Kas savaitę čia atskraidinama apie 350 mūsų tautiečių, tad jų tikrai sutiksite ir viešajame transporte, ir lankytinose vietose ar kavinėse, todėl garsiai keiktis ar burnoti nerekomenduojama. O savaitgalį susiplanuoti visai nesudėtinga ir savarankiškai.
Malta garsėja bažnyčiomis ir katedromis. Jų iš tiesų daug, nors gal kiek neįprasta už įėjimą į kai kuriuos muziejais paverstus maldos namus mokėti po 10 ar 15 eurų, kad ir kokie įspūdingi jie būtų. Valetoje esanti didžiulė Šv. Jono katedra už mokestį siūlo pasigrožėti garsiojo Caravaggio paveikslu, jau nekalbant apie prabangiai išpuoštas ir įspūdingas koplyčias.
Maltoje bažnyčios tikrai didingos, tad bažnytinio meno ir architektūros entuziastams čia yra ką veikti. O visiems kitiems galbūt užteks pasigrožėti mažesnėmis ir nemokamomis bažnyčiomis, kurias netyčia aptiksite beklaidžiodami senųjų miestų gatvelėmis. Jos nebūtinai bus pažymėtos turistiniuose bukletuose.
Kitas turistų jaukas – hop-on autobusai. Aišku, čia galima klausyti audiogido ir pasisemti įvairių istorinių žinių. Bet nė kiek ne prasčiau veikia ir Maltos viešojo transporto autobusų linijos, nors ir be audiogido. Užtat sumokėję 15 eurų už 4 paras galiojančią kortelę (tą verta padaryti oro uoste, vos tik išėjus iš patikros zonos), galėsite kiek tinkami važinėti po visas salas (Maltos pagrindinę, Goco ir Komino) ir savo tempu susipažinti su vietovėmis. Be to, bilietas galioja ir transportui iš oro uosto ir į jį.
Žiemą autobusai apytuščiai, o jų maršrutai pasiekia visas lankytinas vietas. Valetos autobusų stotyje yra, ko gero, vienas informacinis kioskas, tačiau ji reikia apeiti ir atidžiai apžiūrėti. Ant vienos sienos rasite salų žemėlapį su visomis turistinėmis vietomis ir autobusų linijomis. Patogiau nebūna.
Iš Valetos labai paprasta nukeliauti į senąją Maltos sostinę Mdiną, kur žinovai tuoj pat atpažins seriale „Sostų karai“ matytas vietas.
Kai pirkdami bilietą sudvejojome, ar tikrai verta mokėti už keturias dienas, nes vienos dienos bilietas kainuotų 6 eurus, darbuotojas paprotino: jeigu lis, o taip iš tiesų nutiko, tiesiog įlipsite į bet kurį autobusą ir pasivažinėsite. Beje, autobusai gana tiksliai laikosi grafikų, tad planuoti maršrutą puikiausiai galima su Google Maps programėle, kurią kiekvienas ras savo telefone.
Iš Valetos labai paprasta nukeliauti į senąją Maltos sostinę Mdiną, kur žinovai tuoj pat atpažins seriale „Sostų karai“ matytas vietas. Jeigu laikas nespaudžia, apie valandą pavažiavus per salą galima keltu persikelti į Goco arba Komino salas. Pakeliui – daržovių laukai, vynuogynai, kaimais vadinami miesteliai ir viena už kitą įspūdingesnės bažnyčios.
Net ir žiemą visur pilna kavinių ir restoranų, maistas pigesnis negu Vilniuje, nors restoranuose karštųjų patiekalų kainos prasideda nuo 15 eurų. Tačiau tai nieko neturėtų stebinti – kad ir Palangoje restoranų kainos vejasi norvegišką lygį.
Jeigu akis pailso nuo gelsvos klinties ir smiltainio uolienų architektūros, visada galima pasinerti į gamtą. Iki 2017 m. turistus viliojo vadinamasis Žydrasis langas (angl. Azure window) – iš pakrantės uolienų susiformavusi anga-langas. Deja, šiandien jos nebėra, nugriuvo paplauta bangų, tačiau pakrantė vis tiek įspūdinga.
O už 5 eurus vietinis valtininkas pusvalandį paplukdo palei uolėtus krantus ir uolas. Iš jūros pusės krantas atrodo neprieinamas ir atšiaurus, tačiau iš greitaeigės valties – įspūdinga. Būtent į šią pakrantę pasigrožėti saulėlydžiu skuba fotoįranga apsiginklavę mėgėjai. Saulė nusileido per 15 min., tad vėluoti negalima.
Ilgiau pasimėgauti gamta ir oru galima gerą pusdienį žygiuojant po uolėtas Dingli Cliffs pakrantes pagrindinėje Maltos saloje. Žiemą čia netgi smagiau negu per vasaros kaitrą, kai kepina saulė.
O jeigu norisi tiesiog pagulėti saulėtoje pakrantėje, tam puikiausiai tinka vadinamoji Pretty Bay įlanka Biržebugga miestelyje. Čia ir smėlis kaip Palangoje, ir vieną kitą besimaudantį viduryje sausio aptikome. Ją pasieksite autobusu Nr. X4, tuo pačiu, kuris kursuoja tarp oro uosto ir Valetos. Tad gamtinėms iškyloms žiemos mėnesiai tikrai tinka.
O ekstremalių nuotykių Maltoje taip pat galima patirti. Tarp salų plaukioja dideli keltai, jie patogūs, su kavinėmis, tik iki jų nukakti iš Valetos užtrunka apie valandą. Todėl, grįždami iš Goco salos, nutarėme pasirinkti kiek brangesnį – 7,5 euro kainuojantį – greitaeigį katamaraną „Malta Speed Boat“, kuris nugabena tiesiai į Valetos centrą, ir taip išvengti ilgos kelionės autobusu. Ir štai šiame greitaeigiame laive vyko neįtikėtinas grupinis skrandžių valymo seansas.
Jau po 15 minučių prasidėjo kolektyvinis vėmimas.
Sutemus pro langus nieko nesimato, tad neturint atskaitos taško atrodė, kad sėdi uždaroje dėžėje kartu su dar šimtu „belaisvių“. Bangos supo skersai-išilgai ir tiesiog svaidė katamaraną. Vos tik pajudėjome iš Goco uosto, stebėjomės, ką čia veikia tie uniformuoti darbuotojai, laikantys rankose popierinius maišelius ir didelius juodus šiukšlių maišus.
Jau po 15 minučių prasidėjo kolektyvinis vėmimas. Vieniems tai kėlė isterišką juoką, kiti išbalę mojo rankomis ir prašė maišelių, treti maldavo ledinių rankšluosčių ant galvos.
Bet ryte vėl švietė saulė, gardžiai kvepėjo skaniosios maltiečių bandelės, kurių smagu paskanauti aikštėje prie stoties. Kainos svyruoja nuo 60 centų iki 2,2 euro. Sotumas ateina iš karto, bet tikrai įvertinkite, ar nesiruošiate dar kartą išbandyti „Speed Boat“ – šerti žuveles nėra malonumas.
Atgalios į oro uostą mus palydi Valetos bažnyčios varpų gaudesys. Ši išvyka puikus pakaitalas niūriam ir apsnigtam lietuviškam savaitgaliui.
