Tai yra konkurso „Mano AUTOstogos!“ straipsnis. 15min kartu su vienu didžiausių keltų operatorių Europoje DFDS skelbia istorijų konkursą. Dalinkitės savo kelionių automobiliu pasakojimais ir laimėkite neeilinį prizą – „viskas įskaičiuota“ bilietus į Švediją arba Vokietiją. Daugiau: https://www.15min.lt/n1517352
Vis dėlto, tuo metu, kai šiltame kambaryje sėdint prie kompiuterio užgimė kelionės idėja, už lango buvo 2019-ųjų lietuviška žiema. Na, bet kadangi 2018 m. rugpjūtį jau buvome automobiliu nukeliavę į Lenkijos pajūrį – Slowinski nacionaliniame parke esančias didžiausias slenkančias smėlio kopas Europoje, tai idėja aplankyti Italiją nepasirodė utopija. Taigi, susižvalgę su žmona konkliudentiniais veiksmais nusprendėme – tai yra startas pasiruošimui į Europos pietus ir, aišku, kelionė vėl bus automobiliu. Beje sutapimas – kelionė į Lenkijos kopas irgi buvo inspiruota straipsnio 15min.
Taigi, pasiruošimas kelionei prasidėjo nuo... automobilio pirkimo. Kadangi mūsų šeima yra penkių asmenų ir turimas automobilis pasirodė kiek per mažas, todėl įsigijome 12 metų senumo „Saab“ universalo kėbulu. Žinojome, kad laukia pakankamai kilometrų, todėl visą mėnesį nuo įsigijimo iki išvažiavimo vyko technikos ruošimas kelionei – pagrindinio dirželio, padangų, filtrų keitimas, kondicionieriaus tikrinimas ir kitų smulkmenų tvarkymas, tam, kad nebūtų netikėtumų kelyje.
Taigi, po ilgo pasiruošimo, pagaliau startas – 2019-ųjų birželio 2-ąją iš namų išvyksta mūsų šeima: aš, žmona bei trys mūsų sūnūs – septynerių pirmokas, iš vakarykščio mokyklos suolo kitąryt persėdęs į automobilio galą, trejų bei neseniai tapęs vienerių metų amžiaus jaunėlis. Trumpai tariant: valio – pagaliau esame kelyje.
Kaip malonu keliauti
Kelionės pradžia tikrai nieko blogo nežadėjo: pravažiavome Lenkiją bei su vienu trumpu snūstelėjimu Vokietijos autobanais praskrodėme iki pat Frankfurto prie Maino, kuriame jau kitos dienos ryte sveikinomės su ten emigravusia ir gyvenančia žmonos seserimi. Porą dienelių pasisvečiavę ir atsikvėpę, ankstų rytą išjudėjome link mūsų tikslo – Italijoje, šalia Livorno miesto esančią gan atokią sodybą kalne, iš kurios, tiesiog gulėdamas kieme ant gulto, gali stebėti šiltos Ligūrijos jūros horizontus, plaukiančius laivus, saulėlydžius, kurią išsinuomojome per „Airbnb“ platformą.
Tiesa, juk važiavome ne pagulėti ant gulto, o pažinti Italiją iš vidaus, galbūt net slapčia norėjome naiviai patirti, kas būtų, jeigu apsigyventumėme tolimojo Italijos miestelio namelyje už vieną eurą... Vis dėlto realiai neketinome ieškoti galimybių apsigyventi Italijoje, nebent persigalvosime, su sąlyga – jeigu labai, na labai patiks....
Dar prieš kelionę nusprendėme, jog atvykę į išsinuomotą sodybą kas antrą dieną automobiliu vyksime į žymius istorijos, meno ir architektūros objektus, esančius Pizoje, Florencijoje, Romoje, o grįžtant į namus planavome užsukti į Veneciją. Beje, kadangi į Italiją vykome pro Šveicariją, pro langus gėrėjomės ne mums įprastomis ledynmečio suformuotomis Lietuvos kalvomis, o mūsų akims pakankamai egzotiškais žemyniniais kalnais su snieguotomis viršūnėmis.
Važiavome ir 17 km ilgio Gotardo tuneliu, kurio viduje natūraliai iki +37 karšta ne nuo saulės, o iš žemės gelmių, tuo tarpu kai ne kalno viduje +17. Taigi, vėlai vakare atvykome į laikiną gyvenamąją vietą Italijoje ir jau po dienos pradėjome vykdyti savo kelionės planą: vieną dieną skyrėme išvykai prie pasvirusio bokšto Pizoje. Kita išvykos į Romą diena sujauks visus planus.
Gelžgalis ant kelio ir policininkas sulaikymo kameroje
Saulėtas šiltas rytas, ypatingo žydrumo dangus – tokios spalvos būna Viduržemio jūros dangus. Iš laikinų namų išjudame link Romos, mūsų kelias turi driektis netoli Ligūrijos jūros, ir mes pro automobilio langus stebėsime jūrą. Tačiau nuvažiavus apie 30 km kelyje atsitinka kai kas netikėto. Po automobiliu keturių eismo juostų kelyje be galimybės išmanevruoti patenka gelžgalis ir pramuša automatinės greičių dėžės karterį.
Kažkiek metrų vežamės po automobiliu džeržgiantį metalo gabalą, asfalto ruožas ir automobilio bagažinės dangtis pasidengia raudono tepalo sluoksniu. Taip, mes sustojome, ir būtent tokiu metu, kai trys sūnūs baigė dūkti ir prisnūdo, o tėvai jau gali pradėti mėgautis kelione.
Buvo gaila žiūrėti į juos, miegančius ant galinės sėdynės, o dar labiau gaila savęs, nes buvo aišku, kad laukia krūva rūpesčių. Dėl streso net nesugebėjau prieiti pasikalbėti, užsirašyti valstybinius numerius prie sustojusio sunkvežimio – to pačio, iš kurio važiuojant iškrito gelžgalis. Greitai jis pasitvarkė savo sunkvežimį, kuriuo vežė statybinio laužo konteinerį, ir nuvažiavo tolyn net nepriėjęs, nepanoro susigrąžinti savo pamesto daikto. Paprastai tokie daiktai kaip ratų atsparos pas vokiečius turi tam skirtą vietą ir būna pritvirtinti...
Išsikvietėme policiją, autovežį ir ruošėmės vykti į vietinį autoservisą. Vienas iš policininkų kalbėjo angliškai, pasikalbėjome apie mūsų atsitikimą – man, o ir jam toks keistas įvykis pirmasis gyvenime, jo veido išraiška tai irgi patvirtino. Dėl streso net nesupratau, kad jis atvykęs bandė su manim pasisveikinti paduodamas ranką – vis dėlto pietiečiai šiltesni žmonės už mus šiauriečius.
Taigi, visi vykstame į vietinį Rosignano Solvay miestelio servisą už keleto kilometrų, o mūsų daug: penki keliautojai nelaimėliai, du policininkai ir autovežio vairuotojas. Vienas policininkas storulis sėdasi į sulaikymo kamerą, kuri atskirta grotomis galinėje tarnybinio automobilio dalyje, nes atsisako sulaikymo kameroje vežti moterį su mažais vaikais. Važiavimas vyksta visai ne pagal taisykles: du vaikai su mama priekinėje sėdynėje be kėdučių, o vienas policininkas sulaikymo kameroje.
Atvykus į servisą, jį apžiūrėjus ir „bendraujant“ su italais jų kalba telefono ekrane per „Google translator“ ėmė dėliotis vaizdas, kad mūsų „Saab“ kelionės tęsti savo eiga jau negalės, nes pramušta skylė per didelė, ir paprasto remonto neužteks, o jų siūloma remonto kaina mažiausiai du kartus viršijo automobilio vertę, o ir terminas neaiškus.
Kol automobilis buvo servise, mūsų šeima apsilankė vietinėje valgykloje, kur maitinasi vietos darbininkai. Valgėme ledus ir jautėme, kaip mus stebi nustebę žvilgsniai, bet mums jau buvo nė motais, o ypač mūsų vaikams, kurie vėl dūko tarpusavyje. Kažkas atsiprašinėjo, kad valgykla nėra turistinis objektas, bet mums irgi nė motais – ironiška, juk mes ir siekėme pažinti Italiją iš vidaus, ne turistų pramintais takais, pažinti vietinius žmones.
Grįžimas namo
Po įvykio su gelžgaliu turėjome išspręsti du klausimus: kaip grįžti į namus ir ką daryti su automobiliu (ir ar ekonominiu požiūriu apsimoka ką nors daryti). Sodybos, kurią išsinuomojome, šeimininkas Renato – ačiū jam – buvo labai geranoriškas ir mus parvežė į laikinus namus, jau tos pačios dienos vakare vežiojo mus į ekskursijas po vietines automobilių pardavimo aikšteles – manėme, kad galime nusipirkti kažkokį pigų automobilį, kuriuo su visais vaikų vežimais, kėdutėmis ir daiktais būtume grįžę į Lietuvą.
Vis dėlto, keletoje aikštelių nepavyko nusipirkti jokio automobilio, nes italai atsisakė parduoti fiziniam asmeniui ne italui... Galiausiai, atmetę galimybę grįžti lėktuvu iš Milano, sutarėme, kad mus į Lietuvą parveš žmonos sesuo Laura su savo septynviečiu automobiliu. Tol, kol laukėme iš Vokietijos atvykstančios mūsų gelbėtojos, geranoriškas sodybos šeimininkas mums davė savo asmeninį automobilį, kad mes galėtumėme ką nors nuveikti. Jį grąžinome, ačiū Dievui, sveiką.
Aplankėme vietinę kavinę, norėjome užsisakyti Italijoje keptos picos, tačiau dienos metu nepavyko – jie krosnį užkuria ir picą kepa vakare. Galbūt be reikalo tada italus pavadinome tinginiais. Pasivaikščiodami vietiniu pažintiniu taku matėme augalus, kurie pas mus įprastai auga vazonuose kambariuose, o ten auga šalikelėje, prisirinkome laukinių lauro lapų.
Dar kartą grįžome ir į miestelį Rosignano Solvay, kuris turi nuostabų žydro vandens paplūdimį, jame išsimaudėme. Na, o su savuoju automobiliu „Saab“, kurį palikome tiesiog gatvėje prie serviso prieš išvykdami į namus, mintyse liūdnai atsisveikinome, pasiėmėme visus daiktus, išskyrus 5 litrų bakelį su dyzelinu. Tai nenorom asocijuojasi su senovės laidojimo tradicijomis, kai mirusiajam palieka jo asmeninius daiktus. Kai jau pradėjom tolti į šiaurę nuo Livorno, supratome, kad čia jau baigėsi mūsų atostogos, o ir mintys tapo liūdnesnės.
Negana viso to, kadangi vairavome pasikeisdami, aš važiuodamas tarp Augustavo ir mūsų Lietuvos sienos vėlų vakarą numušiau ne laiku ir ne vietoje atsiradusią stirną. Vėl pasisekė – atvyko lenkų policininkai, iš kurių vienas buvo angliškai kalbantis. Baudos negavome ir po valandėlės judėjome link namučių, nes „Mercedes“, nors ir praradęs prekinę išvaizdą galėjo važiuoti toliau. Tarp kitko, bet po mėnesio su tuo, jau suremontuotu „Mercedes“ Vokietijoje buvo numušta dar viena stirna.
Jau būnant Lietuvoje pavyko surasti autovežį, kuris už priimtiną kainą, tačiau į Raseinius – virš 200 km nuo mūsų namų, visą apdulkėjusį parvežė mūsų „Saab“, kurį sėkmingai jau Vilniuje suremontavome pakeisdami greičių dėžę iš angliško donoro. Grįžus pastebėjau, kad dviejų padangų protektorius suraižytas galbūt peiliu, bet šonai nepradurti – matyt kažkam nepatiko virš savaitės nejudinamas automobilis. Juokauju, kad tą patį „Saab“ įsigijome, įskaitant ir grįžimo išlaidas, du kartus, ir tai yra beveik tiesa.
Nors netikime prietarais, grįžę į Lietuvą pakeitėme „Saab“ valstybinius numerius, kur skaičiai prieš tai buvo 113. Sau pažadėjome, kad vis tiek pasieksime Romą ir būtinai tai padarysime savo automobiliu su visa šeima, kaip keliautojai, o ne turistai. Simboliška, nes juk kažkas yra pasakęs, kad visi keliai veda į Romą...
