„Man nerūpėjo mano užstatas, man nerūpėjo pinigai. Tiesiog turėjau išvykti“, – sakė jis.
Didžiausia Kinijos nekilnojamojo turto plėtotoja „Country Garden“ 2016 m. pristatė „Forest City“ – 100 mlrd. dolerių vertės megaprojektą. Tuo metu Kinijos nekilnojamojo turto bumas buvo pačiame įkarštyje. Vystytojai skolinosi milžiniškas pinigų sumas, kad viduriniosios klasės pirkėjams galėtų statyti tiek namuose, tiek užsienyje, rašoma BBC.
Malaizijoje „Country Garden“ planavo pastatyti ekologišką metropolį su golfo aikštynu, vandens parku, biurais, barais ir restoranais. Bendrovė teigė, kad „Forest City“ ilgainiui taps namais beveik milijonui žmonių.
Praėjus aštuoneriems metams, šis miestas primena, kad nebūtina būti Kinijoje, kad pajustum nekilnojamojo turto krizės padarinius. Šiuo metu pastatyta tik 15 proc. viso projekto, o naujausiais skaičiavimais, užimta vos daugiau nei 1 proc. viso naujojo miesto.
Nepaisant beveik 200 mlrd. dolerių skolų, „Country Garden“ BBC sakė, kad yra „optimistiškai nusiteikusi“, jog visas planas bus įgyvendintas.
„Čia baisu“
„Forest City“ buvo vadinamas „svajonių rojumi visai žmonijai“. Tačiau iš tikrųjų jis buvo skirtas Kinijos vidaus rinkai, siūlant ambicingiems žmonėms galimybę turėti antrąjį būstą užsienyje. Jo pardavimo kainos buvo nepasiekiamos daugumai paprastų malaiziečių.
Kinų pirkėjams šis turtas tarsi investicija, kurią būtų galima išnuomoti vietiniams malaiziečiams, pavyzdžiui, ponui Nazmiui, arba naudoti kaip atostogų namus.
Iš tikrųjų jis buvo skirtas Kinijos vidaus rinkai, siūlant ambicingiems žmonėms galimybę turėti antrąjį būstą užsienyje.
Iš tikrųjų „Forest City“, kuris pastatytas ant melioruotų salų, toli nuo artimiausio didesnio miesto Džohor Bahru, dėl savo izoliuotos vietos atbaido potencialius nuomininkus ir pelnė vietinę pravardę „miestas vaiduoklis“.
„Tiesą sakant, tai kelia šiurpą“, – sako ponas Nazmis. – Labai daug tikėjausi iš šios vietos, bet tai buvo tokia bloga patirtis. Čia nėra ką veikti.“
Šis miestas tikrai skleidžia keistą atmosferą – jis primena apleistą kurortą.
Apleistame paplūdimyje įrengta nušiurusi vaikų žaidimų aikštelė, rūdijantis senovinis automobilis ir, galbūt taikliai, balti betoniniai „laiptai į niekur“. Prie vandens stovi ženklai, įspėjantys, kad negalima maudytis dėl krokodilų.
Specialiai pastatytame prekybos centre daugelis parduotuvių ir restoranų uždaryti – kai kurie padaliniai buvo tiesiog tuščios statybvietės. Siurrealistinis akcentas – tuščias vaikiškas traukinukas, darantis nesibaigiančius ratus aplink prekybos centrą.
Šalia esančiame „Country Garden“ parodų salone yra didžiulis miesto maketas, rodantis, kaip atrodys užbaigtas „Forest City“. Prie prekybos kiosko sėdi pora nuobodžiai atrodančių darbuotojų – virš jų kabėjo užrašas: „Miško miestas. Kur laimė niekada nesibaigia“.
Be abejo, didžiausias traukos objektas čia yra neapmuitinamos teritorijos statusas. Paplūdimyje rasite krūvas išmestų alkoholio butelių ir vietinių girtuoklių.
Atėjus nakčiai, šis miestas tampa tamsus. Milžiniškuose daugiabučiuose yra po kelis šimtus butų, tačiau ne daugiau kaip pusšimtis jų turi įjungtą šviesą. Sunku patikėti, kad čia kas nors iš tikrųjų gyvena.
„Ši vieta bauginanti, – sako Joanne Kaur, viena iš nedaugelio sutiktų gyventojų. – Net ir dieną, kai išeini pro duris, koridoriuje tamsu.“
Sunku patikėti, kad čia kas nors iš tikrųjų gyvena.
Ji su vyru gyvena vieno iš daugiabučių 28-ajame aukšte – jie vieninteliai visame aukšte. Kaip ir ponas Nazmis, jie yra nuomininkai ir, kaip ir ponas Nazmis, planuoja kuo greičiau išsikraustyti.
„Man gaila žmonių, kurie iš tikrųjų investavo ir čia nusipirko būstą, – sako ji. – Jei „Google“ paieškoje rastumėte „Forest City“, tai būtų ne tai, ką šiandien čia matote. Tai turėtų būti toks projektas, koks buvo žadėtas žmonėms, bet jis toks nėra.“
Pasikalbėti su žmonėmis Kinijoje, kurie nusipirko būstą „Forest City“, nėra lengva. BBC pavyko netiesiogiai susisiekti su keliais savininkais, tačiau jie nenorėjo komentuoti net anonimiškai.
Vis dėlto socialinė žiniasklaida suteikia tam tikrų nepatvirtintų įrodymų. Vienas pirkėjas iš Liaoningo provincijos po įrašu, kuriame giriama plėtra, rašė: „Tai labai klaidina. Dabartinis „Forest City“ yra miestas vaiduoklis. Jame nėra nė vieno žmogaus. Jis yra toli nuo miesto, turi nepilnai įrengtas gyvenamąsias patalpas, be automobilio sunku judėti“.
Kituose komentaruose klausiama, kaip jie galėtų atgauti pinigus už savo nuosavybę, o viename iš jų rašoma: „Mano būsto kaina taip sumažėjo, kad net neturiu žodžių“.
Sunkus pardavimas
Toks nusivylimas jaučiamas visoje Kinijoje, kur nekilnojamojo turto rinkoje tvyro sumaištis.
Po kelerius metus trukusio besaikio plėtotojų skolinimosi vyriausybė baiminosi, kad formuojasi burbulas, ir 2021 m. nustatė griežtus apribojimus. „Namai skirti gyventi, o ne spekuliuoti“, – tokia buvo Kinijos lyderio Xi Jinpingo mantra.
Dėl šių priemonių didžiosioms bendrovėms pritrūko grynųjų pinigų didžiuliams projektams užbaigti.
Spalio mėn. bendrovė „Country Garden“ buvo priversta atsisakyti dviejų projektų Australijoje, parduodama nebaigtą statyti pastatą Melburne ir dar vieną – Sidnėjuje.
Vietos politiniai veiksniai taip pat prisidėjo prie dabartinės padėties „Forest City“. 2018 m. tuometinis Malaizijos ministras pirmininkas Mahathiras Mohamadas apribojo vizų išdavimą pirkėjams iš Kinijos.
Kai kurie analitikai taip pat suabejojo, ar išmintinga statyti megapolį šalyje, kurios politinė ir ekonominė aplinka nestabili. Dabartinė Malaizijos vyriausybė remia „Forest City“ projektą, tačiau būsimam pirkėjui neaišku, kiek ilgai tai tęsis ir kokiu mastu.
Kitos netikėtos problemos, tokios kaip kovido kelionių apribojimai ir kontrolė, kiek pinigų Kinijos piliečiai gali išleisti užsienyje, ypač apsunkino tokių milžinų kaip „Country Garden“ pradėtus projektus užsienyje.
„Manau, kad jie tikriausiai per daug ir per greitai pasistūmėjo į priekį, – sako „KGV International Property Consultants“ atstovas Tanas Wee Tiamas. – Prieš pradedant tokį ambicingą projektą, svarbiausia pamoka, kurią reikia išmokti, – įsitikinti, kad turite pakankamą pinigų srautą.“
„Country Garden“ tvirtina, kad dabartinė padėtis Kinijos nekilnojamojo turto rinkoje yra tik „triukšmas“, o jos Malaizijos padalinys „vykdo įprastą veiklą“.
Svarbiausia pamoka, kurią reikia išmokti, – įsitikinti, kad turite pakankamą pinigų srautą.
Ji taip pat teigė, kad planai įtraukti „Forest City“ į naują specialiąją ekonominę zoną tarp Malaizijos ir kaimyninio Singapūro rodo, jog projektas yra „saugus ir stabilus“.
Tačiau neturint prieigos prie grynųjų pinigų sunku suprasti, kaip tokie projektai, kaip „Forest City“, gali būti užbaigti arba kaip jie artimiausiu metu pritrauks žmones ten gyventi. Šiuo metu kinų statomą nekilnojamąjį turtą, švelniai tariant, sunku parduoti.
Ambicijos ir realybė
Kalbant apie Kinijos nekilnojamojo turto krizę, „Forest City“ yra klasikinis ambicijų ir realybės pavyzdys. Kai kurie vietiniai veiksniai galėjo prisidėti prie dabartinės padėties, tačiau tai įrodo, kad dešimčių tūkstančių butų statyba niekur kitur neįtikina žmonių ten gyventi.
Galiausiai „Forest City“ ir šimtų kitų projektų visoje Kinijoje likimas priklauso nuo Kinijos vyriausybės. Praėjusį mėnesį pasirodė pranešimų, kad „Country Garden“ buvo įtrauktas į preliminarų plėtotojų, kurie gaus Kinijos vyriausybės finansinę paramą, sąrašą, nors šios paramos mastas vis dar nėra aiškus.
Džiaugiuosi, kad išvykau iš šios vietos – dabar susigrąžinau savo gyvenimą.
Vis dėlto mažai tikėtina, kad tokie žmonės kaip ponas Nazmis sugrįš: „Kitą kartą tikrai atidžiau rinksiuosi, – sako jis. – Bet džiaugiuosi, kad išvykau iš šios vietos – dabar susigrąžinau savo gyvenimą.“
