Tai yra konkurso „Mano AUTOstogos!“ straipsnis. 15min kartu su vienu didžiausių keltų operatorių Europoje DFDS skelbia istorijų konkursą. Dalinkitės savo kelionių automobiliu pasakojimais ir laimėkite neeilinį prizą – „viskas įskaičiuota“ bilietus į Švediją arba Vokietiją. Daugiau rasite čia.
Vieta, į kurią keliavome šįkart, nėra itin populiari populistinėje kultūroje – Mauritanija: šiaurės vakarų Afrikos valstybė, kuri nors ir yra 16 kartų didesnė už Lietuvą, gyventojų skaičiumi skiriasi nedaug. Tai gali būti dėl to, kad du jos trečdalius dengia Sacharos dykumų smėlis. Kas dengia likusią dalį? W201-ajį kėbulo numerį turintys mersedesai, kitaip žinomi kaip 190-ieji.
Žvaigždės dieną ir naktį
Nors senosios kartos modelių importas mažėja, reiktų paieškoti kitos vietos pasaulyje, kur šių vokiškąja žvaigžde padabintų modelių koncentracija būtų tokia didelė. Žinoma, įdėmiai žiūrint galima pamatyti ir kitokių transporto priemonių: „Toyota Land Cruiser“, „Mercedes-Benz W124“, prancūzų gaminių iš aštunto dešimtmečio, asilų traukiamų vežimų. Visos šios priemonės, išskyrus asilus, dažnai įvardijamos kaip „neužmušamos“. Galbūt ateityje jų vietas užmis pamažu populiarėjantys japoniški automobiliai iš dešimto dešimtmečio.
Mus jau prie lėktuvo pasitiko būtent vienas tos didžiosios daugumos 190D. Atsisėdus ant šio 1987-ųjų dyzelinio egzemplioriaus minkštų odinių sėdynių ir pasukus raktelį buvo aišku, kad jo variklis dar tik baigia prisitrinti: užsivedė ir dirbo kaip skelbimų aprašymuose. Visa kita taip pat tvarkoje: tyli, kelio nelygumus kolekcionuojanti pakaba, nedidelės korozijos užuominos prie galinių arkų ir keletas nesklandaus vairavimo pasekmių priekyje.
Pirmyn į Mauritaniją
Jeigu ši valstybė turėtų stuburą, jis būtų Nuadibu. Tai ekonomiškai labai svarbi žvejybos sostinė, įsikūrusi 60 km ilgio apendiksą primenančiame Baltajame kyšulyje. Ko gero, ties čia gali baigtis anatominiai palyginimai ir prasidėti apsižvalgymas po minėtąjį miestą.
Nuadibu dominuoja niūrūs, pilkai gelsvi atspalviai, kurie reikalauja europietiškos akies pripratimo, tačiau atmosfera ir žmonių nuotaikos linksmesnės. Šalia nebaigtų statyti/apleistų pastatų, galima aptikti įsipynusią prabangesnę vilą. Panašiai ir su automobiliais – tarp visiškai sunaudotų įsiterpęs vienas kitas pavyzdingai išpuoselėtas. Asfaltuotų kelių būklė stebėtinai gera, tad jais ir pradėjome važiuoti.
Važiavimas Nuadibu turi panašumų į vairavimą Sicilijoje – apie savo judėjimą reikia pranešinėti garsiniu signalu, eismas intensyvokas, bet lėtas. Nežinau, ar dėl to lėtumo, ar dėl to, kad čia alkoholis uždraustas, bet karo keliuose praktiškai nėra. Priešingai – dauguma vairuotojų labai supratingi. Paprastas posūkis į kairę atliekamas daugmaž taip: lėtai išvažiuojama į kertamą kelią, sustabdomi likusieji eismo dalyviai, ir toliau besinaudojant savo sėkme pabaigiamas manevras.
Nežinau, ar dėl to lėtumo, ar dėl to, kad čia alkoholis uždraustas, bet karo keliuose praktiškai nėra.
Viskas kažkiek primena čia populiaraus draugiško futbolo varžybas: nors nėra kovojama, visi vis tiek šiek tiek apsidaužo. Net ne šiek tiek, pasak vietinių, avarijų skaičius čia didelis. Dalelę kaltės galbūt būtų galima suversti vairavimo egzaminui, nes jam laikyti net nebūtinas automobilis – tiesiog reikia pristatyti reikiamą pinigų sumą egzaminatoriui. Šį egzaminą gali laikyti kiekvienas norintis sulaukęs 17 metų.
O mes tik norėjome pasiekti žuvų turgų, tad kruopščiai ribodami dyzelino kiekį, kurį gauna mūsiškio 190-ojo penki cilindrai, išvengėme kontaktų ir atsidūrėme didžiojo turgaus aikštelėje. Buvo sunku nepastebėti unikalaus darbinių automobilių parko. Permatomai surūdiję kėbulai ir matiniai nebepermatomi stiklai. Nenuostabu – kai kurie šių svarbių įrankių čia jau tarnauja šeštą dešimtį metų. Tokia prabanga kaip salonas ar žibintai nėra būtinybė. Stebina tai, jog dar yra kur pritvirtinti pakabos elementus.
Tokia prabanga kaip salonas ar žibintai nėra būtinybė.
Puikus pavyzdys, kiek, esant poreikiui, įmanoma išlaikyti automobilį naudotinu. Šalia jų pastatę savo puošniai blizgantį žaliąjį „Mercedes“ pajudėjome vidun.
Net nesinori mėginti perteikti, kokio stiprumo smarvė saugojo įėjimą į teritoriją, tačiau tolimesnės jos palydos nesulaukėme. Tik buvo paaiškinta, kad fotografuoti čia nelabai galima. Keista, nes vaizdas per daug ir nenustebino: prieplauka su neaprėpiamu žvejybinių valčių ir laivų skaičiumi; angarai, kuriuose ant palečių sudėliota žuvis.
Turgaus darbo laikas jau ėjo pabaigą, tad nesėkmingai paieškojus egzotiškiau atrodančių jūros gėrybių, pajudėjome toliau, dabar link Atlanto vandenyno pakrantės. Kelias iki jos vedė pro vaiduoklišką, pusiau sugriuvusių moliu dengtų namų rajoną, kurį pakeitė didžiuliai smėlio ir uolienų plotai.
Jautėsi Sacharos dykumos dvasia. Skirtumas tik toks, kad šie plotai ankstyvą pavasarį būna apsemiami, ir dėl to čia matomas smulkių, vandenyno „apvirškintų“ šiukšlių sluoksnis. Vaizdas dar kartą primena, kad reiktų naudoti mažiau plastiko pakuočių ir jas bent jau rūšiuoti.
Judant improvizuotu keliu, mūsų keleivio pusės veidrodėliui plazdant kaip vėliavai, galiausiai pasiekėme pakrantę. Buvome ryžtingai nusiteikę išsimaudyti vandenyne, tačiau staiga pakilus vėjui, smėlio granulės ėmė kėsintis nušlifuoti mūsų įdegius, tad smagiau atrodė tiesiog apsidengti atvirus odos lopinėlius.
Vaizdas dar kartą primena, kad reiktų naudoti mažiau plastiko pakuočių ir jas bent jau rūšiuoti.
Po pasivaikščiojimo smėlėta pakrante užsukome į šiuolaikišką supermarketą. Šiame pamačiau, kad didelė Lietuvoje populiarių traškučių pakuotė čia vertinama 600-ais ugijų. Kaip lietuviui, pergyvenusiam perėjimą prie europietiškos valiutos, konvertuoti į europietiškus pinigus sunku nebuvo – šį didelį skaičių reikia dalinti iš 350. Gaunasi, kad už šį pilvo skausmą reiktų sumokėti viso labo kiek mažiau nei 2 eurus.
Toliau verčiant vietines kainas į eurus tapo aišku, kad ne tik konvertavimas panašus, bet ir kitų produktų kainos primena kainas Lietuvoje. Apie kurias prakalbus: čia litras dyzelino vertinamas kiek žemiau vieno euro.
Taip klaidžiojant iki vėlumos, atsirado proga susipažinti su naktinio eismo subtilybėmis. Smagu, jog tie, kurie neturi žibintų, į kelius nelenda, o galbūt jų tiesiog nesimatė. Tuo tarpu tie, kurie juos turi, naudoja kiek tik gali – už ilgųjų ir priešrūkinių žibintų kombinacijas niekas čia nepyksta.
Pats naktinis gyvenimas atrodo ganėtinai aktyvus: tiek automobilių, tiek žmonių – daug. Tai nenustebino, nes žmonės socialūs ir net nešnekantiems nei arabiškai, nei prancūziškai noriai mėgins išdėstyti mintis ženklais ar tarptautiniais žodžiais.
