Daugiau apie galimybę laimėti kelionę į Maroką skaitykite čia.
Kaip linksmai praleisti laiką oro uoste
Naktį iš sausio 19-sios į 20-tą pamenu kaip bemiegę ir kupiną nerimo. Užvaldė nenumaldomas jaudulys prieš kelionę į visiškai kitokią aplinką, taip pat užtruko ir bandymai sutalpinti kelionės mantą į rankinio bagažo rėmus. Niekas nežadėjo ekskursinės programos, jokių „viskas įskaičiuota“ garantijų. Vienintelė garantija buvo turimi skrydžių bilietai ir tai, kad vykstama kartu su iššūkius mėgstančiais draugais.
Tarpiniame Vyzo oro uoste Vokietijoje nusileidžiame žinodami, kad turime daugiau nei parą laiko iki kito skrydžio. Greitai išsiskirstom grupelėmis ir kiekviena jų patraukia savais keliais ir tikslais. Vieni – aplankyti miestų (Diuseldorfą ir Kelną jie pasiekė su 7 eurus kainuojančiu dienos bilietu), du vyrukai tranzuoja link Amsterdamo (Vyzas yra vos 4 km atstumu nuo Olandijos sienos), aš ir dar penki „geocaching“ mėgėjai pėsčiomis išeiname aplankyti vietinių apylinkių ir surasti keletą „lobių“ (įdomi keliautojų pramoga svetainėje http://www.geocaching.com, kur vieni bendruomenės nariai palieka lobius, kiti ieško).
Laisvąją dieną Vokietijoje įveikėme daugiau kaip 30 km kaimo, miško, miestelių keliais ir suradome 19 lobių. Vakare, grįžtant atgal, nuovargis gerokai kirto per kojas. Antras oro uosto aukštas tapo mūsų prieglobsčiu – miegojome labai šiltai. Netrukdomas poilsis paliko gerą įspūdį apie Vyzo oro uostą – vietos daug ir niekas neveja lauk „miegmaišinių“ keliautojų.
Su poilsiu grįžo ir sveikata ir gera nuotaika ir nuo mūsų atsiskyrę keliautojai. Susibūrę drauge aplankėme apleistą karinę teritoriją. Kadaise Vyze buvo įsikūrę britų kariniai daliniai – oro uostas ir aplinkinė teritorija tarnavo jų reikmėms. Vokietijai perėmus valdžią, pakilimo takai virto pigių skrydžių bendrovių lėktuvų prieglobsčiu, o bunkeriai ir kariniai namukai liko nebenaudojami, tačiau turistams nesunkiai prieinami.
Pirmoji pažintis su Afrika
Antroje dienos pusėje atsisveikinome su Vokietijos žemėmis ir pro lėktuvo langus matėme kaip žiemišką kraštovaizdį keičia smėlėti Maroko vaizdai. Feso oro uoste nusileidome jau sutemus. Vos išėjus pro oro uosto vartus, mus pasitinka maloni 15 laipsnių šiluma. Būriais susirinkę taksistai bando įsiūlyti savo paslaugas, tačiau nekreipiame į juos dėmesio. Didžiausia grupės dalis iki miesto pasileidžia pėsčiomis, mūsų grupelė pasirenka viešojo transporto paslaugas, kad nuvykę dar spėtume pamatyt miestą.
Pasigavę „Grand“ taksi sutariame mokėti 120 dirhamų (apie 40 litų) už nuvežimą ir pasiekiame centrą. Seni mersedesai ten tarnauja kaip tarpmiestinė transporto priemonė, talpinanti net 6 asmenis – 2 priekyje ir 4 gale. Kelių eismo taisyklių niekas nesilaiko, vairuotojai pasikliauja garsiniu signalu ir intuityviu aplinkinių supratimu.
Išlipame prie Feso Medinos – vieno didžiausių ir klaidžiausių senamiesčių pasaulyje. Plavinėdami tūkstančio gatvių labirintais sutinkame kartu atvykusių lietuvių. Aplinka labai triukšminga ir įkyri, turistas čia tiek 6 metų vaikui tiek 60-mečiam seneliui atrodo tarsi pinigų maišas, dėl to nuolat jaučiame mūsų linkme nukreiptus gatvės pardavėjų, kavinukių savininkų, hašišo pardavėjų ir kitas paslaugas siūlančių žmonių įkyrius žvilgsnius.
 |
| 123rf.com nuotr./Feso senamiestis |
Pavargę nuo šurmulio grįžtame pavakarieniauti prie Medinos įėjimo. Vienos kavinaitės darbuotojas mus vaikėsi su savo meniu, siūlydamas gardžiausią pasaulyje vakarienę už 70 vietinių pinigų (20 litų). Matydamas, kad tokiom kainom nesuvilios, nusileidžia iki 40 ir galiausiai sutikęs pavalgydinti už 30, susodina mus prie stalo.
Pamenu su kokiu nerimu viena mergina žiūrėjo į rankomis ruošiamą maistą, tarytum puikiai žinotų kaip nedera pasikliauti gatvėje gaminamo maisto kokybe, tačiau niekas daugiau neprieštarauja šiam išbandymui. Valgėm mes sočiai. Tiršta pomidorinė sriuba buvo keičiama į tadžinus, kuskusą ir šiš-kebabus viską pagardinant saldžia mėtų arbata. Prieskoniai nelabai jautėsi, išskirtinumo maistui suteikė tik karis.
Nakvynės beieškant
Iš kavinės vėlgi pajudam skirtingais keliais. Dalis žmonių leidžiasi į pigių viešbutukų paieškas, o mūsų grupelė, papildyta anksčiau čia atskridusių draugų, nusprendžia nakvynę susirasti po atviru dangumi.
Kad tai nėra pats populiariausias keliavimo būdas, suprantame paėję šiek tiek toliau nuo miesto. Mūsų būrelis patraukia „National Security“ atstovų dėmesį, geras 20 minučių jie automobiliu seka mus stebėdami, kol neištvėrę privažiuoja paklausinėti kokiais tikslais klaidžiojam naktinėmis Maroko gatvėmis. Nors pokalbis jaukumo nesuteikia, vėliau sužinome – viskas daroma turistų saugumui, kurie čia gerbiami labiau nei vietiniai, o viešosios tvarkos pareigūnai yra geriausi turistų draugai. Buvau skaitęs apie atvejus, kuomet gelbsti vien atitinkamos institucijos paminėjimas, ypač vietiniams bandant įkyriai kažką įsiūlyti ar apgauti.
Miegui vietą atrandame ant alyvmedžių kalvelės, šalia istorinę reikšmę turinčios pilaitės. Naktinis oras dvelkia gaivia 5 laipsnių vėsa, kuri man patinka netgi labiau nei Vyzo oro uosto tvankuma.
Vakarų pakrantėje
Kasablankoje išsilaipiname dienai įpusėjus. Išsiskirstome kas sau ir patraukiame per didžiausio Maroko miesto centrą. Molinio rudumo Feso namukus keičia pilki dangoraižiai, Medinos šurmulį – miesto triukšmas. Nei viena, nei kita nekelia didelio susižavėjimo, tad nusprendžiame ilgai čia neužsibūti.
 |
| 123rf.com nuotr./Kasablankos dangoraižiai |
Lankantis Kasablankoje, neįmanoma nepastebėti milžiniškos mečetės su aukščiausiu pasaulyje minaretu (210m). Šį traukos objektą pasiekiame vakaro prieblandoje, tačiau apšvietimas tik išryškina architektūrinę Maroko didybę, o galingas lazeris nuo bokšto nurodo Mekos kryptį. Įlįsti vidun įsistačius „kiaulės akis“ nepavyksta, taigi patraukiame palei Atlanto vandenyno pakrantę, tikėdamiesi surasti nakvynei tinkamą paplūdimį.
 |
| 123rf.com nuotr./Žymioji mečetė Kasablankoje |
Akmenuotos ir atviros vietos nevilioja, o teisėtvarkos sargai mums malonesnę aplinką nurodo tik už 10 km. Pasigaunam „Petit Taxi“ ir laužyta anglų kalba pasiprašome nuvežami į autobusų stotį. Priešingai nei minėti mersedesai, šie miesto ribose kursuojantys fiatai ima tik po tris asmenis, o ir skaitliuką turėti privalo. Tai garantas, kad neteks permokėti už važiavimą. Pasitaiko atvejų, kuomet šių taksi vairuotojai neįjungia aparato ir tariasi dėl didesnės kainos iš anksto. Mūsų atveju skaitliuką taksistas suka be derybų ir nuveža į CTM autobusų stotį už 30 dirhamų (apie 10 litų).
Netrunkam suprasti, kad kostiumuotais vairuotojais ir naujais autobusais aprūpintas parkas yra pritaikytas turistams ir naktį link Atlaso kalnų neveža. Grįžtam į kelią ir kitu taksi atidardam į triukšmingą, vietiniams labiau pritaikytą stotį. Paliekam dar 40 dirhamų, o likusieji draugai jau mūsų laukia atvežti „mersedeso“ už fiksuotą 100 dirhamų (apie 30 litų) kainą.
11 valanda vakaro, žmonių gausu tarsi dieną, o visus perrėkiantys vedliai šaukia krypčių pavadinimus. Pasigavę vieną jų atsiduriame prie reikiamo autobuso. Net ir nepavykus suderėti mažesnės kainos, sumokame 70 dirhamų už bilietus iki Beni Mellal. Stotyje vėlgi savos taisyklės – neišvažiuojama neužpildžius visos transporto priemonės vietų, todėl pajudame tik po geros valandos. Autobuse nuolat laksto reguliuotojas ir palaiko „tvarką“ – sužiūri keleivius, pabara rūkyti užsimaniusį vietinį. Naktinis važiavimas, nors ir patogus laiko taupymo atžvilgiu, nesuteikia progos užmigti dėl nuolatinio šurmulio.
Apie 3–4 val. nakties mūsų „taboras“ išsilaipina ir vaikydamas miego likučius patraukia ieškotis nakvynės vietos. Po kokios valandos ėjimo tamsiomis miesto gatvėmis, sugriūname alyvmedžių sodelio dirvonuose.
Pakeliui į kalnus
Pabudina darbo liaudis – vaikai krykštauja matydami kitataučius, piemenys išsigina avių bandas. Pasijuntame tarytum eksponatai muziejuje. Baigiant tvarkytis, kaimo moteris su visa delegacija atneša dar šiltos duonos kepalą, tarytum savo apsilankymu būtume pagerbę jų sodelį. Maloniai nustebinti šypsomės ir atsidėkodami įduodame lietuviško tinginio gabalą.
Beni Mellal atskleidžia autentiškesnę Maroko pusę – vietiniai, pasinėrę į savo kasdienius darbus, kreipia mažiau dėmesio į turistus. Turgeliuose, kartu su maistu ir rūbais, parduodamas ir metalo laužas, sulūžę namų apyvokos rakandai. Gatvėje kažkas pradeda muštis, subėga visas būrys žiūrovų, raminti aistrų atvyksta storas policininkas. Savaip šmaikšti atrodo ta arabiškai afrikietiška kultūra.
 |
| 123rf.com nuotr./Atlaso kalnų panorama |
Prisipirkę apelsinų po 6 dirhamus už kilogramą papietaujame parkelyje prie autobusų stoties. Čia pat gulinėja ir vietiniai benamiai, tačiau išmaldos neprašo ir nesikabinėja. Po netrumpų derybų sutariama, kad į kalnus mus šešis veš viename „mersedese“ ir vieną kartu su vietiniais. Mūsų vairuotojas, kaip ir kiti ten pastebėti vairuotojai, demonstruoja neeilinius sugebėjimus serpantinų vingiuose lenkti vieną mašiną po kitos tarsi važiuotų mieste. Susipypsi, jei reikia. Salone tvyro nerimo ir dyzelio kvapas.
Patekę prie užtvenktos upės, praeiname karinę zoną ir vakarėjant nusileidžiame į ramybe dvelkiantį paplūdimį. Jaukumui suteikti pirmą kartą kelionėje įkuriame laužą. Netrukus prie mūsų prisistato vietinis senolis ir pareiškia, kad mūsų deginamas sausuolis yra paplūdimio dekoracija. Užgesiname ir padedame į vietą apanglėjusį medžio gabalą tarsi nieko ir nebūtų nutikę, o šeimininkas mums pasiūlo vakarienę ir nakvynę jo verandoje. Būdami laukinio turizmo šalininkai – atsisakome.
Ketvirtos dienos rytą mus pažadina trumpas lietus. Su kolega sušokame į vėsoką ežero vandenį, likusieji prakaitą nuplauna šalia esančio viešbučio tualeto kriauklėse. Sugalvojame pusryčių pasiprašyti pas vietinius, tačiau sugebame atrasti tik tą patį senioką, kurio dekoraciją bandėme sudeginti. Jo pasiūlyta kaina pasirodo per aukšta net ir skaičiuojant moralinę žalą už nuostolius, tad patraukiame atgal per užtvanką į Beni Mellal.
Iškelti nykščiai padeda pasigauti pikapą, kurio priekaboje vietos užtenka visiems. Grįžtame stilingai, kalnų vaizdus matydami tarsi ant delno, o savo džiaugsmu dalijamės susimojuodami su visais kelyje matomais praeiviais.
 |
| 123rf.com nuotr./Atlaso kalnai |
Ryte iš turimų maisto atsargų pasidarome pusryčius, vėliau pakylame prie pilaitės pasigėrėti kraštovaizdžiu ir pasigautu autobusu už kelis dirhamus pasiekiame traukinių stotį. Kaip bebūtų keista, ten atsiduria ir kiti mūsiškiai, naktį keliavę pėsčiomis dykumoje. Drauge nusprendžiame pajudėti Kasablankos link, už bilietus sumokėję apie 50 dirhamų žmogui.
Traukiniai Maroke geri – su kajutėmis ir važiuoja labai greitai. Netrukome įsitikinti, kad tai, kas Lietuvoje būtų laikoma viešosios tvarkos pažeidimu, yra toleruojama. Žaidimai su vėju atsidarius važiuojančio traukinio duris, laikymasis tik už skersinio ir keliamas šurmulys visiškai neerzino vietinių konduktorių. Kai kurie netgi neslėpdami šypsenų palaikydavo pagarbiais gestais.
Termoterapija ir relaksacija
Kelionės sąskaitoje lieka vos kelios dienos. Iš Beni Mellal sėdame į autobusą vežantį arčiau Feso priemiesčių. Bevažiuojant sutemsta ir mums išlipus kelių eismo patruliai perspėja dėl naktiniuose keliuose tykančių plėšikų. Mūsų daug – taigi labai nesibaiminame, keliaujame toliau per žvaigždėtą naktį ir nakvynei sugulame atokiau nuo kelio, už akmeninės sienos.
Priešpaskutinę dieną betranzuodami atgal į Fesą sutinkame charizmatišką vyruką, kuris pasiūlo apsilankyti jo šeimininko namuose. Netikėta viešnagė buvo viena maloniausių Maroko patirčių, leidusi iš vidaus pažvelgti į paprastų Maroko žmonių buitį ir ūkį. Lauke susėdę ant kilimo pagurkšnojome saldžios mėtų arbatos, užsikąsdami pamėgta prancūziška duona ir pasiklausėme jaunuolio pasakojimų apie vietinę kultūrą, įdomiausias Maroko vietas ir jo ateities planus persikelti į Europą.
Suteikęs dozę naujų įspūdžių su primargintu žemėlapiu parveža jis mus į Fesą, kur prie Medinos vartų, tarsi niekur nedingusius, sutinkame saviškius. Vykstame į 20 km nuo Feso esantį Moulay Yacoub kaimą, nuprausti ir atgaivinti pavargusius kūnus terminiuose šaltiniuose.
Pirmiausia į baseiną paleidžiame moteris, o patys pasitraukiame atokiau saugoti jų kuprinių. Mėgaujamės vaizdu į kalnus, vietiniai vaikai lenda su pasiūlymais pajodinėti ant asilo. Po pusvalandžio parsiranda atsigavusios merginos, apsikeičiame vaidmenimis.
Pirminis jų džiaugsmas pasirodo apgaulingas ir patys patekę į karščiu alsuojančią aplinką, suprantame kodėl: 10x10m dydžio baseine turškiasi milijonas marokiečių, o druskingas ir tamsiai rudas vanduo atsiduoda ne pačiais maloniausiais aromatais. Brendame į 60 laipsnių kunkuliuojančią kojų bei rankų raizgalynę ir joje praleidžiame apie 10 min.
Retkarčiais į baseiną įnešamas kibiras šviežio vandens, prie jo supuola euforijos apimtų žmonių būrys ir krykštauja tarsi išganymo sulaukę. Čia pat, ant plytelių, vietinis masažuotojas atlieka procedūras, o aplinkui laksto fotografas naiviai tikėdamasis, kad prie išėjimo panorėsim įsigyti nuotraukų su savo nustebusiais veidais. Apie dušus belieka tik pasvajoti, tačiau bendra kūno savijauta po termoterapijos išlieka pakili. Susirenkame daiktus ir patraukiame vakarienės.
Be darbo sėdintis kepėjas sutinka mūsų bandai paruošti maisto, pasiūlydamas patiems susipirkti norimų produktų. Už puikaus skonio valgius sumokame po 30 dirhamų (10 litų). Pabėgę už miestelio, ant kalniuko įkuriame stovyklą ir užbaigiame atsipalaidavimo kupiną dieną.
Sudie, saulėtoji Afrika
Paskutinę dieną pradedam tranzuodami atgal į Fesą. Vairuotojai stoja lengvai, veža įvairu transportu. Vienas vyriškis susižavėjęs prancūziškai šnekančia pakeleive ima siūlytis į vyrus ir dovanų palieka 100 dirhamų. Mergina makaronų kabinimui nepasiduoda, o lengvai gautus pinigus lengvai ir išleidžia – dalis jų atitenka paskutiniam pavežusiam, dalis – maistui. Paskutinį kartą aplankome Mediną ieškodami suvenyrų.
 |
| 123rf.com nuotr./Feso stogai |
Nebuvome pirmieji, pasirodę Feso oro uoste, ir tik iš tolo matėme su šunimis tikrinamas turistų kuprines ieškant nelegalių produktų. Vokietijos oro uoste tikrina atlaidžiau. Vyze vėl gauname leidimą nakvoti oro uoste, dabar šia galimybe pasinaudoja visi keliautojai. Rytinis skrydis atgal ir mes atsiduriame sniegu padengtame Kaune. Mintimis sunku sugrįžti į šaltą realybę.
Praeina dar gera savaitė, bandant susivokti, kas įvyko atitrūkus nuo įvairių, čia esančių reikalų. Tolesni įvykiai tik patvirtina taisyklę, kad tokios kelionės ne tik suteikia daugybė neišdildomų įspūdžių, bet ir reikalauja papildomos reabilitacijos, kol mintys vėl susidėlioja. Be to, tokios kelionės lengvai tampa priklausomybe ir keičia požiūrį į savo gyvenimą, troškimus, laisvalaikį.
