Tai yra konkurso „Mano AUTOstogos!“ straipsnis. 15min kartu su vienu didžiausių keltų operatorių Europoje DFDS skelbia istorijų konkursą. Dalinkitės savo kelionių automobiliu pasakojimais ir laimėkite neeilinį prizą – „viskas įskaičiuota“ bilietus į Švediją arba Vokietiją. Daugiau: https://www.15min.lt/n1517352
Visas Šarūno ir jo šeimos aplankytas vietas Europoje su aprašymais rasite „Google Maps“ žemėlapyje.
Vasaros kelionė automobiliu į Kroatiją pradėta planuoti dar prieš Naujuosius metus. Iki tol mūsų šeima tokių didelių kelionių patirties neturėjo, bet pradėjus domėtis ir perskaičius apie šią šalį nemažai informacijos ir atsiliepimų interneto forumuose (daugiausiai – lietuviškuose ir rusiškuose), atsirado įsitikinimas, kad tai įgyvendinamas projektas.
Nuo pat pradžių buvo aiškūs tik trys dalykai: a. kelionės tikslas būtinai bus Kroatija; b. keliausime tik automobiliu; c. kelionės laikas – birželio mėnuo. Kroatijos pasirinkimą lėmė puikūs sužavėtų keliautojų pasakojimai, galimybė suderinti poilsį prie jūros su pažintine kelione ir pagaliau nesunkiai, ypač pajūryje, randama palyginus nebrangi nakvynė be išankstinio rezervavimo, suteikianti galimybę laisvai planuoti kelionę.
Keliavimo automobiliu pagrindinis privalumas yra lankstus maršruto planavimas, galimybė jį bet kada koreguoti, pridedant ar atsisakant kai kurių lankytinų vietų. Birželio mėnuo buvo pasirinktas dėl šiuo laikotarpiu mažesnių nakvynės kainų, mažesnio poilsiautojų skaičiaus bei norint išvengti didelių liepos-rugpjūčio mėnesių karščių.
Kelionės planas 12 dienų (11 nakvynių su 1 papildoma nenumatytiems atvejams), iš jų 2 nakvynės pakeliui pirmyn-atgal ir 9 nakvynės Kroatijoje. Į kelionę imame pasus, ES sveikatos draudimo korteles, papildomai nesidraudžiame, nes VISA kreditinės kortelės savininkas įgyja draudimą sau ir savo šeimos nariams (aišku, toks draudimas galioja tik pačiai būtiniausiai pagalbai), su savimi dar turime kreditinę kortelę, grynais 600 eurų, truputį lenkiškų zlotų.
Maisto iš Lietuvos imame labai nedaug (pirkome Lenkijoje, o vėliau Kroatijos prekybos centruose, maistą gaminomės patys). Tarp įprastinių kelionei reikalingų daiktų labai pravertė elektrinis virdulys (nes pas kroatus apartamentuose tarp virtuvės įrangos niekur jo nebuvo), nebrangiai pirkti maudymosi batai iš „Maximos“.
Na, ir pagrindiniai kelionės įrankiai: automobilis „Citroen C4 1.6 HDi“, navigacija „TomTom“ bei gana smulkiai suplanuotas kelionės maršrutas.
Vairuojame su žmona abu, todėl pasikeičiant galima nemažai nuvažiuoti. Tiesa, nakvynių kelionei nerezervavome, pasikliovėme keliautojų tvirtinimais, kad nakvynę rasti nėra sudėtinga (tai visiškai pasiteisino).
Visą maršrutą per Slovakiją ir Vengriją su aprašymais rasite čia. O kokios buvo pirmosios dienos Kroatijoje?
Apie 16 valandą įvažiuojame į Kroatiją. Pasienyje – tik formalus žvilgtelėjimas į pasus ir palinkėjimas gero kelio. Greitkeliai Kroatijoje apmokestinami pagal nuvažiuojamą jais atstumą (nuo šlagbaumo iki šlagbaumo). Pirmieji tuneliai. Vaizdai puikūs, kelias lygus kaip stalas.
Pakeliui sustojame degalinėje ir išsikeičiame truputį eurų į kunas. Kursas nelabai tinkamas, bet neblogai, kai turi vietinių grynųjų kišenėje. Kroatijos sostinę Zagrebą pamatome tik pro automobilio langus, važiuodami aplinkeliu. Mokame už nuvažiuotą kelią nuo sienos 36 kunas (lengviausia perskaičiuoti į litus kunas dalijant jas per pusę, šiuo atveju tai apie 18 litų).
Už Zagrebo vėl greitkelio atkarpa ir netrukus ties Karlovac miesteliu sukame iš greitkelio į pietus. Vėl mokame už kelią 16 kunų. Greičiausias atsiskaitymas banko kortele, net kodo įvesti nereikia. Toliau jau paprastas plentas per kalnus. Mūsų rytdienos tikslas yra Plitvička Jezera nacionalinis parkas. Todėl nakvynės ieškome netoli jo. Nedideliame Slunj miestelyje apie 19 valandą randame nakvynę pas vietos gyventojus apartamentuose už 36 eurus.
Per dieną: nuvažiuota 775 km, vidutinės kuro sąnaudos 4,5 ltr/100 km, vidutinis greitis 85 km/h.
Šį kartą jau geriau pailsėjome. Rytas vėl gražus, nuotaika gera. Laukia didysis pasivaikščiojimas po parką, o vakare jau pasieksime Adrijos jūros pakrantę. Išvažiuojame truputį po 7 valandos. Iki parko apie 30 km.
Į parką atvažiavome prie II įėjimo (jis ir yra sekantis atvažiuojant nuo Slunj). Beieškant parkingo, užvažiuojame į stovėjimo aikštelę prie viešbučio, randame laisvą vietą ir nutariame čia palikti automobilį (ženklų, draudžiančių statyti joje kaip ir nematėme).
Perkame bilietus (po 110 kunų suaugusiems, 55 kunos vaikams iki 18 metų). Gražios valtelės, bet plauksime ne jomis, o elektra varomais laiveliais. Beje, kiekvienas turi savą vardą.
Maršrutą pasirinkome „H“, bet laikėmės jos tik apytiksliai: persikėlę į P2 prieplauką, patraukėme aukštyn link traukinuko St4 stotelės, paaiškėjo, kad šiuo metu traukinukų maršrutas St4-St2 uždarytas dėl kelio remonto darbų, todėl pėsčiomis (tik kitu keliu) pėdinom vėl atgal iki P2 prieplaukos. Čia laivelis perplukdė mus į P3 prieplauką, toliau pro pačius didžiausius krioklius pasiekėme stotelę St1 ir traukinuku grįžome prie mūsų automobilio.
Plitvička ežerų nacionalinis parkas – tai Kroatijos pirmasis nacionalinis parkas, įsteigtas 1949 m., kuris apima 300 km2. Parkas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 1979 m., pripažįstant jį kaip išskirtinio kraštovaizdžio gamtos stebuklą. Parke gausu krioklių, ežerų, miškų ir didžiulė gyvūnijos įvairovė. Parko ežerai yra gerai žinomi dėl jų skiriamųjų spalvų – nuo žydros iki žalios, pilkos arba mėlynos spalvos. Spalvos nuolat keičiasi priklausomai nuo mineralų arba organizmų kiekio vandenyje ir saulės spindulių kampo.
Aplink ežerus lankytojams prieinami maždaug aštuoni kilometrai kelių ir medinių pėsčiųjų takų. Čia bet kurio žvejo svajonė, tačiau parke draudžiama bet kokia žmogaus veikla, taip pat ir žvejyba.
Pirmoji parko pusė jau praeita. Atplaukia mūsų laivelis, kuris perkels mus per didžiausiąjį ežerą į P3 priplauką. Plaukiant pasidarė net vėsoka, teko užsivilkti kažką šiltesnio. Prieplaukoje P3 jau galima papietauti ir pailsėti. Čia yra daug medinių stalų po atviru dangumi, veikia valgykla, kavinės. Antroji parko dalis labiau kalnuota. Takelis čia vingiuoja visai šalia aukštų uolų.
Pamatome olą, nutariame pakilti iki jos. Pasirodo, iš jos aukštyn veda laipteliai, kuriais pakilę atsiduriame apžvalgos aikštelėje, iš kurios atsiveria vieni įspūdingiausių parko vaizdų. Antroje parko dalyje kaip iš gausybės rago pasipylė organizuotų turistų grupės, todėl einant mediniais takeliais teko prasilenkinėti su 30-40 žmonių grupėmis. Autotraukiniu grįžtame į pradinį tašką. Jau 14 valanda, taigi parke užtrukome 6 valandas. Po vidurdienio jau gerokai atšilo oras, į pabaigą jau buvo net per karšta.
Iš parko išvykome 14 val. Kelią link jūros pasirinkome ne greitkeliu, o nemokamais keliais. Kalnai čia aukštesni ir su mažiau augmenijos. Už Gračac miestelio pervažiavome įspūdingą kalnų slėnį. Čia pirmą kartą teko važiuoti tikru kalnų keliu: vienoje pusėje uolos, kitoje – skardis, o posūkiai dažnai didesni negu 90 laipsnių. Šalia kelio matėme ir pilietinio karo palikimą, apleistus kulkų suvarpytus namus.
Kaip sekėsi keliauti likusias dienas, skaitykite čia.
