Gali kolekcionuoti monetas, paveikslus, brangius gėrimus, Faberžė kiaušinius ar senovinius automobilius. Arba gali į kolekciją rinkti nuotykius, aplankytas šalis, įsimintinas patirtis, nuveiktus dalykus, malonias pažintis, pamatytus vaizdus. „Apkeliavau aplink pasaulį, nardžiau su rykliais Polinezijoje, mačiau vaivorykštę naktį Tailande, miegojau Everesto papėdėje Nepale, pervažiavau Indiją motociklu, tranzavau per Pietų Ameriką, pabėgau nuo užpuolikų su mečetėmis Afrikos džiunglėse, arkliu keliavau po Mongoliją,“ – vardina kelionėse sutikti pakeleiviai, dabar jau tapę draugais.
Kažkada su draugu, rankom prisidengę išžiotas burnas, žiūrėjom vaizdo pasakojimą apie keliautoją ant kažkokio kalno, kažkur
Kinijoje. Jis pasakojo, kaip jaučiasi, rodė prie uolų sukaltas grandines, filmavo iš lentų suręstą takelį ant uolos krašto, nuo kurio nukritęs kristum ilgai ir nuobodžiai. Gal ir nenuobodžiai, bet tikrai ilgai. Atrodė toli, baisu ir neįmanoma. Bet po metų pati save atradau ant to paties kalno, įsikibusią į tas pačias grandines ir atsargiai dedančią pėdas ant tų pačių nuvaikščiotų lentų.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Ant pasaulio krašto |
„Koks beprotis galėjo tai sugalvoti ir pastatyti? Kažin kiek žmonių čia kasmet nukrenta?“ – kelia klausimus prie Medinio Dangaus tako (The Vast Plank Sky Walk) trasos atkarpos besibūriuojantys keliauninkai.
„Tu išprotėjai“, – dar pridėjusi kelis keiksmažodžius šaukia pamačiusi trasos pradžią bendrakeleivė Polina iš Suomijos. Ir prisipažįsta bijanti aukščio. Susitikom užvakar nakvynės namuose, vakar parodžiau, kur ruošiuosi keliauti ir pasiūliau prisijungti. Sutiko, sako, bus įdomi vieta atšvęsti gimtadienį. Švenčiam. Tik iš jos veido išraiškos matau, kad nėra taip linksma, kaip buvo tikėtasi.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kvapą gniaužianti pramoga - laipiojimas stačiomis Kinijos uolomis |
„Turi tai padaryti, juk dėl to čia atvažiavom, užlipom į kalną, esam taip arti, bus gerai, pamatysi“, – kartoju atsargiai maudama apsaugas ant Polinos rankų. Ji stovi sustingusi, suraukusi antakius ir įsmeigusi akis į metalinius strypus tarp akmenų – tai kopėčios, vedančios žemyn, tiesa, nesimato, tiksliai kur. Bet kažkur veda. Atsitokėjusi Polina pastebi jau užmautas apsaugas, apsičiupinėja, žvilgsniu prašo padrąsinimo ir jau, atrodo, ryžtasi gimtadieniniam pasivaikščiojimui, mažais žingsniais artėdama trasos link.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kvapą gniaužianti pramoga - laipiojimas stačiomis Kinijos uolomis |
„Seniai tai norėjau padaryti“, – lyg mažas vaikas krykštauja Ianas iš Kanados, sekantis mums iš paskos. „Atskridau į Šanchajų verslo reikalais, bet tiesiog privalėjau atkeliauti ir čia. Buvau matęs šitą trasą internete ir pagaliau aš pats šičia.“
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./bt-013771 |
Hua – kinų teigimu, vienas stačiausių ir pavojingiausių kalnų pasaulyje, arba, kaip jie patys sako, visoje padangėje. Jis sudarytas iš 5 aštriabriaunių viršukalnių, kurių aukščiausia siekia 2154 m. Tai šventas taoistų kalnas Shaanxi provincijoje, netoli Xi’an miesto. Taip pat esantis ir tarp 5 Didžiųjų Kinijos kalnų, svarbių Kinijos kultūrai ir istorijai. Jame įrengtos pasikėlimo kabinos, iškalti laiptai, suręstos šventyklos, užkandinės, viešbučiai, išraizgyta daugybė įvairių trasų. Medinis Dangaus takas – mažutė Hua kalno dalis, kiek atokiau nutolusi nuo pagrindinių takų.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kvapą gniaužianti pramoga - laipiojimas stačiomis Kinijos uolomis |
Trasos pradžioje, ertmėje tarp uolų įsitaisęs vyrutis klausosi kiniško popso ir su šypsena palydi kiekvieną praeinantį. Paklausia, ar viskas gerai, prireikus, duoda ranką ir padeda judėti toliau, arba grąžina į trasos pradžią. Pamačius tokį darbininko „ofisą“ kiek sutrinki, sekundei pamiršti kalną, baimes ir grandines. Vieniems šita trasa – vienas iš įsimintiniausių nuotykių, kitiems – nuobodi kasdienybė.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kvapą gniaužianti pramoga - laipiojimas stačiomis Kinijos uolomis |
Saugos diržai, kuriais prisisegi prie palei trasą ištiestų trosų buvo pradėti naudoti tik 2005 m. Iki tol trasa galėjai eiti laisvai, nesuvaržytas ir neprisegiotas. „Aš tai atsivežiau savas šveicariškas apsaugas, nes šitomis nepasitikiu. Čia imitacija, ne apsauga! Juk jei krisi ir pakelsi rankas, tiesiog išslysi iš jų. Apsaugos liks kabėti, o pats išsinėręs iš jų krisi žemyn ir niekas nebepadės. Taigi, jei krisit, mergaitės, nekelkit rankų į viršų, o prispauskit prie šonų, gerai?” – moko Ianas.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kvapą gniaužianti pramoga - laipiojimas stačiomis Kinijos uolomis |
„Užsičiaupk!“ – nei pagarbos vyresniajam, nei šiaip mandagaus bendravimo normų nesilaiko Polina. „Apie ką mažiausiai dabar noriu galvoti, tai apie kritimą!“. Su Ianu nusijuokiam, šypteli ir Polina, rodos, su kiekvienu žingsniu vis labiau įsidrąsinanti ir pradedanti mėgautis ir linksmintis. „Niekada nemaniau, kad padarysiu ką nors panašaus. Net kvailiausiose svajonėse“, – stabtelėjusi ir įsmeigusi akis į šalia kyšančią viršukalnę, rodos, kiek susigraudinusi sako Polina. Nemaniau ir aš. Juk kažkada Medvėgalis rodės pasaulio viršūne, o linksmieji kalneliai Palangos atrakcionų parke – didžiausias „ekstrymas“.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kvapą gniaužianti pramoga - laipiojimas stačiomis Kinijos uolomis |
Smagiausia dalis Dangaus take, ten reikia prasilenkti su ateinančiais iš priešingos pusės. Per kelias sekundes žiūrėdamas vienas kitam į akis turi draugiškai nuspręsti ir sutarti, kuris bijo labiau. Tas liks prisispaudęs prie uolos, o kitam teks jį apeiti takelio pakraščiu, apsikabinus vienam kitą, ir atsargiai persegiojus apsaugas.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kvapą gniaužianti pramoga - laipiojimas stačiomis Kinijos uolomis |
Taip ir judi, sulėtintai, atsargiai, vis apsidairydamas, koja patikrindamas lentų tvirtumą ir prakaituotais delnais tvirtai spausdamas virves. Kai kur net lentų nėra – statai kojas į iškaltas duobutes, prisišlieji prie vėsaus uolos paviršiaus ir slenkiesi pirmyn. Trasos pabaigoje – mažutė šventyklėlė Budai. Į ją vienuoliai ir keliaudavo Dangaus taku.
Atsipūtus prie koplytėlės reikia grįžti atgal, viską pakartoti dar kartą – dviguba dozė nuotykio. Grįžusios ant kalno, nusisegusios apsaugas stabtelim, nužvelgiam ką tik įveiktą trasą. Polina susigraudina, apsikabina, džiaugiasi ir dėkoja už stumtelėjimą trasos link. „Per kitą gimtadienį gal jau kokį BASE šuolį reikės daryti, ne kitaip“, – juokiasi.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Berta ir suomė Polina |
Įveikti baimes, įveikti save – dažnai viena iš pagrindinių kelionių sudedamųjų dalių. Namo niekada negrįžti toks pat, koks iš jų iškeliavai. Išbarstai visus kvailus bijojimus pavėjui, nes kuprinė ir taip sunki, joje vietos nereikalingiems daiktams nėra. Pasilieki tik šiek tiek, tiek, kiek reikia. Nes smagu, kai smarkiau pradeda kalti širdis, kai prakaituoja delnai ir užgniaužia kvapą. Be to būtų neįdomu.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Stačiosios uolos |
„Žinai, aš bijodavau ir lėktuvu skristi, o dabar – vieni juokai, baimės lyg nebūta“, – po kelių dienų gavau žinutę iš Suomijon grįžusios Polinos. Papildėm savas kolekcijas naujom patirtimis, pažintimis, nuotykiais. Ir nebuvo taip baisu. Daug baisiau visgi yra sėdėti ant sofos.
Daugiau pasakojimų: godoberta.com
