Tiesa, rasti neturistinių kampelių šiame keliautojų numylėtame ir skersai išilgai išnaršytame mieste sunku, tačiau man sąlyginai pavyko. Štai keletas mažiau žinomų Marakešo įdomybių – jei mieste liekate ilgiau, norite jį patyrinėti nuodugniau arba tiesiog pabėgti nuo minios.
Žydų istorijos pėdsakais
Viena tokių mažiau žinomų vietelių yra Mella, arba Marakešo žydų kvartalas. Kažkada Maroke žydų gyveno labai daug – juos, Europoje nemėgtus ir persekiotus, Maroko valdovai pasitiko svetingai ir Marakeše įsikūrė gausi jų bendruomenė, vienu metu buvusi viena didžiausių Maroke.
Dabar žydų šiame mieste likę nedaug, o jų kvartalas – apšepęs ir neturtingas, užtat autentiškas – turistų gerokai mažiau nei aplink lankomiausius objektus, jokių suvenyrų pardavėjų, gyvačių kerėtojų ir įkyrių gidų, turguose – tik maistas ir vietiniams gyventojams skirtos prekės.
Siauri akligatvių labirintai – langas į tikrą šio kvartalo šeimininkų gyvenimą ir geras fonas „neturistiškoms“ fotosesijoms.
Šiandien žydų rajone daugiausiai gyvena musulmonai, tačiau žydų bendruomenės istoriją čia mena gatvių pavadinimai, nedidukė sinagoga ir neabejotinai įspūdingiausias jų palikimas – Marakešo žydų kapinės su siurrealistinį paveikslą primenančiais skaisčiai baltais antkapiais raudonos sienos fone.
Kapinių lankymas nemokamas – čia tikrai verta užsukti dėl unikalios atmosferos.
Ramesniam apsipirkimui
Jei nepatinka turgų chaosas ir nuolatinės derybos su prekeiviais, gera alternatyva ramiam apsipirkimui – Marakešo amatininkų centras („Ensamble artisanale“) netoli Jemma el Fna aikštės.
Čia veikia amatininkų ir menininkų dirbtuvės ir krautuvėlės, o suvenyrai, nors panašūs į tuos, kuriais prekiaujama visur, yra daug geresnės kokybės ir tikrai pagaminti Marakeše, o ne kur nors Kinijoje.
Dar vienas privalumas – nurodytos fiksuotos kainos, taigi nereikės derėtis ir bijoti, kad permokate. Verta apsilankyti ir dėl paties pastato, kurio interjeras labai gražus, o jį apžiūrėti nieko nekainuoja.
Smalsiems ir sportiškiems
Visą Mediną supa įspūdinga gynybinė siena – jei labai norisi pasportuoti, galima apeiti aplink ją – sienos perimetras yra apie 16 kilometrų – bus ir tikrai geras žygis ir pažintis su miesto istorija.
Nemiegaliams
Bent vieną dieną pamirškite atostogų tingulį ir atsikelkite anksti. Ankstyvas rytas, kai turistai dar tinginiauja, o vietiniai tik pradeda dieną – geriausias laikas apžiūrėti bundantį miestą.
Galėsite laisvai klaidžioti tuštutėlėmis gatvelėmis, padaryti nuotraukų be jokių turistų fone ir pajusti bundančio Marakešo atmosferą.
Alyvuogių ūkis miesto centre
Parkų ir sodų Marakeše nemažai, kai kurie, laikomi turistų traukos centrais, puikiai žinomi ir perpildyti lankytojų, pavyzdžiui, garsieji Majorelle sodai.
Prie įėjimo į populiariausius sodus nutįsta eilės, o bilietai gali kainuoti nemažai – kai kurių lankytojų teigimu, per brangu, ypač turint galvoje, kad teks stumdytis tarp ekskursantų grupių, o vaizdai gali būti ne tokie įspūdingi, kaip galbūt tikitės.
Gera alternatyva – didžiuliai Menara sodai (Menara Gardens) tolėliau nuo miesto centro.
Tai – vietinių mėgstama pasivaikščiojimų, pasimatymų ir iškylų vieta, užsieniečių čia beveik nėra, o įėjimas nieko nekainuoja: tikra ramybės oazė šurmulingame mieste.
Įdomu tai, kad visas parkas iš esmės yra alyvuogių ūkis – jei pasiseks atvykti derliaus nuėmimo metu, pamatysite, kaip jos renkamos.
Parko širdis – didelis stačiakampis tvenkinys, tiesa, purvinokas, bet įspūdingas savo dydžiu ir jame atsispindinčiu žydru dangumi, su Atlaso kalnais tolimame fone.
Modernusis Marakešas
Jei lankysitės tik Medinoje – Marakešo senamiestyje – rizikuojate susidaryti įspūdį, kad visi marokiečiai – tik kilimų pardavėjai ir ekskursijų siūlytojai, gyvi vien kuskusu ir mėtų arbata.
Įvairovės dėlei verta pasivaikščioti po Gueliz ir l’Hivernage rajonus, esančius visai šalia Medinos. Jie – švarūs, modernūs, vakarietiškai tvarkingi, juose dažnai apsigyvena ir turtingesni vietiniai žmonės, ir į Maroką persikėlę užsieniečiai.
Tiesios gatvės su neištrupėjusiais šaligatviais, brangesni restoranai, meno galerijos, tarptautinių prekių ženklų ir vietinių dizainerių butikai, stilingi kokteilių barai ir naktiniai klubai, ypač Gueliz’e – regis, čia visai ne Marakešas, tačiau iš tiesų tai – tiesiog kitoks šio spalvingo ir įvairialypio miesto veidas.
Kam pabodo kuskusas ir mėtų arbata, ras ir Starbucks, ir sušių, ir burgerių, ir visko, ko gali pasiilgti vakariečio skonio receptoriai. O jei atsidursite šalia Mohammedo V prospekto, paieškokite labai įdomių medžio skulptūrų – vietiniai menininkai savo inciatyva išdrožinėjo sudžiūvusių medžių kamienus ir pavertė juos unikaliais moderniojo meno kūriniais!
Pabėgimas
Ekskursijų iš Marakešo būna įvairiausių ir daugelis neatsispiria dykumos vilionėms – taip, atvirukai iš Sacharos nuostabūs, bet...
Reikia turėti omenyje, kad ji toli – kelionė trunka beveik visą dieną, pridėkite dar vieną dieną grįžimui atgal, kelionė bus lėta ir nepatogi, nes keliai siauri, vingiuoti, pavojingi. Vien dėl keleto gražių nuotraukų ir mėtų arbatos su berberais tiek laiko gaišti neverta, ypač jei esate nekantrūs, dykumoje jau buvote anksčiau ar tiesiog taupote laiką.
Gera išeitis – daug mažiau išreklamuota ir mažiau lankoma Agafay dykuma, esanti į kitą pusę nuo Saharos, vos už valandos kelio automobiliu nuo Marakešo.
Peizažai irgi įspūdingi, galima eiti į žygį, nakvoti palapinėje kempinge (arba „glampinge“, jei mėgstate patogumus), arba tiesiog pasivaikščioti akmenuotų kalvų keteromis ir po poros valandų sugrįžti į Marakešą.
Į Agafay galima lengvai nuvažiuoti išsinuomojus automobilį arba pasisamdžius taksi, ten važiuoja ir viešasis transportas.
