Tai yra konkurso „Mano AUTOstogos!“ straipsnis. 15min kartu su vienu didžiausių keltų operatorių Europoje DFDS skelbia istorijų konkursą. Dalinkitės savo kelionių automobiliu pasakojimais ir laimėkite neeilinį prizą – „viskas įskaičiuota“ bilietus į Švediją arba Vokietiją. Daugiau rasite čia.
2018 metais nutarėme kasmetines trijų savaičių atostogas paversti visos šeimos nuotykiu. Jau kurį laiką brandinome mintį aplankyti Balkanus išleidžiant kuo mažiau pinigų ir parsivežant kuo daugiau įspūdžių ir prisiminimų.
Mūsų šeima mėgsta keliauti automobiliu, vaikai prie ilgų kelionių taip pat įpratę nuo mažumės. Tad nusistatę galutinį tikslą – vieną iš Bulgarijos kempingų prie Juodosios jūros – sudarėme preliminarų maršrutą per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją, pasižymėję keletą „must see“ vietų, susikrovę mantą ir išklausę močiučių (vajetus, vaikeliai, kam taip toli) ir kolegų (jūs tikrai su ŠITA mašina važiuosit??) nuogąstavimus leidomės į kelią.
Ankstyvą liepos rytą išvažiuojame iš namų, per dieną įveikiame apie 1000 km per Lenkiją ir nakvynei įsikuriame Slovakijoje. Ryte kelionę tęsiame per Slovakiją bei Vengriją. Grožimės nuostabiais saulėgrąžų laukais, bumbame dėl gana prastų kelių bei brangių dujų.
Popietę pasiekiame Rumuniją. Pravažiuojame Satu Mare miestelį, aplankome Sapantos kapinaites, kurios ne tik išsiskiria mėlyna medinių antkapių spalva, įspūdingais piešiniais, bet linksmais ir atvirais užrašais apie velionius: pvz.: daug gėrė, mylėjo daug moterų, ne tik savo žmoną.
Užsukame į Peri vienuolyną. Sakoma, kad jo bažnyčios bokštas yra aukščiausiais medinis bokštas pasaulyje. Nakvynei su palapine priima žmonės, įprastai nuomojantys kambarius, – suprantame, kad Rumunijoje stendas su palapinės ženkliuku dažniausiai visiškai nereiškia, kad galima palapinę pasistatyti!
Rytą pradedame nuo Barsano vienuolyno paieškų. Pasiklystame – bet užtat kaip gražiai pasiklystame! Pasivažinėję kaimiškais rumunų keliukais su kvapą gniaužiančiomis panoramomis, galiausiai randame ir vienuolyną: pasigrožime, atsigaiviname šaltinio vandeniu.
Pravažiuojame Bicaz užtvanką – įspūdinga, galva sukasi nuo aukščio, atrandu, kad visgi aš aukščio šiek tiek bijau. Tuo pačiu ir žavi nuostabūs vaizdai bei gamta, ir skauda širdį dėl daugybės šiukšlių vandens telkiniuose ir pakelėse... Kadangi palapinės ženklas čionykščiams nereiškia palapinės – nakčiai įsikuriame namelyje netoliese užtvankos.
Kitos dienos „vinis“ – Bicaz tarpeklis: aukštos uolos, kunkuliuojanti upė, staigūs, aukšti kelio posūkiai, siaura, daug automobilių. Pakeliui trumpam aplankom Sigišoaros miestą, atsigaivinam ledais, apsirūpinam maistu.
Vakarop pasiekiam vienu gražiausiu pasaulio keliu tituluojamą Transfagarašan kelią, vingiuojantį per kalnus. Oras ne pats tinkamiausiais tokiai vietai apžiūrėti – nuo kalno leidžiasi debesys, lašnoja. Tačiau vaizdai vis vien užburiantys – uolos, akmenys, srūvantys kriokliai ir tarp jų kaip gyvatė besirangantis kelias.
Skubame mėgautis, kol nuo kalno nenusileido rūkas. Tačiau debesis mus pagauna... Matomumas beveik nulinis, jausmas – lyg važiuotumėm piene. Kažkaip užkylame į viršų, žinome, kad čia turėtų būti Balea ežeras, kempingas, viešbutis, bet nieko nesimato.
Vakaras, bandome ieškoti nakvynės, bet nesėkmingai – kur jau čia surasi vietą palapinei, kai nematai savo ištiestos rankos. Nusprendžiame sėsti į automobilį ir judėti toliau, žiūrėti, kas bus.
Leidžiamės kitoje kalno pusėje, netrukus įlendame į tunelį ir didžiam mūsų nustebimui – kartu su tuneliu baigiasi ir debesis! Oras neblogas, vaizdas fantastiškas. Dar pavinguriavę kelis kilometrus, atrandam tobulą vietą nakvynei – tarp kalnų, krioklių, beveik jokių žmonių, regėjimo lauke vos viena kita mašina ir keletas vietinių, renkančių po porą eurų už nakvynę „kempinge“.
Atsikėlus ryte – net nesinori išvažiuoti. Atrodo, žiūrėtum ir žiūrėtum į tuos kalnus ir per juos slenkančius baltus taškelius – avis. Prieš išvažiuodami karšta arbata pavaišiname kolegas keliautojus, kuriems naktį teko leisti automobilyje. Atsidėkodami jie pasidalija istorija, kad vakar šiame kelyje matė mešką. Tai nenuostabu, juk Rumunijoje yra viena gausiausių meškų populiacijų Europoje.
Neskubėdami susiruošiam – atgal pakylame į kalną apžiūrėti, ko nematėme rūke. Šį kartą spėjame iki vėl nusileidžiant rūkui pamatyti paslaptingą Balea ežerą ir pasigrožėti vaizdais. Vėliau pravažiuojame įspūdingo dydžio Vidraru užtvanką.
Palikę už savęs Transfagarašan kelią judame lankyti Drakulos. Tačiau kadangi jau vakaras ir Drakula į svečius nepriima – apsistojame netoliese nuomojamame kambaryje su vaizdu į kalnus. Iš pat ryto traukiame apžiūrėti Bran pilies, kurioje pagal vieną iš legendų gyveno grafas Drakula. Pilis nedidelė, ekspozicija įdomi, žmonių daug. Mažoji dukra nusprendžia, kad Drakulos pilis yra puiki vieta pamesti pirmąjį dantuką – gal jį ne fėjai, o Drakulai reiks atiduot...?
Toliau važiuodami sustojame Rasnov pilyje – didžiuliai griuvėsiai, nuostabūs vaizdai ir istorija. Susipažįstame su rumuniškomis spūstimis, tad kelionė užtrunka, nakvynės vietą randame tik apie vidurnaktį, ne itin jaukiame pensionate netoli sienos su Bulgarija.
„Lidl‘as“ – ir Rumunijoje „Lidl‘as“ – gerai apsipirkę jau tikimės pasiekti Juodąją jūrą. Važiuodami netikėtai atsiduriame šalia kelto – paaiškėja, kad į Bulgariją reiks įplaukti – siena iš karto išvažiavus iš kelto. Pasieniečiai sumažina mūsų maisto atsargas. Pasirodo, įvežti mėsos produktus draudžiama. Tenka atsisveikinti su dešromis.
Sėkmingai atvažiuojame iki nusižiūrėto kempingo, įsikuriame. Pirmąjį vakarą net nespėjus pavakarieniauti užklumpa žaibiška audra, tad palapinę per didžiausią liūtį ir vėją laikome visi keturi, kad nenuskristų. Nenuskrenda. Vėliau draugiški kaimynai vokiečiai iškišę galvą iš savo jaukaus kemperio pasiteirauja, ar mums viskas gerai, ir pasiūlo, jeigu ką, ateiti į svečius.
Ateinančias devynias dienas tingiai leidžiame kempinge, besimaudydami ir jūroje, ir baseine, skaitydami knygas, statydami smėlio ir akmenų pilis, stebėdami delfinus, vaikams sumigus kartu su vyno taure romaniškai žiūrėdami į mėnulį virš Juodosios jūros. Taip pat kartais išvažiuojame apžiūrėti vietinių lankytinų objektų: Kaliakros tvirtovė, Varnos miestas, Aladžos akmenyje iškaltas vienuolynas, Ovec tvirtovė, paslaptingasis akmenų miškas.
Rugpjūčio pradžioje prasideda kelionė namo. Visą dieną važiuojame per Bulgariją, įsikuriame nedideliame kempinge ant upės kranto. Vakare istorijomis dalinamės su dviratininke, keletą mėnesių minančia iš Austrijos į Stambulą.
Kitą dieną važiuodami pamatom ženklus į kažkokį urvą – nusprendžiam staigiai sukti. Čia dar kartą įsitikiname žmonių gerumu. Jau nebeturėjome vietos valiutos bilietams nusipirkti, tačiau eilėje stovinti moteris draugiškai iškeičia mūsų eurus. Taip aplankom vieną gražiausių urvų – Venetsa. Siauros landos, daug salių, stalagmitai, stalaktitai, net stalagmatai, mineralai, koralai ir viskas apšviesta įvairiausiomis LED spalvomis itin išryškinančiomis urvo grožį.
Kitas numatytas lankytinas taškas – Belogradchik Rock Fortress – įspūdingas gamtos kūrinys ir kvapą gniaužiantys vaizdai. Apsigyvenam kempinge netoliese.
Kitas dvi dienas toliau važiuojame per Rumuniją, Vengriją. Priešpaskutinę kelionės dieną skiriame Chopako kalnui Slovakijoje. Kadangi neturime itin daug laiko – renkamės nepigų tinginių variantą ir kylame keltuvais, pasivaikštome, pasigrožime, lipame į viršūnę – kol kas tai aukščiausias taškas virš jūros lygio, kur visi su vaikais užsikabarojame.
Nusileidę nuo kalno važiuojame į Lenkiją, ten nakvojame kempinge, pamėgtame uolų laipiotojų, visai šalia įspūdingos uolos. Ryte pirmą kart per visą kelionę tenka susipakuoti šlapią palapinę ir važiuoti namo. Per dieną pravažiuojame Lenkiją ir apie vidurnaktį pavargę, nudegę, pilni įspūdžių ir prisiminimų grįžtame namo. Rytą jau pradedame galvoti apie kitų metų kelionę.
Kelionės statistika: 21 diena; 5 šalys (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija), 5588 nuvažiuoti km, išleisti 1322 eurai, šimtai nuotraukų, neįkainojami įspūdžiai.
