Tačiau labiausiai troškau pamatyti tą laike sustingusį sovietmetį, kurio nebespėjau patirti Lietuvoje. Važiavau su mintimi, kad po penkerių metų Kazachstanas gali labai pasikeisti ir ateityje jau nebepamatysiu jo tokio, koks yra dabar. Paistalai. Grįžus tapo aišku, jog greitai ten niekas nesikeis. Koks yra laukinis ir keistas jis, toks ir liks dar ilgam.
Kiekvienas širdyje taksistas
Įsivaizduokite, Lietuvoje yra trys milijonai krepšinio ekspertų, kurie, atrodo, galėtų patys pakeisti Joną Kazlauską ir diriguoti Lietuvos rinktinei, o Kazachstane yra 16 milijonų taksistų. Aha, teisingai perskaitėte. Būtent tiek žmonių gyvena šioje devintoje pagal dydį valstybėje.
Pamirškite Uberį. Kazachai jį sukūrė before it was cool (kol tai dar nebuvo madinga – angl.). Rimtai, ten taksistu dirba kiekvienas turintis ratus. Nesvarbu, ar tavo mašina „Audi A3“, ar senas „žiguliukas“ – tu stoji ir veži klientus. Apie ką aš čia kalbu? Kazachstane tiesiog užtenka gatvėje pakelti ranką ir per porą sekundžių prie tavęs sustoja pro šalį važiuojanti bei niekuo neišsiskirianti mašina. Jeigu dar esi ir su didele kuprine, panašus į užsienietį ar su fotoaparatu rankose, tai „ant smūgio“ sustos net kelios.
Atsidarote dureles ir pradedate derėtis dėl kainos bei krypties. Angliškai Kazachstane beveik niekas nešneka, tad man nebuvo labai lengva užduotis tai daryti beveik kiekvieną dieną savo laužyta rusų kalba. Tačiau taksistai ten puikūs – nesvarbu, kokie buvo jų planai prieš tai. Jie pasikeis tą pačią akimirką, kai įsėsite pas juos į mašiną.
Važiuoti kiekvieną kartą su vietiniais įdomi patirtis, su vis skirtingomis jų istorijomis, kurias spėji paliesti per tas kelias minutes kelio. Vieną kartą Aralsko mieste teko įsėsti į jau vos pajudantį „žiguliuką“ ir netyčia sėsdamas į vidų per stipriai trenkiau durimis. Taip nutiko, kad jos tiesiog sugedo bei nebeužsidarė. Galvojate niekur nebevažiavau? Ne, tiesiog teko visą kelią jas prilaikyti ranka.
Norint būti taksistu Kazachstane, nereikia nei specialių leidimų, nei ženklų ant mašinos, nei taksomatų. Policija už tai nebaudžia ir greičiau net duotų baudą, jeigu sugalvotum nesumokėti vairuotojui. Sunku net įsivaizduoti, kiek mokesčių praranda Kazachstanas, bet čia jiems toks pat įprastas dalykas, kaip lietuviams ploti nusileidus lėktuvui.
Ir aš net neįsivaizduoju, kaip reikėtų tranzuoti šioje šalyje, kur visi pamatę iškeltą ranką stoja tikėdamiesi pinigų.
Autobusuose – du etatai
Jeigu visgi nuspręsite nelaužyti savo liežuvio besiderant su vietiniais ir sėsite į viešąjį transportą, čia jūsų vėl laukia mums kiek neįprasti dalykai.
Įlipus į autobusą iš karto bėgu prie vairuotojo nusipirkti talonėlio, kas yra įprasta daugelyje Europos šalių. Tačiau mane iš karto sustabdo. Pasirodo, kad čia be vairuotojo kiekvienas autobusas turi ir dar vieną papildomą etatą – kontrolieriaus.
Viskas gal ir suprantama – vairuotojas gali dirbti tik savo darbą ir nereikia jam sukti galvos dėl kitų dalykų, bet tie kontrolieriai dažnu atveju nesiskiria nuo didžiausių Šiaulių pietinio rajono „marozų“ arba buvusio Lietuvos futbolo rinktinės trenerio Igorio Pankratjevo. Kartais net sunku atpažinti tą „išrinktąjį“ autobuse.
Pinigai renkami tiesiog į džinsų kišenes. Talonėliai dalinami pagal nuotaiką. Vieną kartą sumokėjęs pinigus jį gauni, kitą – ne. Tiesa, sostinėje Astanoje viskas kiek tvarkingiau. Ten kontrolieriai bent turi aiškias uniformas.
Kita vertus, tokį darbą dirbantys žmonės yra verti didžiulės pagarbos. Visą dieną važinėti autobusu pirmyn atgal, įsiminti kiekvieną įlipantį žmogų, stovint surinkti pinigus (80 tengių – 0,22 euro – aut. past.), atiduoti grąžą bei paduoti talonėlį.
Žinoma, kaip ir su taksi vairuotojais, dėl šitos sistemos Kazachstanas greičiausiai praranda nemažai pinigų – apmokestinti tūkstančius kontrolierių nėra pati lengviausia užduotis. Taip pat pagalvojus, jog greičiausiai vieną kitą pinigėlį jie neoficialiai įsideda ir į savo kišenę.
Dar daugiau mano nuotykių iš Kazachstano rasite kitoje dalyje, kurios ieškokite rytoj.
