Ruduo – edukacijų metas
Muziejuje po atviru dangumi, Europos parke, ruduo – taip pat ir edukacijų metas, rašoma Europos parko pranešime spaudai. Iš visos Lietuvos atvykstantys įvairaus amžiaus moksleiviai čia užsiima įvairiomis veiklomis, leidžiančiomis prisiliesti prie šiuolaikinio meno pasaulio, o kartu pailsėti gamtoje.
Kūrybinių veiklų dalyviai iš muziejaus iškeliauja nešini spalvingais darbeliais, mandalomis, sapnų gaudyklėmis ir grafikos spaudiniais, o pasirinkę aktyvų laiko praleidimą, smagų rungtyniavimą beieškant lobio po visą parko teritoriją, išvyksta pilni įspūdžių.
„Slepiu uodegą ore, sklandžiau kaip Europos paukštis, bet vis dėlto įtartinas mokslas, o gėris nugali blogį! Jūsų patogumui gaudžiau vėją ir laikiau parke kiškutį už ausų“, – Europos parko kūrinių pavadinimų mozaiką sukūrė muziejaus lankytojos Oksana ir Aušra.
Didžiuliai rudeniški lapai, atskrieję net iš Pietų Afrikos
Kiekvienu metų laiku Europos parką gera atrasti vis kitaip, vis kitokį įspūdį kelia meno kūriniai, rėminami besikeičiančios gamtos fone. Rudenį ypač smagu užklysti į laukymę, kur rudens lapai ne tik čeža po kojomis, tačiau sukilę aplink, didžiuliai, sukasi aplink savo ašį ir kiekvieną tarsi kviečia pasisukti kartu. Pietų Afrikos Respublikos menininko sukurta instaliacija „Pagauk vėją“ gali išties nuteikti svajingai, ir galbūt, besisukant rudens lape, mintimis norėsis palydėti mūsų kraštą kuriam laikui palikusius paukščius...
Gal į gaudynes su vėju? – kviečia judesiui Strijdomo van der Mervės kūrinys „Pagauk vėją“.
„Apsilankymas Europos parke šį kartą paliko stiprų alternatyvaus laiko ir alternatyvios istorijos įspūdį: čia pat nuo 1991 metų turime nuostabią vietą, iš kurios miestų administratoriai ir projektuotojai galėjo dešimtmečius mokytis – kaip skulptūra (o ir architektūra) gali išjudinti erdvę ir ją šokdinti, kaip sukurti vietas, kur norisi užsibūti, kaip sukurti pusiausvyrą tarp gamtos ir žmonių kūrinių“, – rašoma miesto antropologės Jekaterinos Lavrinec įraše socialiniuose tinkluose.
Muziejus, „gimęs“ rudenį
Ruduo – nostalgiškas metas. Europos parke spalį minimas muziejaus gimtadienis. Pati pirmoji ekskursija anuomet dar visai minimalioje, vienos skulptūros muziejaus ekspozicijoje įvyko 1991 m. spalio 5 d. Skulptoriaus Gintaro Karoso „Europos parko simbolis“ buvo ta skulptūra, apie kurią anuomet susirinko menininko studijų draugai. Toje pačioje, ąžuolų supamoje laukymėje, ši skulptūra yra ir šiandien, dažnai aplink ją susiburia vaikų grupelės, siekia paliesti simbolinį centrą, kur visi keliai subėga į vieną tašką.
„Labai nostalgiškai sentimentalus, mistiškai magiškas parkas – čia sugrįžti norisi būtent rudenį… Taip ir dairaisi per petį, lyg tikėtumeisi už darnaus gamtos ir postmodernistinio meno šydo sutikti burtininką“, – rašoma viename iš lankytojų atsiliepimų.
Meno miškas visų svajonėms
Rudeniškas gamtos šokis, tarsi įspūdingas finalinis pasirodymas prieš ilgą poilsį, muziejui po atviru dangumi suteikia ypatingą atmosferą. Nors daugelis eksponatų didžiuliai, lyg įleidę šaknis, „apsigyvenę“ muziejaus aplinkoje, Meno miške nėra statiškumo, priešingai, – jis tarsi nuolatiniame judėjime, vyksme. Čia stebimas nenutrūkstantis gamtos ir meno kūrinių šokis ir nuolatinis kalbėjimasis vis besikeičiančioje erdvėje – žmogaus, gamtos ir meno.
Jau daugiau nei 30 metų skaičiuojantis Europos parkas, realybe tapęs vieno žmogaus svajonės išsipildymas, šiandien yra erdvė, atvira visiems svajotojams. Kiekvienas kviečiamas leistis į kelionę po Meno mišką, pasivaikščioti takais, nuklotais spalvingais medžių lapais, paįvairintais sudygusių grybų, pabirusių lazdyno riešutų, rudens šlamesiui lydint.
„Didžiausias Gintaro Karoso kūrinys – pats Europos parkas, jo koncepcija, evoliucija ir nenutrūkstamas įvairiausių elementų choreografijos kūrimas. 55 ha meniškame kraštovaizdyje eksponuojama įspūdinga kolekcija, kurioje dabar jau daugiau kaip 100 eksponatų – čia kuriamas dialogas tarp meno kūrinių, erdvės ir žiūrovų“, – knygoje „Destination Art“ apie Europos parką rašo meno tyrinėtoja Amy Dempsey.
