Marko, Gocė Delčevas, šalia Skopjės gimęs Bizantijos imperatorius Justinianas I, kitoje tilto pusėje – Kirilas ir Metodijus, ir Klimentas Ohridietis… Visa chebra čia susirinko labai neseniai ir ne visai profesionaliai. Štai Bacefalo pimpalas akivaizdžiai tapo nesutarimo tarp anatomijos ir dorovės auka: neprilipdyti būtų buvę netikroviška, o prilipdyti tikrovišką būtų buvę nepadoru (?) Tai ir kabo dabar toks neaiškus puscilindris, su papilve sulydytas, kad net žiūrint kiek gėda darosi. Belieka tikėtis, kad Aleksandro žirgas buvo neveislinis. „Trūksta kopėčių, kad pasilipusi galėčiau arkliui po uodega pabučiuoti,“ įsitikinusi slovakė Kristina, baiginėjanti savanorystę šiame mieste.
O kitoje upės pusėje makedonai stato senamiestį. Maniau, kad Valdovų rūmai yra blogai, o Skopjėje tokių pseudoistorinių pastatų statomi bene šeši: osmaniško stiliaus teatras, nacionalinis muziejus, partijos muziejus… Partijos! „Ne, čia tos senosios VMRO, ne tos, kuri dabar laimėjo rinkimus,“ tikina vietiniai, bet žmonių iš buvusios Sąjungos taip lengvai skaidrumu neįtikinsi. Lyg nebūtų gana vieno didžiausių pasaulyje kryžių ant prijaukinto Vodno kalno, vietinę albanų populiaciją valstybiškai įžeis dar ir nauja stačiatikių bažnyčia kitoje aikštės pusėje. Šalyje 33 proc. oficialus nedarbas, 26 proc. – neoficialus, o valdžia vardan statulų ir senamiesčio dar puse procentėlio pakėlė kelis mokesčius. Kas iš šešėlio milijardą traukia, kas riaušes kelia, o tarp aktyvo ir pasyvo įsitaisę, mat, istorikai-romantikai-estetai.
 |
| M.Podnieces nuotr./Grėsmingai atrodanti statula |
Su arkliais ar be arklių, su (bace)falais ar be jų, o man Skopjė lieka dykuma. Vilniaus dydžio miestas, išsidriekęs per visą slėnį, pavasariais ir rudenimis laikosi nepaprasto vietinių socialumo dėka. Klimatas tada lepina, ir visi smagiai paplūdę po parkus ir jugoslaviškus skverus vynelį traukia. Kokie jie socialūs ir bendraujantys, galima pastebėti iš makedoniško kino (mažiausiai trys sekso scenos kiekvienam filme), švilpimų ir šūksnių „zdravo!“ panelėms ir visiško nesusimąstymo, ar iš burnos sklindantys žodžiai turi kokią prasmę. Bet žiemą ir vasarą… Žiemą čia tiesiog trūksta ypatingų vietų susirinkti, o vasarą visi bėga nuo nepakeliamo karščio: net valstybinės įstaigos, kurios tik nebūtinos, užsidaro.
Aš pataikiau į vasarą, ir šioje turkiškoje dykumoje su betoninės industrinės jugoslaviškos kultūros priemaišomis mane pasitinka tik abrikosų medžiai, tuščios krepšinio aikštelės ir kiek pagriuvę taksistai, snaudžiantys kiek pagriuvusiuose automobiliuose. Vis dar prisimenu taksistų žodyną! Trenkiu kuprinę ant galinės sėdynės ir labai pigiai (jau šiek tiek brangiau nei gyvendamas čia pirąjį kartą, bet vistiek dar labai pigiai) traukiu į Aerodrom – rajoną, kur gyvena Kristina. Europos savanoriai savo paskutinėmis dienomis įsikūrę dideliame raudoname name, kuriame anksčiau gyveno Makedonijos vyriausybės šulai. Erdvūs kambariai, po du tualetus ir vonias, du balkonai su vaizdu į kalną ir į upę, liftai, kuriuose galėtum orgijas rengti – štai kur dešimtojo dešimtmečio prabanga.
 |
| M.Podnieces nuotr./Miestas naktį |
Savanorio gyvenimas Skopjėje man jau dežavu. Nors slovakai Kristina ir Tomašas (netgi) daugiau keliauja, nei kad aš keliavau ir neabejotinai daugiau dirba, nei aš dirbau, laiko stūmimas jų neaplenkia. Tai labai natūralu: vietinė lėto ir lengvo katiniško gyvenimo kultūra susiplaka su užsieniečio neatsakingumu bei neskaudėjimu, ir… Ir išbandomos visos salotos visose aplinkinėse kafanose, ir leidžiami rytai geriant pigų vyną, ir einama pasivaikščioti, ir nepastebėtas ateina šiltas vakaras, ir sėdima kitose kafanose degustuojant prastą alų, ir penkių gramų normomis perkama pigi marihuana, ir gyvenimas eina taip, kaip jis turi eiti.
Klaidinga ir negražu būtų sakyti, kad šis miestas ir ši šalis neturi jokio potencialo. Veikiau atvirkščiai: potencialo čia net daugiau, nei Lietuvoje, tik jis labiau paslėptas. Pirmiausiai reiktų įsisąmoninti, kad socialumas, kuris Šiaurėje reiškiasi arba masiškai, arba niekaip, čia visuomet išlieka bendruomenės lygio. Vadinasi, jei esi draugo draugo draugas… Todėl dažnai gali būti nustebintas, kai į Skopję atkeliauja Salvadoro Dali paroda arba kyla masiniai protestai prieš policijos žiaurumą. Būtent toks įvykis prasisuko Skopjės gatvėmis prieš pat man čia atvykstant: po rinkimų specialaus policijos būrio “Alfa” pareigūnas negyvai sumušė 22 metų Martiną. Neseniai pasibaigęs Šiaurės Afrikos pavasaris persikėlė per jūrą ir – į Skopjės gatves išėjo tūkstančiai žmonių, jaunų ir senų, makedonų, albanų ir serbų…
 |
| M.Podnieces nuotr./Prisėdus Skopjė kafanoje |
Kristinos išleistuvių vakarėlis prasideda kafanoje ir baigiasi ten, kur ir buvo galima numanyti: klubas „Ballet“ pasislėpęs už didžiosios miesto 3D bažnyčios mūrų, čia groja tą patį poproką, kaip ir kitose madingose vietose. Skopjės pop sustojo pailsėti pusiaukelėje tarp maroznos muzikos ir elektronikos, tegyvuoja vietinių atliekami koveriai ir antrarūšis britpopas! „Aš nešoku,“ sako Tomašas, ir mano širdis iš karto prisipildo dėkingumu. „Ballet“ šviečia raudonai, džin-end-tonik ir maži alaus butelaičiai. Net ir man gyvenant Skopjėje tai buvo būtent tai, kas plėšydavo širdį į dvi dalis. Puikiai suprasdavai, kad jokia kita vieta nedirba per naktį šiokiadieniais, ir kad niekur kitur nebus taip lengva surasti lengvų seksualinių nuotykių (jei tik nori), bet kartu jausdavai ir dermatologiškai žalingą tokių vietų glitėsį po marškinėliais.
 |
| 123rf.com nuotr./Makedoniečių pasididžiavimas - kryžius ant Vodno kalno, matomas ir už 80 kilometrų. |
Daug smagiau yra važiuoti nauju (!) autobusu ir keltis nauju (!) keltuvu į Vodno kalno viršūnę, kad pareitum jau sutemus vingiuojančiu keliu žemyn, kol tau pro nosį skraidys šimtai, tūkstančiai jonvabalių, pakelėje stovės pavienės mašinos, o apačioje los benamių šunų rujos. Yra žmonių, kuriems ši aplinka tinka labiau, nei kitiems. Skopjės provincialumas taip lengvai nepaleidžia nei vieno. Tai suprantu dar geriau visą dieną pravaikščiojęs su „Utenos trikotažo“ marškinėliais – juodas erelis raudoname fone, toks panašus į Albanijos vėliavą. Ir tik vakare supratau, kaip tuo siutinau vietinius, ir kaip šiltai, šeimyniškai, bet kartu šlykščiai mane apglėbė šis miestas, kvepiantis korupcija, savumu, nieko neveikimu, lakinumu, asmeniniu socialumu ir paprastai mielu gyvenimu.
Temstant prisėdu ant bordiūro Makedonijos gatvės pradžioje ir stebiu žmones, o nebesugrąžinamas laikas man prustiškai alsuoja į nugarą. „Aš labai džiaugiuosi čia grįžęs, bet dabar man jau reikia važiuoti,“ sakau Skopjei švelniai, nei atsiprašydamas, nei gailėdamasis, ir tikiuosi, kad ji nepuls į ašaras, nes man ne ką lengviau, nei jai. „Jei reikia, važiuok,“ Skopjė gūžteli pečiais ir žvelgia į mane vaikiško supratingumo akimis.
