Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
Pirmoji pažintis su Kvala Lumpūru
Malaizija niekada nebuvo mano „must see“ šalių sąraše, bet kai draugė užsiminė apie kelionę į ją – suklusau. Suklusau, nes jau buvau pasiilgusi Azijos – jos chaoso, gamtos, miestų kontrastų, žmonių, šilumos. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad Malaizija gali visa tai pasiūlyti. Juo labiau, paieškojus daugiau informacijos pasidarė akivaizdu – galima susidėlioti labai įvairią kelionę, kurioje būtų ir miestų, ir džiunglių, ir poilsio prie jūros. Išskirtinis egzotinis kelionės prieskonis – Borneo džiunglės ir čia gyvenantys orangutanai.
Kadangi buvo labai darbingas periodas, neturėjome laiko savarankiškai susidėlioti visą maršrutą, pirkti skrydžius, ieškoti viešbučių. Tad nusprendėme pasinaudoti kelionių agentūros paslaugomis – kelionės pagrindu pasirinkome jų siūlomą maršrutą, tik jį gerokai pakoregavome pagal savo norus ir poreikius. Ir taip prasidėjo ilgas, sudėtingas procesas – Lietuvos agentūra, išklausiusi mūsų pageidavimų, susisiekė su savo partneriais Malaizijoje bei Brunėjuje.
Per kelis mėnesius užtrukusį procesą kelis kartus jau buvau pasižadėjusi ateityje nebeturėti jokių reikalų su kelionių agentūromis, bet viskas baigėsi daugmaž sėkmingai ir, kaip buvo planuota, kartu su pirmąja 2024-ųjų metų diena prasidėjo mūsų kelionė: skrydis Vilnius–Stambulas, persėdimas į kitą lėktuvą ir po 10 valandų ore jau leidžiamės Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre (Kuala Lumpur).
Įsikūrėme visiškai netoli garsiųjų Petronaso bokštų-dvynių. Dar visai neseniai šie 452 metrų aukščio, 88 aukštų pastatai buvo aukščiausi pasaulyje, dabar jiems teliko aukščiausių pastatų dvynių titulas. Tiesa, tame rajone jie nelabai išsiskyrė bendrame miesto peizaže – tokių aukštaūgių statinių ten daugybė.
Modernūs prekybos centrai, vis dar tviskantys kalėdiniais papuošimais, gausios reklamos, linkinčios sėkmingų 2024 metų, intensyvus eismas – pirmas įspūdis apie Malaizijos sostinę – šiuolaikiškas didmiestis, glaudžiantis kiek daugiau nei 2 mln. gyventojų.
Dar visai neseniai šie 452 metrų aukščio, 88 aukštų pastatai buvo aukščiausi pasaulyje.
Matant tokį klestintį miestą net sunku įsivaizduoti, kad jo istorija palyginti trumpa. 1857 metais 87 kinų keliautojai, ieškodami alavo, išsilaipino Klangos ir Gombako upių santakoje ir pavadino šią vietovę taip, kaip ją matė: „purvina santaka“, t. y. Kvala Lumpūru. Per mėnesį didžioji dalis keliautojų išmirė nuo maliarijos ir kitų tropinių ligų, tačiau alavas, kurį jie čia surado, priviliojo daug kalnakasių ir Kvala Lumpūras netruko tapti klestinčiu miestu.
Nuo Batu urvų iki Petronaso dangoraižių
Kitą rytą mūsų jau laukė gidė ir prasidėjo išsamesnė pažintis su Malaizijos sostine. Pirmas objektas – 13 km už miesto esantys garsieji Batu urvai (Batu Caves). Centrinė šio urvų komplekso dalis – beveik 43 metrų aukščio induistų karo dievo Murugano statula ir iki 6ventyklos urvo vedantys 272 laipteliai – teigiama, vienas iš labiausiai fotografuojamų Malaizijos objektų.
Jei turistai tik fotografuojasi ant spalvotų laiptų, smalsiai žvalgosi po urvų vidų, tai hinduistai su aukomis pamaldžiai žengia į čia įsikūrusias šventyklas, nešini aukomis – gėlėmis, vaisiais. Šios aukos ir turistų dosnumas privilioja daugybę beždžionių. Kam joms ieškoti maisto kažkur džiunglėse, jei čia galima labai lengvai prisigrobti paaukotų gėrybių? Arba – sulaukti maisto iš turistų, nepaisančių perspėjimų nešerti beždžionių. Iš žioplesnių galima ir kokį skanumyną atimti, o jie tegul džiaugiasi iš arti padarytomis vagišių nuotraukomis.
Urvai visuomet sulaukia turistų ir maldininkų dėmesio, bet pastarųjų ypač padaugėja per sausio pabaigoje ar vasario pradžioje vykstantį Thaipusam festivalį, kai maldininkų procesija patraukia iš Kvala Lumpūro kinų kvartale esančios Sri Maha Mariamman hinduistų šventyklos iki Batu urvuose įsikūrusių šventovių.
Malaizija garsėja religijų ir tautybių įvairove. Apie 50 proc. šalies gyventojų yra malajai, beveik 24 proc. – kinų, 7 proc. – indų kilmės. Pagal religiją – apie 60 proc. musulmonų, 19 proc. budistų, 9 proc. krikščionių, 6 proc. – induistų.
Visų religijų atstovai šalyje puikiai sutaria ir mini pagrindines šventes.
Vyraujanti religija diktuoja bendrą tvarką: gatvėse – daugybė moterų, skaromis dengiančių galvas, toli gražu ne kiekvienoje valgymo vietoje gausite alkoholio (turiu omeny alų, su vynu ir stipresniais gėrimais dar sudėtingiau). Tačiau pasak mus lydėjusios gidės kinės, visų religijų atstovai šalyje puikiai sutaria ir mini pagrindines šventes, tad per metus nutinka beveik šešios dešimtys šventinių dienų.
Šią įvairovę stebime ir per mūsų ekskursiją: tik apžiūrėję induistų šventyklas, netrukus jau klausomės gidės pasakojimų ir žvalgomės po budistų kinų šventovę, po pusvalandžio pravažiuojame pro mačetę.
Neapsiėjo mūsų ekskursija ir be tradicinių amatų – apsilankėme alavo įmonėje-muziejuje, batikos dirbtuvėse, net ir pati išbandžiau šių amatų. Sekėsi, tiesą sakant, nelabai kaip. Bent jau kol kas iš šių amatų tikrai neišgyvenčiau.
Savo kelionę po miestą tęsiame pro sultono rūmus, pagrindine laikoma Merdeka aikšte, dar užsukome į visai šalia jos esančią vietą, kur susilieja Klangos ir Gombako upės, iš kur ir prasidėjo Kvala Lumpūro istorija.
O vakare vėl grįžome į šiuolaikinį, modernų miestą – mūsų laukė pasikėlimas į Petronaso bokštus dvynius. Teigiama, kad į dvi sidabrines raketas panašūs tviskantys bokštai simbolizuoja staigų Malaizijos sostinės pakilimą iš alavo kalnakasių lūšnelių į XXI amžiaus metropolį.
Vaizdas nuo bokštų į apačioje plytintį miestą iš tiesų įspūdingas. Pirmoji ekskursijos stotelė – „Skybridge“. Pasivaikščioję juo vėl einame į liftą ir kylame į 86 aukštą, dar palipame laiptais ir jau gėrimės vakariniu Kvala Lumpūrų iš 370 m aukščio. Beje, pastatas neatsitiktinai 88 aukštų, o kinams aštuonetas – laimingas skaičius.
Nusileidę žemyn iš bokštų patenkame į spalvų ir fontanų šou. Petronaso bokštų papėdėje skamba muzika, pagal jos ritmą pulsuoja įvairiomis spalvomis nušviesti fontanai.
Mėlynojo namuko paieškos
Trečioji diena Kvala Lumpūre – „laisvas laikas mieste“: pačios leidžiamės patirti Malaizijos sostinę. Ačiū Malaizija Info, padėjusioms suplanuoti šios dienos maršrutą.
Nuo savo viešbučio pro ekoparką patraukėme iki centrinio turgaus. Pasimatavę kelis eurus kainuojančias sukneles, apžiūrėję batikos gaminius, bet taip nieko ir nenusipirkę keliavome tolyn. Netrukus nosis patraukęs ne itin malonus kvapas (švelniai tariant) paskatino paragauti dar vienos šio krašto įžymybės – durijaus (angl. durian). Šis vaisių karalius labai naudingas sveikatai, bet paragauti jo – tikras iššūkis, nes dvokia taip, kad nosį riečia.
Šis vaisių karalius labai naudingas sveikatai, bet paragauti jo – tikras iššūkis.
Daugelyje Malaizijos viešbučių galima išvysti ženklą ar užrašą, draudžiantį įsinešti durijų į vidų. Kadangi parduotuvėlėje-kavinėje, pro kurią ėjome, šie vaisiai pardavinėjami jau supjaustyti gabalėliais ir kvapas kiek prasivadėjęs, ryžomės jo paragauti.
Na, skonis irgi nelabai sužavėjo, bet pliusą galime užsidėti – įvykdyta. Prie gretimo staliuko sėdėjusi tautiečių kompanija priminė, kad čia gera proga atsigerti ir kokoso. Jau beveik mėnesį po Aziją keliavę lietuviai išmoko atpažinti kokybišką kokosą nuo prasto, o čia, pasak jų, buvo tie gerieji. Ką gi, proga uždėti ir antrą pliusą prie dar vieno „must do“ Malaizijoje.
Toliau mūsų kelias vedė iki kinų kvartalo – valgymo vietos, turgūs, pirkėjų / pardavėjų šurmulys – privalomi šio rajono atributai. Toks kontrastas tviskantiems prekybos centrams ir moderniems rajonams. Kinijoje nesu buvusi, tad nežinau, kiek šis rajonas realiai primena tą šalį. Bet štai vaikštant po Mažąją Indiją jausmas toks, tarsi tikrai būtum joje. Parduotuvės, valgymo vietos ir jų meniu – tarsi perkelta iš Indijos. Neatsispiriame indiškiems saldumynams ir užsisakėme jų lėkštę su ceremoningai patiekiama masala chai arbata. Stipriai pasisaldinome gyvenimą.
O pagrindinis mūsų šios dienos tikslas – mėlynas senučiukas namelis dangoraižių fone, puiki iliustracija, atspindinti, kaip pasikeitė Kvala Lumpūras per gerą šimtmetį. Tiesa, tuos kontrastus fiksuojame iškart, tik spėjusios išlipti iš traukinio nurodytoje stotelėje. Einame per privačių ir jau gerokai gyvenimo mačiusių namų rajoną, o fone dangų remia stiklu ir metalu tviskantys dangoraižiai. Pamatę šias nuotraukas feisbuke, draugai iškart konstatavo – „Šnipiškės“. Iš tiesų panašumų su šiuo Vilniaus rajonu tikrai yra.
Pamatę šias nuotraukas feisbuke, draugai iškart konstatavo – „Šnipiškės“.
Štai ir mėlynasis namukas. Tai privati valda, tad į kiemą nelendame, Kvala Lumpūro praeitį ir dabartį fotografuojame iš gatvės. Tarsi kontrastų dar būtų mažai, į kiemą įvažiuoja prekeivis, siūlantis aplinkiniams gyventojams savo prekes lyg už gero kilometro nespindėtų savo dydžiu ir spindesiu mūsų akropolius gerokai lenkiantys prekybos centrai.
Viskas, šios dienos lankytinų objektų sąrašas baigtas. Reikia pagalvoti apie vakarienę. „Google Maps“ iki pasirinkto restorano siūlo eiti palei upę su labai jau varganomis lūšnelėmis, pereiti itin judriu tiltu, tada pasukti į neasfaltuotą keliuką... Kai jau pradedame abejoti, ar tikrai einame teisingu keliu, apsižvalgome vėl patekusios į modernų rajoną su biurų daugiaaukščiais, viešbučių pastatais. Ankstesnių lankytojų išgirtas kinų restoranas nenuvilia ir mūsų. Kepti baklažanai, kepti lotosų žiedai, vištiena su daržovėmis ir ryžiais – viskas buvo labai skanu.
Ir tai jau paskutinis mūsų vakaras Kvala Lumpūre. Laukia Brunėjus, Borneo, Penango ir Langkavio salos. O kokį įspūdį paliko Malaizijos sostinė? Na, per dvi su puse dienos gerai pažinti miesto nepavyks, bet toks paviršutinis įspūdis – Azijos megapolis, kuriame gali rasti visko – ir spindintį šiuolaikinį miestą, ir senųjų trobelių, ir kinų bei indų kvartalus, ir parkus, ir skirtingų tikėjimų šventyklas. Gera įžanga į kelionę ir trumpas pristatymas, ką pamatysime toliau.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
