Tai yra konkurso „Mano AUTOstogos!“ straipsnis. 15min kartu su vienu didžiausių keltų operatorių Europoje DFDS skelbia istorijų konkursą. Dalinkitės savo kelionių automobiliu pasakojimais ir laimėkite neeilinį prizą – „viskas įskaičiuota“ bilietus į Švediją arba Vokietiją. Daugiau: https://www.15min.lt/n1517352
Spūstys Lenkijos keliuose ir kitokie smulkūs nesklandumai, ir pirmąją nakvynės vietą – 130 gyventojų turintį Dolní Adršpach miestelį - pasiekėme vėlai vakare. Pernakvoję "Skalní Mlýn Adršpach" viešbutyje (labai romantiška vieta), ryte aplankėme pirmąjį savo kelionės objektą – Ardšpadus.
Adršpadų-Teplicės nacionalinis parkas yra Lenkijos ir Čekijos sandūroje, nuo pasienio ruožo nutolęs kiek mažiau nei 10 km. Parke įrengti pėsčiųjų takai pažymėti ryškiais mėlynais ženklais, tad pasiklysti ten beveik neįmanoma. Maršruto ilgis – 5,9 km, jam pereiti mums prireikė trijų valandų su uodegyte.
Ardšpadų draustinis įkurtas 1933 metais, jo plotas 1800 ha, jame pamatėme įspūdingas vėjo ir vandens suformuotas smiltainio uolas. Draustinyje yra daug keisčiausių formų uolų, kurioms suteikti originalūs pavadinimai – Madonna, Perkūno akmuo, Cukraus gabalas, Pirštinė, Dvyniai, Dramblio straublys ir kt. Tereikėjo pasitelkti fantaziją, ir galima buvo pamatyti dar daugiau.
Maršrutas lengvas nebuvo, bet jautėmės romantiškai ir pakiliai, nes gamta ir jos sukurti meno kūriniai įspūdingi.
Ypač sužavėjo parko teritorijoje esantis smaragdinis ežeras, pasitinkantis turistus prie pat įėjimo. Šis dirbtiniu būdu suformuotas ežeras yra nepaprastai gražus, net sakyčiau magiškas. Apniukusią dieną vaizdas ko gero būtų kitoks, bet mums pasisekė, nes oras tądien buvo pasakiškas.
Aplankyti parką galima balandžio-lapkričio mėnesiais nuo 8 iki 18 valandos, bilieto kaina suaugusiems – 70 Čekijos kronų (maždaug 2,6 Eur), vaikams iki 15 m. ir studentams iki 26 m. – 35 Čekijos kronos (maždaug 1,3 Eur). Maršrutas netrumpas, tad patartina su savimi turėti vandens bei užkandžių. Ir, žinoma, pasirūpinti patogia avalyne.
Pagrindinis trečios kelionės dienos tikslas – Nacionalinis Čekijos Šveicarijos parkas.
Čekijos Šveicarija – jauniausias, bet labiausiai turistų lankomas Nacionalinis parkas Čekijos respublikoje. Vietovės unikalumui apsaugoti, 2000 metais šis regionas paskelbtas Nacionaliniu parku. Parkas tarsi pasakiškas uolinis miestas su specifiniais vartais, bokštais bei tarpekliais.
Ryškiausias jo paminklas yra Pravčicka vartai – didžiausias natūralus akmens tiltas Europoje, susiformavęs prieš milijonus metų ir dabar stebinantis savo grožiu ir dydžiu: arkos aukštis yra 16 metrų, plotis apačioje 26,5 metrų.
Pakilti į aukščiausią parko vietą kainavo nemažai jėgų ir ištvermės, bet buvo tikrai verta. Užkopę ir įsiamžinę aukščiausioje parko vietoje, jėgas atgavome šalia įsikūrusioje kavinėje. Tiesa, užkandžiavome savais sumuštiniais, kurie buvo nepaprasto skanumo po nelengvo kopimo.
Pavargę, bet laimingi, tęsėme kelionę ir vakare atvykome į Prahą, kur apsistojome "Sporthostel Scandinavia" viešbutyje.
Taigi, mano išsvajota Praha – šimto bokštų miestas, savo grožiui prilyginama nepakartojamam Paryžiui. Sutinku. Paryžius nenuvylė, Praha taip pat. Subjuręs oras šiek tiek gadino nuotaiką, bet šiltai apsimuturiavę, leidomės susipažinti su Čekijos sostine.
Anksti ryte buvome prie Strahovo vienuolyno Hradčany rajone, kuris daugiau kaip 800 metų buvo Čekijos švietimo ir mokslo centras. Šiuo metu vienuolynas atviras lankytojams, suteikiant galimybę pamatyti įvairias knygų ir paveikslų kolekcijas.
Ypatingas vienuolyno traukos centras yra vienuolyno biblioteka, jos nuostabių freskų kolekcija kelia susižavėjimą. XVII amžiuje joje buvo daugiau kaip 3 tūkstančiai spaudos egzempliorių, o šiandien bibliotekos saugykloje yra apie 130 000 knygų, 2500 rankraščių, 1500 pirmosios spaudos leidinių bei tūkstančiai grafinių kūrinių. 9-ojo amžiaus Strahovo evangelija – bibliotekos pasididžiavimas, lankytojams eksponuojama tik kopija.
Likusi dienos dalis buvo skirta vaikščiojimui po miestą, aplankant įžymiuosius objektus.
Aplankėme istorinis miesto centrą, kuris yra įtrauktas į UNESCO kultūros ir gamtos paveldo sąrašą, sužavėjo jo nuostabi architektūra, seni pastatai bei vingiuotos gatvelės. Perėjome žymųjį Karolio tiltą, pilną turistų ir prekeivių, ant jo suskaičiavome daugiau kaip 30 skulptūrų. Prahos senamiesčio aikštė sužavėjo astronominiu laikrodžiu bei įvairia architektūra, miesto panoramą įamžinome, užlipę į Senamiesčio tilto bokštą, kuris tarsi vartai tarp Karolio tilto ir Prahos senamiesčio.
Prieš patenkant į Šv. Vito katedrą, praėjome kareivių patikrą, šioje vietoje sustiprintas saugumas. Puikioji katedra sužavėjo, o kaipgi kitaip, kai jos statyba truko net 6 amžius.
Kitas mūsų kelionės objektas – Česky Krumlovas, pakeliui aplankant dvi įspūdingas pilis – Karlšteino ir Hluboka nad Vltavou. Nes keliaujant automobiliu gali užsukti kur tik nori ir būti kiek nori.
Ypač patiko Hluboka nad Vltavou pilis, kurios rūmai vadinami vienais gražiausių Čekijoje ir lyginami su Vindzoro rūmais. Šioje pilyje dažnai vyksta filmavimai, ypač daug sukurta vaikams skirtų filmų-pasakų.
Česky Krumlov pasitiko magiškais raudonų čerpių stogais, išraiškingais pilies bokštais, Vltavos upės čiurlenimu bei nuostabia rudenėjančia gamta. Čekijos Bohemijos pietinis regionas yra užburiantis. Senamiestyje gerai išlikę Viduramžių, Renesanso, Baroko epochų architektūros pastatai. Vaikščiojome ir grožėjomis kalvotu ir vaizdingu kraštovaizdžiu.
Paskutinis lankomas objektas Čekijoje – Punkvos urvai Moravijos karste. Moravijos karstas – vietovė, susiformavusi prieš milijonus metų. Bilietus į lankomiausius urvus rezervavome dar namuose, bet kadangi ne sezono metas, nebūtų sunkumų ir vietoje nusipirkti. Automobilį palikome Skalni Mlyn miestelyje, prie urvų turizmo informacijos centro.
Ekskursijos vyksta čekų bei anglų kalbomis, galima pasirinkti. Moravijos karstiniame regione atrasta daugiau negu 1000 urvų, iš kurių penki atverti lankytojams. Mes apsirinkome dažniausiai lankomą ir populiariausią Punkvos urvą su 138 metrų gylio Macochos tarpekliu (ček. Propast Macocha). Visų koridorių ilgis Punkvos urve siekia 4,5 km, lankytojams prieinama 1260 metrų bei 440 metrų plaukiant valtimi.
Lašas po lašo ir urve susiformavo įspūdingi stalaktitai, stalagmatai ir stalagmitai, kurie kaitina vaizduotę ir leidžia fantazuoti.
Pasiekus Macochos tarpeklį, atsivėrė įspūdingas reginys. Anot legendos, kadaise našlys vedęs antrą žmoną, kuri pagimdė jam vaikelį ir nutarė atsikratyti posūnio iš pirmosios vyro santuokos. Tačiau berniukas, pamotės įstumtas į bedugnę, užsikabino už medžių šakų ir liko gyvas, jį išgelbėjo miške medžioję medžiotojai. O piktoji pamotė buvo nubausta – ją pačią įstūmę į tarpeklį, kuris ir buvo pavadintas Pamotės tarpekliu.
Kitas kelionės sustojimas – karalių miestas Krokuva, čia mūsų laukė vakarinis pasivaikščiojimas po miestą. Jo metu užklupo smarkus lietus, tad kiaurai peršlapę ypatingai nieko ir nepamatėme.
Anksti ryte, puikiai pailsėję prabangiuose apartamentuose, patraukėme link Zakopanės miesto, įsikūrusio Tatrų kalnų slėnyje, netoli Gubalovkos. Čia neužsibuvome, nes spontaniškai ir neplanuotai nutarėme aplankyti Slovakijos miestelį Štrbske Plesą.
Šis miestelis įsikūręs Aukštuosiuose Tatruose ir žymus savo medžiotojų trobele, kurią 1874 metais pastatė Jozef Szentivanyj, kuris yra ir miestelio įkūrėjas, jam pagerbti prie ežero pastatytas paminklas.
Aplink Štrebsko ežerą įrengtas 2,25 km ilgio pažintinis pėsčiųjų takas, kuriuo eidami grožėjomis nuostabiais kalnų ir ežero vaizdais. Prie tako gausu informacinių stendų, kurie supažindina keliautojus su Aukštųjų Tatrų gyvūnija bei augalija.
Norint apsaugoti ežerą nuo užteršimo, jame ribojamas plaukiojimas bei ančių ir žuvų maitinimas. Šis kalnų ežeras yra nepratekamas, todėl bet koks įmestas maistas skatina užterštumą ir ežeras drumzlėja. Spėjama, kad šiame ežere, 12 metrų gylyje, aptinkamos žuvys, mintančios planktonu. Manoma, kad tai vienintelė žinoma jų gyvenama vieta.
Nepaprastai tyras ir švarus oras, nepakartojami vaizdai, horizonte matomi kalnai, šią dieną pavertė stebuklinga , o nuo laisvės ir gaivos pojūčio sukosi galva. Dėka tokių dienų, gyvenimas tampa nuostabus.
Atsisveikinę su nuostabiaisiais Tatrais, pradėjome kelionę į Lvovą, Pirmas išbandymas laukė pasienyje, kur praleidome penkias valandas, vėliau vietiniai sakė, kad mums pasisekė, jiems tenka laukti ir po 9 valandas.
Apie penktą rytą įvažiavus į Lvovą ir atvykus į užsakytą per "Booking" apgyvendinimo įstaigą "Apartment on Bohdana Khmel'nyts'koho", laukė tikra šokas. Nuo seno, neremontuotino, baisaus kvapo, priemonių nebuvimo ir klaikios aplinkos.
Išsitraukę kompiuterį iš karto užsisakėme kitus apartamentus ir, pamiegoję porą valandų, ryte iškeliavo į "Saban Deluxe" viešbutį, kurį nuoširdžiai rekomenduoju visiems, nes – puiki šeimininkė, erdvūs ir prabangūs apartamentai už super kainą.
Susitvarkę su nakvynės vieta, pradėjom savo pažintį su didžiausiu vakarų Ukrainos miestu , istorine Galicijos sostine – Lvovu.
Pirmas įspūdis – mieste daug sovietinių liekanų – pilki daugiabučiai, pilnutėliai miesto autobusai, prasti automobiliai, apsilupinėję kioskai, parduotuvėlės su užrašais „Produkty“, rūstūs monumentiniai pastatai, statinių gira, žmonių apranga kukli ir neišsiskirianti.
Šalia viso to pilkumo – nuostabiausia architektūra, modernios kavinės, siūlančios fantastišką kavą ir skanų maistą, visose viešose erdvėse veikia superinis belaidis internetas, daugybė turistų ir jiems skirti dviaukščiai turistiniai autobusai, pigių ekskursijų pasiūla, gatvės muzikantai, didingas Operos ir baleto teatras, 120 bažnyčių. O, patikėkit, yra ką veikti Lvove.
Ir jautiesi ten komfortiškai gerai, jautiesi ten laisvas, mylimas ir vertinamas. Pasak vieno miesto gyventojo: „jums ant kaktos parašyta, kad jūs atvykot iš Baltijos šalies, o tuos šalies žmones mes labai mylim“.
Lvovo miesto istorijos pradžia – 1272 metai, kai Levas Danilovičius perkėlė valstybės sostinę iš sugriauto Haličo, todėl jo garbei miestas pavadintas jo vardu.
Pagarba Levui jaučiama visur, nes visame mieste apstu liūtų skulptūrų bei įvairios simbolikos.
Lvovo senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Pagrindinė miesto vieta centrinio turgaus aikštė – Plashcha Rynok, čia verda gyvenimas. Turgavietė gyvavo iki 19 a. pabaigos, buvo sugriauta ir iki šiol neatstatyta. Gyvenimui prikelta tik miesto rotušė su dideliu bokštu. Senamiesčio aikštę supa 44 daugiabučių namai, atstovaujantys įvairius architektūros stilius, nuo renesanso iki modernizmo. Keturiuose aikštės kampuose yra 1793 metais pastatyti fontanai, kuriuos kaip manoma suprojektavo Hartmanas Witweris. Aikštę puošia keturios skulptūros: Neptūnas, Diana, Amfitritas ir Adonis.
1998 metais „Market Place“ kartu su istoriniu Lvovo miesto centru buvo pripažinta UNESCO pasaulio paveldo vieta.
Lvovo kavos kasykla – apsilankyti privaloma!
Lvovas dar vadinamas Ukrainos kavos sostine. Dar 17-ojo amžiaus pabaigoje buvo atidaryta pirmoji kavinė, todėl būtina aplankyti muziejų-restoraną – Lvovo kavos kasyklą – "Lviv Coffe Mining Manufacture", kuri yra adresu 10 Rynok Sqr.
Kava mėgautis galima tiek didelėje pirmojo aukšto dalyje, tiek rūsyje. Rūsio kavinėje itin savitą atmosferą kuria drobiniai kavos maišai, tamsus interjeras, žemai kabantys šviestuvai, apvalūs maži staliukai su kėdėmis lenktais atlošais. Rūsyje lankytojai pasitinkami personalo, kurie paduoda šalmą su pritaisytu prožektoriumi ir tik tuomet gali jau rinktis kavą iš labai plataus asortimento. O kavos pasirinkimas labai didelis, kiekvieno skoniui. Esu ragavus kavą daugelyje šalių, bet patikėkit Lvovo kava ir desertai ypatingi.
"Lviv Coffe Mining Manufacture" pastatas įžymus dar tuo, kad 1941 m. liepos 30 d. nuo šio pastato balkono Jaroslavas Stetskas paskelbė „Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją“.
Alaus mėgėjams ir ne tik – Alaus muziejus. Net jei ir nesate alaus mėgėjas, apsilankyti verta, nes tai seniausias muziejus Ukrainoje, jam 300 metų. Čia susipažinome su alaus gaminimo procesu bei įvairiausiomis alaus rūšimis.
Dar vienas aplankytas objektas – Aukštosios pilies kalnas, Čia kadaise stovėjo istorinė pilis – Vysoky Zamok, dabar belikusios pilies liekanos. 1869 metais 300-osioms Liublino unijos metinėms atminti buvos supilta kalva, ant kurios užlipus atsiveria puikus Lvovo vaizdas.
Viena įspūdingiausių ir gražiausių Lvovo bažnyčių yra adresu Šv. Jurgio aikštė 5. 1700 metais čia buvo paskelbtas Lvovo stačiatikių dvasininkijos sutikimas pripažinti Vatikano viršenybę. Jos varpinėje įkeltas Lietuvos kunigaikščio Liubarto 1342 metais dovanotas varpas. Nuo didingo vaizdo gniaužia kvapą.
Lvove praleidome tris dienas ir turiu pastebėti, kad laiko man buvo per mažai. Neaplankyti Ukrainos Karpatai, „Masonų ložė“ Operos ir Baleto teatre, „Lašinių“ teatras ir kiti objektai neabejotinai masins sugrįžti, tik šį kartą skrendant lėktuvu, nes atgalinis sustojimas prie muitinės užtrukęs net 7 valandas, gerokai išvargino.
Liubliną pasiekėme tik vakare. Trumpas pasivaikščiojimas senamiestyje, aplankant Lietuvių aikštę ir joje stovintį Monumentą, sukurtą specialiai Unijos pasirašymo progai įamžinti. Monumente vaizduojamos viena kitai rankas bespaudžiančios moterys su Lietuvos ir Lenkijos valstybių herbais. Dar pasigrožim nerealiais Liublino fontanais ir pajudame link namų.
-
Mano AUTOstogos: šeimos kelionė į Balkanus – 21 diena, 5588 km, 1322 eurai
-
Mano AUTOstogos: Bavarija ir kitos Vokietijos įdomybės. Subalansuota ir vaikams, ir suaugusiems
-
Mano AUTOstogos: dviejų porų kelionė į Zakopanę ir klaida kalnuose
-
Mano AUTOstogos: po šeimos kelionės į Biržus, vaikai prašo ir vėl važiuoti
11 dienų kelionė baigėsi, suteikusi begalę įspūdžių ir patirties. Ir taip, kelionės automobiliu suteikia daug iššūkių ir pamokų. Bet verta. Planuosim ir kartosim.
