„Everybody was Kung Fu fighting. In fact it was a little bit frightening (Visi aplinkui kovojo kung fu stiliumi. Tiesa sakant, buvo šiek tiek baugu)“, – suskamba galvoj juokinga legendinė Carlo Douglaso daina įvažiavus į Dengfengą, kung fu kovos meno pasaulio centrą.
Laukuose vienodomis uniformomis sinchronizuotai rankomis ir kojomis mosikuoja kung fu mokyklų mokiniai. Talžo orą, smūgius palydėdami šūksniais, net žemė dunda, viskas aplink virpa.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kung fu mokyklos treniruočių laukas |
Būtent iš čia, Dengfengo apylinkių, sakoma, kilo Kinijos kovos menai. Mieste ir jo apylinkėse – gausybė kung fu mokyklų. O kung fu prekių parduotuvių, besiglaudžiančių viena prie kitos, daugiau negu maisto parduotuvėlių.
Ir ne tik kung fu, ušu ar čigongas, bet kinai iš čia kildina ir budizmą bei taoizmą, čia taip pat yra ir Konfucijaus „Songyang Akademija“. „Dangaus ir žemės centras“ – taip Dengfengą vadina kinai. Ir ne perkeltine prasme, o tiesiogine, apipinta įvairiausiomis teorijomis, istorijomis ir įrodymais.
Žinomiausia lankytina vieta apylinkėse – Šaolino vienuolynas. Jį vakaruose išgarsino kino filmai. Daugiausia iš šių filmų sužinoję apie vienuolyną, jo tradicijas ir kung fu, į Dengfengą užsuka keliauninkai. Miestelyje tėra vienintelis hostelis, o jame – vien vyručiai, besimokantys kung fu mokyklose ar keliaujantys pro šalį.
„Gyventi mokyklos patalpose kartais pasidaro per sunku, norisi atsikvėpti, – sako Janas. – Ten turi tik savo čiužinį, miegi, gyveni, valgai, treniruojiesi su dešimtimis kitų mokinių. Kartais norisi ramybės. Tada atvažiuoju į hostelį“. Bet ir čia kung fu nesibaigia. Trečiame hostelio aukšte esančioje salėje po vakarienės Markas ir Janas demonstruoja vienas kitam ką išmokę, kartoja formas, vienas kitą išbando draugiškoje kovoje. Dar ir mane pamoko įvairių mažų gudrybių: „Ne jėga ir fizinis stiprumas svarbiausia, o greitas mąstymas, sumanumas, įgūdžiai.“
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kung fu šou Šaolino vienuolyne |
Truputi apie kung fu
Šaolino vienuolynas tapo kinų veiksmo filmų simboliu. Kinai yra pastatę daugiau nei 300 kung fu filmų, kurių pavadinime yra žodis Šaolinas. Atradę šią ypatingai vizualią ir turtingos istorijos vietą, ją išnaudojo ir Vakarų filmų kūrėjai.
Pasak legendos, vienos iš kung fu rūšių, ving chun (liet. amžinas pavasaris), pradininkė – moteris. Jauna kinė, vardu Yim Wing-Chun, nenorėdama tekėti už jai pasipiršusio aukšto rango karininko metė jam iššūkį: jiedu turėsią susikauti. Jei laimės jis, ji sutiks tekėti, jei nugalės ji – vedybų nebus.
Yim Wing-Chun netrukus sutinka budistų vienuolę Ng Mui, kuri išmoko ją naujos, pačios sukurtos kovos meno sistemos. Ng Mui ilgą laiką stebėjo kaip gyvatė kovoja su gerve, kokius judesius ir taktikas naudoja kiekvienas gyvūnas. Remdamasi tuo, išgrynino savitą kovos stilių.
Įvaldžiusi jį Yim Wing-Chun nugalėjo karininką ir išvengė nenorimų vedybų. Vėliau Yim Wing-Chun susituokia ir išmoko savo vyrą šio naujo stiliaus. Šis tuo metu bevardį stilių pavadina savo žmonos vardu – Wing Chun.
Garsieji aktoriai kung fu meistrai Bruce'as Lee, Jackie Chanas ir Jetas Li yra būten ving chun stiliaus atstovai.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kung fu šou Šaolino vienuolyne |
Kung fu kovos menas aprėpia galybes įvairių stilių, susiformavusių per šimtmečius. Skirtingose mokyklose mokoma skirtingų stilių. Šaolino vienuolyne, pavyzdžiui, mokomi keli stiliai ir visi kung fu kariai mokosi 72 kovos metodus, kiekvienam jų meistriškai įvaldyti gali prireikti 3-10 metų.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kung fu šou Šaolino vienuolyne |
Turistų traukos centras
Šaolino vienuolyne gali ne tik pasivaikščioti, pamatyti kung fu šou, bet ir pasimokyti kovos meno su vienu iš vienuolyno meistrų. Savo mokytoją sutinku prie treniruočių salės. Pasisveikina ir liepia apšilimui pabėgioti, mosteldamas į šalimais esančią įkalnę.
Tada „prasitampom“ užkėlę kojas ant treniruočių salės palangių ir einam vidun. Ten besitreniruojantys jauniausi „mušeikos“ tuoj ima šnibždėtis ir kikenti. Bet greitai salė ištuštėja, liekam aš ir mokytojas. Susikalbam sunkiai, todėl šis iš po skverno išsitraukia mobilųjį telefoną ir jame esančiame žodyne verčia kiniškus hieroglifus į angliškus žodžius, aiškindamas ką ir kaip turiu daryti. Ant telefono ekrano – maudymosi kostiumėliu pasidabinusi daili kinukė.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kung fu meistras |
Spardau ir kumščiais varstau orą, atkartodama mokytojo parodytą vieną pagrindinių kung fu formų. Šis tuo metu maigo telefoną, matyt, žaidžia kokį žaidimą ar rašo žinutes kitiems vienuoliams. O filmuose viską rodė kitaip – nebuvo nei telefonų, nei pusnuogių mergiočių.
„Nori į kung fu šou?“,- klausia mokytojas, pasibaigus pamokai. „Duok 30 juanių, nuvesiu“. „Rasiu kelią pati, čia gi netoli“, – atsakau šypsodamasi. Iš tikrųjų įėjimas į šou kainuoja perpus pigiau. Bet, matyt, manajam kung fu meistrui pritrūko grynųjų telefono sąskaitai pasipildyti.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kung fu šou Šaolino vienuolyne |
O kung fu šou – kaip reikiant. Kardai, metaliniai strypai, perlaužiami smūgiais į galvą, vinimis perveriamas stiklas, salto, kūlversčiai, špagatai, net batai į šalis skraido, dulkės kyla, o riksmų aidas ritas vienuolyno stogais.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Pagodų miškas |
„Pagodų miške pats jaučiuosi kaip kine, mintyse atkartodamas filmuose matytas kovų scenas, nufilmuotas būtent ten”, - sako Markas. „Atrodo, iššoks iš už kurios nors pagodos, reiks gintis.“ Ir tikrai – iššoka. Tik vietoj ginklų – mobilieji telefonai. Nusifotografuojam vieni kitus ir vėl išsislapstom už skirtingų kampų.
Šventos vietos
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Mobiliaisiais telefonais turistus fotografuojantys Šaolino vienuolyno vienuoliai |
Pagodų miškas – tai budistų vienuolių kapinės ir 228 jiems pastatytos akmenynės bei plytinės pagodos. Kiekviena jų turi nelyginį skaičių aukštų, reiškiantį Budistų meistro, kuriam ji buvo pastatyta, pasiekimų reikšmingumą, statusą, pasekėjų skaičių, bei finansinę to meto vienuolyno padėtį. Skirtingi pagodų stiliai, skirtingas briaunų skaičius – tai skirtingiems laikotarpiams, kuriais jos buvo pastatytos, būdingi architektūriniai sprendimai.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Pagodų miškas |
Kiek toliau nuo viso turistinio šurmulio, aukštai ant kalno – Dharmos urvas. Pakeliui beveik nieko nesutiksi, visi turistai malasi aplink šventyklą ir Pagodų mišką, nesivargindami nulįsti kur toliau. O nulindus, gali atrasti įvairiausių įdomių, mažučių šventyklėlių, po medžiais besiilsinčių darbininkų, pavėsiuose garsiai skaitančių vienuolių. Užkopęs į kalną prie Dharmos urvo gali apžvelgti bemaž visą vienuolyno teritoriją – plačią, pilną, ūžiančią nuo turistų.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./12b bt-013968 |
O Dharmos urvas – vos keli tamsūs ir vėsūs kvadratiniai metrai uoloje, smilkalų dūmai ir tyla. Čia, pasak legendos, radosi Budizmas, nes būtent čia Dharma 9 metus meditavo sėdėdamas, nusigręžęs į sieną. Sakoma, kad per tą laiką, Dharmos šešėlis „įsigėrė“ į urvo sieną ir lyg kiniškam paveiksle buvo galima matyti sėdinčios figūros kontūrus. Tačiau šešėlinis paveikslas buvo išpjautas iš urvo ir saugomas vienuolyne. Dabar urve – Dharmos skulptūra ir aplink ją sudėtos aukos – vaisiai, saldainiai, gėlės, smilkalai, pinigai.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Dharmos urvas |
Japoniškasis Bruce'as Lee
Išlindus iš urvo, nusileidus nuo kalno ir grįžus į hostelį – vėl kung fu. „Noriu būti kaip Bruce'as Lee“, – sako hostelyje sutiktas japonas ir paduoda sąsiuvinį priklijuotą žymiojo kung fu meistro ir filmų žvaigždės nuotraukų. O šalia – jo paties fotografijos tomis pačiomis pozomis. „Juk panašus, ką?“ – nusijuokia, suspaudžia kumščius ir atsistoja tą pačia poza kaip Bruce'as Lee fotografijoje. Paskui pašoka, atsistoja ant rankų, ore užverčia kojas ir šitaip padaro keletą atsispaudimų.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Japonas, norintis būti kaip Bruce Lee, daro atsispaudimus ant dviejų pirštų |
„Parodyk savo atsispaudimus ant vieno piršto“, – ragina kiti hostelio gyventojai, jau matę visą japono, kurį čia visi ir vadina Bruce'u Lee, programą. Tas nemirktelėjęs sutalžo orą greitaisiais kumščių smūgiais – lyg iš automato, vos spėsi sužiūrėti. O tada ima daryti atsispaudimus ant dviejų ar vieno rankos piršto.
„Treniruotės, treniruotės ir dar daugiau treniruočių, tada viskas įmanoma“, – kikena japoniškasis Bruce'as Lee, Dengfengo kung fu mokyklose besimokantis jau ne pirmą kartą.
Vakarietis kung fu mokykloje
„Žinai, buvau palaidūnas, mušeika, nemažai gėriau, linksminausi. O dabar, vos po kelių mėnesių, jaučiuosi kaip visai kitas žmogus. Viskas apsivertė, linksmybės, alkoholis pasidarė nebeįdomu, kur kas linksmiau pabusti anksti ryte, imtis tai-či mankštos ar kung fu, mokytis, tobulėti,” – pasakoja Markas iš Olandijos, vienoje kung fu mokykloje praleidęs 5 mėnesius.
„Mokantis kung fu, mokaisi įvairių formų – judesių derinių. Juos nuolat kartoji ir kartoji, tobulini, šlifuoji. O jei netyčia kas puls, automatiškai imsi ir atkartosi tai, ką jau esi išmokęs, nereiks galvoti. Mokykloje žaidžiam tokį tarsi žaidimą, vienas kitą užpuldinėjam iš pasalų, netikėčiausiu momentu ir netikėčiausiose vietose, taip tikrindami vienas kito budrumą. Vienas bendramokslis tvojo man į galvą, o aš net pats nespėjęs susivokti, čiupau ranką ir, apsukęs jį ore, trenkiau į žemę. Paskui kelias sekundes stovėjau sustingęs, bandydamas suvokti, kas ką tik įvyko. „Užpuolikui“ buvo ne mažesnis šokas”, – juokiasi Markas, planuojantis sugrįžti į kung fu mokyklą dar ne vieną kartą.
Trumpas atokvėpis nuo kovos meno
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kiniškos operos repeticija |
Dviračiu važinėjant po Dengfengo apylinkes, kur benulįstum, vis pamatysi besitreniruojančius vaikus, jaunuolius ir vienuolius. Niekur nepabėgsi, atrodo, viskas čia tik kung fu.
Tačiau važiuodama pro vieną kvartalą išgirstu muziką ir nuseku jos link. Viename iš namų kiemelių vietiniai repetuoja kinišką operą. Pakviečia pasiklausyti, pavaišina karštu vandeniu ir, atsiraitoję rankoves, apšildę balso stygas, surengia mažą pasirodymą. Net prakaitas varva muzikantams, instrumentų stygos užkaista, o dainininkai ima kimti ir skuba gerti karšto vandens. Graži pertrauka nuo kung fu.
Bet apsukus dviratį hostelio link, pakeliui prie šventyklų, laukuose ir laukymėse – vėl kung fu, niekada nesibaigiantis, niekada nenuvargstantis.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kung fu treniruotė |
„Viskas yra kung fu – tai, kaip mes užsidedame ar nusiimame švarką. Kaip elgiamės su žmonėmis,” – moko Jeckie Chanas filme „Karate Kid“ (Karatė vaikis), kuriame vaikis iš Amerikos Kinijoje mokosi kung fu (tikrai ne karate, kaip atrodytų iš pavadinimo).
Prisimokiusi ir prisiklausiusi kinų kovos meno paslapčių pagaunu save kovojančią su dušo srove – smūgis iš vienos pusės, smūgis iš kitos, riešas vis dar grubiai sukiojasi, pernelyg sustingęs ir įsitempęs.
„Negalvok, jausk“, – viename filmų moko Bruce'as Lee. Tikrai, jei nori, tai viskas yra kung fu, tik spėk suktis.
