Tai yra konkurso „Mano AUTOstogos!“ straipsnis. 15min kartu su vienu didžiausių keltų operatorių Europoje DFDS skelbia istorijų konkursą. Dalinkitės savo kelionių automobiliu pasakojimais ir laimėkite neeilinį prizą – „viskas įskaičiuota“ bilietus į Švediją arba Vokietiją. Daugiau: https://www.15min.lt/n1517352
Parketiniu džipu numynėm maršrutą: Los Andželas – Didysis Kanjonas – Las Vegas – Sekvojos – Josemičio uolos – San Fransiskas – A1 keliu palei vandenyną atgal į Los Andželą ir tada skrydis namo, į Lietuvą.
Nuvažiavom ~3000 km. Per daug valgėm, per daug nuotykių patyrėm ir grožybių pamatėm, kad galėtumėme viską atpasakot vienu minčių pūstelėjimu.
Dalinuosi VIENU Didžiosios Kelionės momentu, įrodančiu, kad kai kada kelionės gali būti ne tik džiaugsmas, bet ir ašaros.
Kalifornija. Važiuojam Sierra keliu, tamsu, varom tarp geltonai rudų kalnų, nakčiai apsistosime trobelėje šalikelėje, netoli – Sekvojų nacionalinis parkas, kurį planuojame aplankyti rytoj. Trobelės raktus pasiimti sustojam iš apšiurusios šalikelės parduotuvės, kurioje be dulkių, chaoso yra ir krūva iškamšų – meškutės, lūšys ir BARŠKUOLĖS.
Tikras barškuoles matau pirmą kartą gyvenime.
Barškuolės, kaip aš patyriau, yra tikrai baisios. Jos ne šiaip mielas žalčiukas, kur Balžio ežere plaukiodamas prasilenki. Realybėje barškuolės neatrodo kaip „National Geographic“ laidose (pasirodo, televizoriuje visi išstorėja, o barškuolės priešingai – atrodo mažesnės, nei yra). Barškuolės gyvai atrodo taip, kaip aš įsivaizdavau anakondas – agresyvaus žvilgsnio, įtūžusio veido, lūkesčius pranokstančiais didžiuliais nasrais, tiesiog MILŽINIŠKOS.
Mano vyras Andrius žiauriai bijo gyvačių, žiauriai.
Kalbamės su parduotuvės šeimininke, ji pasakoja, kad kokių 2 metrų barškuolės išklotinę, kabančią virš jos parduotuvės kasos, rado partrenktą kitoj kelio pusėj, o va ta iškamša virtusi barškuolė už stiklo buvo pagauta pas kaimynus, už kilometro. Matau, kad Andrius klausos nuščiuvęs, visas išprakaitavęs, baltas.
Kol šnekučiuojamės su parduotuves šeimininke, parduotuvėn įeina kieta sena kalifornietiška hipė kaip iš filmų, kuri skundžiasi, kad praėjusią naktį meškos iškuitė jos šiukšles prie namo ir jai, vargšei su skaudančia nugara, ryte teko jas rinkti. Hipė pasisiūlo mums parodyt kelią iki namuko, sekam paskui jos pikapą, ties posūkiu link nakčiai išnuomoto namuko ji sumirkčioja šviesom ir pamoja atsisveikindama.
Pasistatom mašiną, susirenkam šmutkes, einam link namuko. Naktis, blausi lempa, svirpia svirpliai, biškį nejauku, biškį įtartina. Daiktai rankose, pažastyse, dantyse, tuoj tuoj rakinsim duris.
Staiga krūmuose, maždaug metras nuo namuko kažkas sutraška. Sutraška garsiau! Rakiname duris – NEATSIRAKINA! Krūmai sutraška arčiau! Krenta daiktai, Andrius rėkia, aš rėkiu, ŽINOM, kad tuoj ant mūsų šoks barškuolė! Mano vyras kone lipa į duris, pečiu bando jas išstumt, matau, kad iš krūmų iššoka kačiukas ir iš nugaros meiliai brūkšteli riaumojančiam vyrui per koją.
...
Taip verkus, jaučiu, nesu gyvenime.
Kai kada kelionės yra ne tik džiaugsmas, bet ir ašaros. Juoko ašaros.
