Ko gero, ir labai toli. O čia – galima sakyti kaimynai, nes kelionės į Maroką dabar itin populiarios tarp lietuvių keliautojų.
Mėlyna. Galbūt kur nors pasaulyje yra ir daugiau miestų, kurių gyventojai kas porą metų vienos spalvos dažai nuspalvina namus, langines, gatves ir šaligatvius. Tačiau ant Rifo kalno šlaitų prigludęs Šefšauenas tai daro jau daugelį amžių. Miesto istorija – įstabi kaip ir patys reginiai, kurie užklumpa net ir iš anksto tikintis to nežabojamo mėlio šėlsmo.
Kadaise izoliuotas nuo išorinio pasaulio aukštomis sienomis, regėjęs antpuolių ir pabėgėlių, miestas visuomet turėjo ženklią ir veiklią žydų bendruomenę. Būtent šiems žmonėms priskiriama mėlynumo autorystė. Esą žydai, mėlyną spalvą tapatinantys su dangumi ir Dievu, šitaip norėjo apsaugoti miestą nuo negandų. Tarp kitų versijų – vandens spalvos pastatai ir gatvės atbaido uodus, teikia vėsą, traukia turistus. Ko gero, visur esama ir tiesos, ir pramano.
Bet tai visai nesvarbu. Kur kas įdomiau nei miglotos istorinės priežastys yra galimybė paklaidžioti siauromis gatvėmis vis atrandant tai kokią aikštę, tai jaukią kavinę, klausantis senojo miesto garsų ir uostant jo kvapus. O prisikvėpavus iki soties plaučiais ir akimis, grįžti į tą pačią aikštę, nuo kurios ir pradėjai, užlipti ant vieno iš stogų ir mėlynos (o kaipgi) drobės šešėlyje išgerti šviežių apelsinų sulčių.
Raudona. Ta dantyta siena fotoaparato akutėje. Kampuose šmėkšo datulių palmių šakos, virš slėnio garuoja beveik išdžiūvusio upelio lašai. Leidžiasi saulė, nudažydama rūmus dar ryškesne vario spalva. Jau nebereikia prisimerkti, kad įsivaizduotum čia kadaise filmuotas Gladiatoriaus, Sostų karų ir kitų ryškių filmų scenas. Žmonės apačioje mirga kaip tolimų pasakiškų kraštų piligrimai šalia didžiulės molio pilies.
Tik tas vaizdas apgaulingas. Molis neištirpo per amžius, atlaikys dar šimtmetį kitą, jei pasiseks. Jei nenutryps turistų sandalai ir basutės, minantys kasdien tuos senos tvirtovės slenksčius ir praėjimus. Raudona gražu. Ypač – saulei leidžiantis.
Geltona. Tos dvi mažos figūrėlės atrodo tarsi lapai, nešami per bekraštę plokštumą. Kai jos priartėja, supratu, kad tai vaikai. Mergaitė ir berniukas su vandens maišais grįžta į gyvenvietę, kur jų mama mums verda saldžią marokietišką mėtų arbatą. Karšta. Sausa. Geltona.
Saulė netrikdoma debesų ir kiek nors vėsesnių oro masių degina šitą plotą per amžius. Sachara, Alžyro pasienis. Mes čia – kelioms valandoms, grįšime į autobusą su kondicionieriumi. O jie liks ir gyvens, kaip jų seneliai ir proseniai. Geltona yra jų spalva, man ji irgi graži, bet ne tokiais kiekiais. Norisi kažko tamsaus ir šalto.
Juoda. Gerai, techniškai tai nėra spalva, bet dabar man tai nerūpi. Gulime palapinėje prie kopos Sacharos pakrašty mėgindami suprasti, kiek valandų. Tamsu, nors į akį durk. Net kupranugariai nutilę, nors iš vakaro kažką prunkštėsi tarpusavyje. Mėlynas telefono ekranas rašo, kad jau beveik metas. Kylame sustirę, nes naktimis čia šalta. Bet ne tiek, kad nepatraukčiau laukan basomis per vėsų smėlį.
Lauke ne ką šviesiau, nei kupranugario vilnos palapinėje. Kažkokia migla užtraukusi žvaigždes. Juoda – kone tobula. Kartu su tyla ir vėsa tai sukuria idealią laukimo nuojautą, lyg prieš neparastą stebuklą. Tarytum eini ieškoti neužmirštuolių per Kalėdas, ar kažką panašaus. O tada Rytuose ima švisti. Saulės spinduliai sudrasko juodo užkloto kraštus, perrėžia per pusę. Sacharą persmeigia nauja balta diena.
Balta. Prisipažįstu, nesitikėjau to pamatyti gegužės mėnesį. Sniego Afrikoje. Bet jis čia – nugulęs Atlaso kalnų viršukalnes lyg nešvari vata, pamiršta aukštai ant juodmedžio komodos lentynų. Bet taip, prisimenu, man sakė, kad čia yra net slidinėjimo kurortų. Tiesa, sutikti jais pasinaudojusių neteko. Kai kas net sakė, kad ten duoda batus be apkaustų ar skilusias slides. Nežinau. Man tai nerūpi, nes slidinėti į Maroką nevažiuosiu.
Bet kalnai, už kurių – kitos žemės, tautos, visas milžiniškas žemynas – labai gražūs. Ant kelio iš aukštumų pažyra smulkūs akmenys, lyg nustumti kokios lipiko kojos. Atmintyje iškyla pasakojimai apie čia kadaise gyvenusius liūtus, didžiausius Afrikoje. Jų nebėra, nukovė paskutinį prieš pusantro amžiaus, bet nesuku juos įsivaizduoti tuose slėniuose ir šlaituose, tingiai gulinčius ant šiltos uolos ir besimarkstančius prie baltą tirpstančių Afrikos ledynų grožį.
Žalia. Šita vieta man atrodo kaip kokia padidinta Nida. Vėjo nešamos smiltys dygsniuoja blauzdas, ošia bangos, o tolumoje svyruoja žalios pušys. Tik tos palmės kiek nedera su lietuviško pajūrio peizažu, bet jų čia palyginti nedaug. Esauira, banglentininkų ir vėjo mėgėjų rojus. Prancūzų išpuoselėtas (ir gausiai lankomas) kurortas prie Atlanto.
Taip, yra medina (senamiestis) už aukštų sienų, su žuvies turgumi ir daugybe kavinių. Taip, ir kupranugariais neįkyriai pasiūlys jodinėti, bet atsitrauks vos numojus ranka. Kiek tolėliau už kopų auga argano giraitės, o jei jums pasieks – pamatysite į tuos medžius riešutų sulipusias ožkas. Graži nugairinta vieta. Pavasarį tokia žalia, kad tie raudoni, mėlyni ir gelto atspalviai atrodo lyg tolimas prisiminimas apie kažkokio genialaus dailininko dirbtuvėje regėta fantasmagorišką drobę.
