– Papasakokite apie save ir savo patirtį Malaizijoje – kaip ten atsidūrėte, ką veikėte?
– Yra sakoma, atsitiktinumų gyvenime nebūna. Netyčia „Facebook“ tinkle pamačiau skelbimą, kviečiantį savanoriauti profesionaliai. Pamaniau – juk kurį laiką, jei net ne pusę gyvenimo kažkur savanoriaudavau. Kaip tyčia visus reikalavimus atitikau. Įrašiau vaizdo įrašą, nes tai buvo vienas iš atrankos reikalavimų, ir nusiunčiau organizatoriams. Netrukus gavau kvietimą „Skype“ pokalbiui. Jam įvykus, jau turėjau nuojautą, kad tapsiu VIP programos dalyve.
VIP (Volunteers International Profesionals) – Malaizijos vyriausybės organizuojama programa, skirta pritraukti profesionalams iš viso pasaulio ir padėti kurti bei išlaikyti tvarius pokyčius ne tik organizacijoms Malaizijoje, bet ir programoje dalyvaujančios šalims –Kambodžai ir Filipinams. Programa truko keturis mėnesius, kur atrinkti savanoriai buvo priskirti prie vieno iš dešimties projektų. Savanorių komandos buvo sudaromos sumaišius vietinius ir užsieniečius. Mano komanda visai atsitiktinai buvo sudaryta iš merginos iš Rusijos (Baškirijos) ir vaikino iš Azerbaidžano. Mums buvo labai smagu, kadangi susišnekėjome rusiškai, o tai padėjo įvairiose situacijose.
Mūsų projektas buvo skirtas padėti jauniems žmonėms, išmestiems iš mokyklos suolo, įgalinant juos kurti mobilų maisto verslą. „Foodtrucks“ – tai veikla, kuri padėtų indų tautybės vaikinams Malaizijoje išmokti gaminti indišką maistą, aptarnauti svečius, bendrauti ir išsiugdyti pasitikėjimą savimi siekiant tikslų. Juk Malaizija yra maisto kraštas –kokio tik nori, tokio yra. Ir maistas yra pirmoje vietoje visur ir bet kada, todėl projekto idėja buvo labai tikslinga.
Apsispręsti ir išvykti keturiems mėnesiams į šalį, kurioje bene visus metus šviečia saulė, nebuvo sunku, tačiau teko ir pagalvoti. Juk turėjau išeiti iš darbo, viską palikti, ir pagalvoti, kai grįšiu – bus jau Kalėdos, bus šalta.
Prieš išvykdama dirbau su mokymų programų kūrimu, vystymu, vedimu, tad mano profesinė patirtis labai tiko tam, kur vykau. O turėjau ir dar daug patirties dirbant su komanda, pritraukiant lėšas, užsiimant vadybiniais ir kūrybiniais reikalais.
Savanoriaujant visi įgūdžiai buvo reikalingi, nes dirbome realiomis sąlygomis – susidurdami su vietiniais iššūkiais, kuriuos buvo sunku suprasti, bet galiausiai teko priimti. Aš buvau daugiau atsakinga už mūsų mokinių asmeninį tobulėjimą – mano užduotis buvo sukurti mokymų programą, kuri vėliau būtų taikoma nacionaliniu mastu. Negaliu pasakyti, kokia yra situacija šiuo metu, tačiau mūsų tikslas buvo padėti jaunuoliams iš sunkiau besiverčiančių šeimų, išlaisvinti juos iš visuomenės rėmų, paskatinti juos svajoti.
Kolegė analizavo jų asmenybės profilius, vaikinas iš Azerbaidžano mokė viešojo maitinimo, verslumo subtilybių. Susišnekėjome anglų kalba, nors daugumos supratimo ir kalbėjimo lygis buvo labai prastas. Teko kiekvieną kartą daug ką supaprastinti, naudoti įvairias pagalbines priemones, kaip perduoti informaciją. Kai kurie mūsų mokiniai tapo vertėjais į jų vartojamą tamilų kalbą, kas labai padėjo.
– Savanoriaujate jau daug metų – kas paskatino to imtis? Kaip viskas prasidėjo?
– Ši savanorystė buvo išskirtinė savo pobūdžiu ir dar dėl to, kad pati joje dalyvavau visu šimtu procentu. Nevyriausybinėje veikloje dalyvauju nuo mokyklos laikų, bet paskutinį dešimtmetį daugiau teko būti atstovaujamose pozicijose (šaliai, organizacijai) – planuoti, rašyti projektus, dirbti su žmonių kolektyvais, strateguoti ir pan. Tad ši savanorystė dar be to, kad ir mokama, man buvo tas akstinas grįžti prie „žemės“ ir tapti savanore-dalyve, nei užimti aukštesnes konkrečias pareigas.
Grįžimas prie paprastų dalykų, nuo kurių pradėjau, man buvo labai įdomus. Savo savanorystę menu dar nuo skautijos laikų. Vėliau buvo įvairios organizacijos studijų laikais... Dauguma mano savanoriškos veiklos buvo susijusi su organizavimu: seminarų ir konferencijų, pranešėjų paieška, lėšų rinkimu, vėliau peraugo į NVO organizacijų valdymą, atstovavimą ir lyderystę.
– Malaizijoje dirbote su jaunimu, ugdėte jų pasitikėjimą savimi – o ką tie jaunuoliai jumyse išugdė?
– Įdomu, kad tie 12–20 metų amžiaus vaikinai mus bandė. Jie bandė ir tarsi žaidė su mūsų pasitikėjimu, nuoširdumu. Kai kuriuos dalykus mes sužinodavome kiek vėliau, ką jie padarydavo mums už akių ir pasinaudodavo mumis. Mums tik beliko juos priimti, skirti dėmesio, jiems nepriekaištauti, priimti juos tokius, kokie yra.
Vieno išvykimo proga į miestą vienas jaunuolis buvo toks laimingas, kad mums bevaikščiojant po miestą ir muziejus jis pasakė, kad tai jo pati geriausia diena gyvenime. Manau, paprastumas ir žaismingumas buvo tai, ką tie vaikinai leido atrasti visame tame neapibrėžtume, su kuriuo susidūrėme Malaizijoje (susitarimų nesilaikymas, skirtingas laiko suvokimas ir pan.).
– Leidote ten daug laiko ir buvote ne turistė. Ką turistai praranda, kurie šią šalį pažįsta tik per viešbučius ir lankytinas vietas? Kas jus ten labiausiai sužavėjo?
– Visuomet Malaizijoje sutiktiems draugams sakydavau mažiau laiko skirti Kvala Lumpūrui, o nusipirkti bilietą, pavyzdžiui, į Borneo salą, joje esantį Kota Kinabalu miestą. Saloje yra visko – ir tropinių miškų, ir krioklių, nuostabių paplūdimų, orangutangų, nacionalinių parkų.
Malaizija turi ir arbatos plantacijas. Arbatos neeksportuoja, palieka vartoti šalyje, todėl verta aplankyti Cameron Highlands su braškių lysvėmis, kur temperatūra karštuoju laikotarpiu gali siekti 25 laipsnius.
Tapau salų mėgėja – o aplink šalį jų kiek nori, priklausomai nuo to, koks yra poreikis.
Tad kas ilgiau būsite Malaizijoje – rinkitės Borneo, kas trumpiau – Cameron Highlands. Taip pat labai verta pamatyti Malakos ir Penango miestus. Visus metus graži Langkavio sala, o Rendango, Tiomano ir Perhentiano salas rinkitės ne lietaus sezonu.
– Gal turite tokių patarimų vykstantiems į Malaiziją, kurių nerasite populiariuose giduose po šią šalį?
– Būti atviriems bet kokiai patirčiai. Gerbti vietinių kultūrą, kuri yra trejopa: musulmoniška, budistiška ir hinduistinė. Susidursite su įvairiomis tautomis.
Jei nevalgote aštraus maisto, būtinai pakartokite bent jau tris kartus prieš užsisakydami, kad „no chilli“. Malajų virtuvė yra labai aštri, indų gali būti taip pat, priklausomai nuo patiekalo, na, o neutraliausia yra kinų.
Įdomu pastebėti, kad viešajame transporte moterims nieks neužleis vietos, nepraleis pro duris. Nenustebkite, jei girdėsite riaugėjančius, kosėjančius ir panašius garsus skleidžiančius žmones.
– Minėjote, kad kultūrinis šokas jums yra ne šokas, o darna, prie kurios labai įdomu prisiderinti. Ar šis požiūris jus lydi jau nuo pirmųjų kelionių, ar visgi tokiai filosofijai susiformuoti reikėjo laiko? Ar galima toleranciją išsiugdyti?
– Esame šiaurietiška šalis, kur mums yra įprasta aiški struktūra. Tik pagyvenus Indijoje priėmiau visą kultūrinį šoką kaip darną. Papildomai mokiausi kultūrinio intelekto (Cultural intelligence quotient), nes buvo labai įdomu atrasti skirtingas kultūras. Tad kuo toliau keliavau, tuo giliau supratau, kad visi žmonės yra tokie patys. Kas man atrodo darna, kitiems atrodo šokas, ir atvirkščiai. Todėl priimu kiekvieną kultūrą su jos skirtumais, leidžiu sau joje žaisti ir būti ten, kur esu.
Prisipažinsiu, man dar tikrai yra sunku priimti vietinių čepsėjimus ar riaugėjimus, todėl šypsausi tokiu atveju.
– Kuo malajai skiriasi nuo lietuvių? Ko iš jų lietuviams galima būtų pasimokyti?
– Labai geras klausimas, nes čia gyvena trys tautybės: malajai (musulmonai), indai ir kinai. Juos išskiriu, kadangi kiekviena tautybė yra apsigyvenusi Malaizijoje kaip išeiviai, todėl ir jų papročiai, kultūra bei religija yra skirtinga, tačiau jie visi yra Malaizijos piliečiai.
Kalbant apie musulmonus malajus, tai aš mokausi jų nuolankumo, pakantumo, nuoširdumo. Jie gana kuklūs – kaip lietuviai, bet mažiau darbštus nei mes.
Indai geba gaminti skanų maistą ir dažniausiai praranda laiko pojūtį, o kinai yra versliausi ir į viską reaguoja greitai.
– Ar buvo dalykų, prie kurių buvo itin sunku priprasti Malaizijoje?
– Didelės spūstys, aštrokas maistas, daug vištienos (esu vegetarė) su viskuo. Net ir, pavyzdžiui, Kvala Lumpūro miestas atrodo kaip Niujorkas, kur daug kas yra išvystyta, tačiau aptarnavimo sfera dar besivaduojanti kone iš akmens amžiaus. Apskritai kalbant, klientų aptarnavimas remiasi ne grįžtamojo ryšio suteikimu, o skundų pateikimu, t.y. reikia skųstis. Turėjau tokių situacijų ne vieną. Net ir kaimyninėje Indonezijoje aptarnavimo lygis yra kur kas geresnis nei čia. Bet viskam savas laikas – vienur geriau, kitur prasčiau. Tačiau vakarietiško tipo kavinėse ir restoranuose aptarnavimas yra geresnis.
Man, kaip mėgstančiai vaikščioti, trūko šaligatvių, nes vien keliai, viadukai ir, aišku, smogas. Na ir įdomiausia, kad automobilius reikia praleisti pėsčiųjų perėjoje, o ne atvirkščiai. Nors šalis ir atrodo šiuolaikiškai, tačiau šiukšlinimas čia gana įprastas, žmonės šiukšles palieka savo pabuvimo vietoje, kas yra graudu.
– Iš vienos pusės, Malaizijoje galima pasimokyti tarpusavio supratimo – kaip ir pati minėjote, ten taikiai sugyvena skirtingų religijų žmonės. Bet iš kitos pusės, egzistuoja griežti įstatymai prieš homoseksualus „ir jų propagandą“, šalis sulaukia kritikos dėl moterų teisių padėties. Kodėl, jūsų nuomonė, yra toks kontrastas?
– Turėjau nuostabos, kai pamačiau, kad šalis priima visus. Stebėjau translyčius žmones, dirbančius prekybos centruose. Nors jiems nelengva, tačiau turi galimybes įsidarbinti. Apie juos kalbama garsiai, apie jų gyvenimą rašo laikraščiai – kažkaip jaučiasi, kad nors ir oficialiai, bet jie nėra engiami. Negaliu pasakyti, kokie įstatymai yra taikomi, tačiau kiek teko matyti, tai šalis priima kiekvieną.
Homoseksualūs žmonės rodosi viešojoje erdvėje, tačiau, kaip ir heteroseksualios poros, savo jausmų nedemonstruoja – tai nepriimtina pagal šalies kultūrą.
Vis daugiau leidžiama moterims užimti vadovaujančias pozicijas, net ir naujoje vyriausybėje ministro pirmininko žmona yra jo pavaduotoja bei ministrė, atsakinga už moterų, šeimos ir bendruomenių vystymąsi. Taip pat kitos moterys, kurios priklauso kitai konfesijai, užima atsakingas pareigas. Tas tikrai yra žavu.
Didžiausias žavesys man – tas visas kultūrų susipynimas, kvapų ir kalbų košė, kaip visi sugyvena ir išlaiko taiką.
– Ko jus išmokė šis praleistas laikas Malaizijoje, pažįstant šalies žmones?
– Žmonės yra įdomūs, jų kultūra, mąstymas. Malaizijoje niekas labai niekur neskuba, kur kantrumas yra ugdomas kiekviename žingsnyje, ypač susidūrus su transporto spūstimis. Tai šalis, kur tenka prisiderinti ir perprasti skirtingas kultūras, nes kiekvienas kultūros atstovas bendrauja skirtingai, turi kitą požiūrį į darbą, laiką, įsipareigojimus, santykius.
– Kokių savybių turintis asmuo turi būti, kad jam tiktų toks modelis – savanoriauti svečioje šalyje. Ar to gali imtis bet kuris?
– Pirmiausiai žmogus turi turėti bent kiek drąsos ir būti atviras naujai aplinkai, neturėti išankstinių nuostatų. Tai raktas bet kokiai sėkmingai veiklai. Todėl savanoriauti kitoje šalyje gali kiekvienas, kuris turi atvirą širdį, norą padėti kitiems, išmokti naujų dalykų, pažinti pasaulį bei išbandyti save už komforto zonos. Nes nesvarbu, kur savanoriausite, visada susidursite su žmonėmis, teks su jais bendrauti, gebėti vesti dialogą, ieškoti sprendimų painiose situacijose, mokėti paprašyti, ko jums reikia, priimti pagalbą ir pasitikėti kitais.
Todėl savanorystė yra ne vien kaip nuotykis. Savanorystė yra tai, ko neduoda jokia mokymo įstaiga, ir kuo ilgiau užsiima žmogus tuo, tuo labiau tai tampa kaip tarnystė.
Vienareikšmiškai savanoriauti gali kiekvienas. Jei turi noro, pirmiausia.
– Ir užsienyje, ir Lietuvoje gausu reklamų jaunimui – savanoriauk ir keliauk po pasaulį. Ar tokia žinutė neatrodo nupiginanti savanorystės idėjos? Kai skatinama imtis to ne dėl noro padėti, o dėl kelionių?
– Aš pati buvau pasidavusi tokiai reklamai – prieš dešimt metų dirbau ir keliavau Amerikoje. Dirbti ar savanoriauti ir keliauti yra pati geriausia kombinacija pažinti pasaulį ne iš nuotraukų, o iš savo asmeninių patirčių. Aš esu už patirtis – tik jos leidžia mums suvokti, kas esi.
Kadangi retu atveju savanorystė yra mokama, o kai kuriuose šalyse ji yra ribojama įstatymais, t.y. savanoriavimo laiko trukmė, todėl savanoris dirba už maistą ir apgyvendinimą, visas kitas išlaidas turi pasidengti pats.
Savanorystės kaip idėjos, manau, nupiginti nėra galimybės, nes kiekviena savanorystė yra orientuota į pagalbos suteikimą, geros patirties perdavimą, todėl savanoriauti be atlygio yra didžiausias iššūkis. Savanorystė sukuria erdvę pažinti save, nesvarbu, kurioje aplinkoje būsite. Geriausias savęs išbandymas gyvenimo universitete ir gebėjimas būti savimi.
– Jeigu kas nors nori pradėti savanoriauti – kokie pirmieji žingsniai turėtų būti?
– Labai individualus dalykas. Man visada buvo įdomu savanoriauti tarptautinėje erdvėje, todėl tikslingai rinkausi ir bandžiau.
Galbūt būsimas savanoris mėgsta padėti, mokyti, dirbti su vaikais, gyvūnais, senjorais, pabėgėliais. Jei ne, tai gal domina ekologija, sveikata, sąmoningumo didinimas konkrečioje srityje.
Tie, kas mėgsta bendrauti, organizuoti, būtinai savanoriaukite renginyje, festivalyje, koncerte, stovykloje. Visada ieškomi savanoriai renginiuose.
Noriu paraginti ir padrąsinti ir vyresnio amžiaus žmones – prisiminkite, kad jei turite norą dalintis, bandykite ir jūs, eikite savanoriauti, tai juk suteikia prasmės jausmą.
Todėl nusprendus, kur norite atsidurti ir kas jums patinka, kreipkitės patys į organizacijas – nes jei jūs joms nepasirodysite, niekas jūsų neras.
Nauja aplinka visada gali suteikti neapibrėžtumo, tačiau atminkite, kad ne jūs pirmas tai patiriate. Būkite atviri ir paprasti. Savanorystėms reikia nuoširdžių žmonių.Todėl drąsiai pirmyn.
