Materą žemėlapyje rasite Italijos „bato“ apačioje, maždaug ten, kur prasideda jo „kulnas“ – Apulijos sritis. „Bato“ priekis paliktas Kalabrijai, o provincija, kurioje yra Matera ir kurios sostine ji buvo 1663-1806, vadinasi Bazilikata. Bet ne dėl to reikėtų važiuoti į tą tolimą kraštą, kurį užsieniečiai pažįsta kur kas menkiau nei šiaurinę Italijos dalį. Jei ne savo automobiliu, Materą galima per pusantros valandos pasiekti iš Bario, į kurį nuskristi nesunku ir iš Lietuvos.
Važiuodamas į Materą gali nesukti galvos, ką ir kur pamatyti. Jei, įvažiavęs į miestą, stabčioji prie kiekvienos nuorodos, netoliese esantis praeivis būtinai šūktelės: „Sassi?“ Jei atsakysi teigiamai – kaip kitaip, juk turistai čia traukia pirmiausia dėl sassi (ital. akmenys), jis viena ranka mostelės istorinio centro link, kita parodys, kur galima pastatyti mašiną. Jei vėliau, eidamas sassi kryptimi, užšoksi ant to paties ponos, jis greičiausiai imsis siūlytis į gidus. Būtinai pasakys, kad kitaip niekur nepateksime arba pateksime ne ten, kur reikia, ir nieko įdomaus nepamatysime. Laimė, ten – ne Azija, todėl gidas nėra įkyrus ir juo galima greitai atsikratyti.
Matera garsi savo istorine reikšme ir įstabiais vaizdais. Seniausia dalis įsikūrusi ant kanjono briaunos. Šio viršų dengia molis, o žemiau – minkštesnė, smėlingesnė uoliena – medaus spalvos tufas. Būtent todėl prieš 9 tūkst. metų, jei ne anksčiau – maždaug mamutų laikais, čia ėmė kurtis pirmieji gyventojai. Žmonės tiesiog uolose gremžė ertmes ir kraustėsi vidun. Matera yra seniausia žinoma gyvenama vietovė Italijoje ir Europoje, o pasaulyje nusileidžia tik Jordanijoje esančiai Petrai. Nuo kitų panašių miestų Matera skiriasi tuo, kad jos gyventojai niekada neapleido.
Priešingai, jie tik plėtė gyvenvietę. Geležies ir Bronzos amžiais, pasigaminę metalinių įrankių, jie rausėsi ne tik į plotį, bet ir į gylį – po žeme įrengė cisternų, kapų ir net namų. Todėl Matera dažnai vadinama la Città Sotterranea – Požeminiu miestu. Kaip puikiausias uolose įsikūrusių gyvenviečių Viduržemio jūros regione pavyzdys, Materos istorinis centras prieš porą dešimtmečių buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Rašytojas privertė iškraustyti gyventojus
Uolos buvo puikus būstas paleolito ir vėlesnių laikų gyventojams, o XX amžiuje jie tapo nepakankamai geri. 4-ajame dešimtmetyje 20 tūkst. žmonių, daugiausia – savos žemės neturinčių žemdirbių, gyveno susigrūdę akmeniniuose vieno kambario būstuose (iš to ir kilo pavadinimas sassi, nors taip vadinamas ne visi pastatai, o tik du rajonai – Sasso Barisano ir Sasso Caveoso). Be elektros, šildymo ir sanitarijos. Vyrai, moterys, vaikai ir gyvuliai miegojo kartu. 90 proc. gyventojų buvo neraštingi, pusė naujagimių neišgyvendavo. Maliarija, cholera, vidurių šiltinė ir prasta mityba buvo kasdienybė. Net už Šiaurę skurdesnėje Pietų Italijoje toks vaizdas buvo pasibjaurėtinas.
Bet valdžia susirūpino tik po rašytojo Carlo Levi, kurį fašistai 1935-aisiais ištrėmė į Bazilikatą, knygos „Kristus sustojo Eboli (miestas Kampanijoje – red. past.)“. Jis rašė: „Tose tamsiose skylėse mačiau vos vieną kitą baldą, lovą ir šiek tiek nudėvėtų drabužių, iškabintų džiūti. Ant grindų gulėjo šunys, avys, ožkos ir kiaulės… Vaikai lįsdavo iš bet kur, dulkėti ir apimti karščio, nuogi ar apdriskę, paraudusiomis akimis ir ištinę… Ir seniai raukšlėtais veidais, pageltę ir išsekę nuo maliarijos, iš bado sunykę kone iki skeletų. Niekada gyvenime nemačiau tokio skurdo.“
Sugėdinta valstybė po šio skandalo 1952 metais ėmėsi veiksmų. Žmonės buvo perkelti į kitus būstus. Keliolika metų uolose išgremžti namai stovėjo tušti ir apgriuvę. 8-ajame dešimtmetyje atsikraustė pora hipių skvoterių, bet pastangos atstatyti bent dalį sassi buvo sutiktos tyla. Namų savininke buvo tapusi valstybė, tačiau mažai kas norėjo investuoti į tokį nekilnojamąjį turtą.
Galiausiai būtent skvoteriai įžiebė Materos renesansą. Kai neatsirado kitų norinčiųjų, savivaldybė pavertė juos teisėtais gyventojais, o būstus prijungė prie miesto komunikacijų. Tuomet atsirado įdomių verslų – nedidelė galerija, kavinė, pas skvoterius ėmė kraustytis menininkai ir rašytojai. Biblinius laikus primenančioje vietovėje M.Gibsonas filmavo 2004 metais pasirodžiusią juostą „Kristaus kančia“, o Pieras Paolo Pasolinis – „Evangeliją pagal Matą“ (1964 m.).
Dabar sassi, tarp kurių vingiuoja siauros gatvelės ir tenka nemažai pasportuoti kopiant laiptais, gyvena per 2 tūkst. žmonių, veikia nemažai viešbučių ir dar daugiau restoranų bei picerijų. Į kai kuriuos namus net galima įkišti nosį, tiesa, gyventojai už tai norėtų kelių eurų. O čia veikiančiose keliose bažnyčiose galima pamatyti senovinių freskų.
