Marokas (II dalis): nuogų moterų laisvė pirtyje, lietus ir keistos vaivorykštės Sacharoje ir tai, kas pakeitė Maroke alkoholį

Keliautoja Toma tęsia savo klajones po Maroką. Nuo triukšmingų Marakešo gatvių, krauju patvinusio turgaus ir nuolat skambančios imamo maldos mergina bėgo ieškoti ramybės bei laisvės – į marokietiškas pirtis, dykumą, žalias oazes ir vandenyno pakrantę.
Kupranugariais gaudoma vaivorykštė
Kupranugariais gaudoma vaivorykštė / T.Elice nuotr.

Daugiau apie galimybę laimėti kelionę į Maroką sužinosite paspaudę šią nuorodą.

Marokas (I dalis): marokiečių vedybų tradicijos, imamo malda ir protezai bei kraujo upeliai Maroko turguje

Moterų laisvė marokietiškoje pirtyje

Niekaip negalėdama atsigauti nuo turgaus, sumąsčiau apsilankyti vietiniame hamame (pirtyje). Vandens procedūros paprastai išvalo ne tik kūną, bet ir sielą. Tad aš ir kelios mano bendražygės iškeliavome šio gėrio. Bendrosios vonios jau seniai mūsų ištyrinėtos internete, todėl manėme puikiai žinančios ko ten tikėtis…

Vis dėlto atsidūrėme ten, kur renkasi vietinės damos. Hamamas – pagrindinė jų socializavimosi vieta. Du kartus per dieną nieko nesivaržančios, įvairaus amžiaus nuogos moterys besiprausdamos gali viską viena kitai išsipasakot ir pasidalinti patirtimi.

T.Elice nuotr./Senasis miestas
T.Elice nuotr./Senasis miestas

Kaip papildomą paslaugą užsisakiau masažą, kuris atliekamas didžiuliame garų šulinyje: vienoje pusėje šaltas krioklys, kitoje – karštas, o bendrame dešimties centimetrų gylio „baseinėlyje“ susikaupęs visas gyvybės aruodas. Su manimi, jau įprastomis keraminėmis mozaikų grindimis, įžengia dar dvi europietės. Mes vienintelės dėvime maudymosi kostiumėlius ir būtent dėl to jaučiamės nejaukiai. Moterys, dvelkiančios žaismingumu ir gaivalu, semia kibiriukais vandenį ir pilasi ant savęs, muilina viena kitą, šukuoja, masažuoja, o visa tai, kas nuo jų nuteka, plaukioja tame bendrame baseinėlyje.

Vos tik pradėjusios pliuškentis ir atsipalaiduoti mus išgąsdino stambi, didžiulėmis nuogomis krūtimis moteris, kuri kažkaip įdėmiai žvelgė į mane. Tik po poros akimirkų supratau: ji mat ruošiasi mane čia masažuoti. Sunerimusi atsigulu į tą patį baseinėlį, atsirišu viršutinę maudymosi kostiumėlio dalį, o ji atsisėda ant mano dubens ir ima masažuoti. Jei esate matę, kaip anksčiau Lietuvoje moterys skalbdavo drabužius ant rumbės, tai šį kartą tas drabužis" buvau aš. Mano nugarą taip „išrumbino“ kumščiais, kad staigiai dingo nemalonus pojūtis, jog guliu pakankamai nešvariame vandenyje.

Vos tik masažuotoja baigė šią procedūrą, mane, tiesiogine to žodžio prasme, permetė ant nugaros ir, atsisėdusi ant kojų, tais pačiais liaudiškais metodais išskalbė" mano krūtinę. Nepasakyčiau, kad tai buvo labai malonu, bet bent jau galvoje nuolat besisukančių turgaus vaizdų su kraujo upeliais  neliko nė kvapo. Po to, motiniškai išplovusi galvą, ramiai atsisėdo priešais mane ir nuosekliai demonstravo, kaip pačiai išsiplauti kai kurias kitas kūno vietas.

Tą akimirką pasijutau išsilaisvinusi nuo visų kompleksų. Pradėjau gailėtis europiečių moterų. Šios po burka (musulmonišku rūbu dengiančių visą kūną bei galvą) besislepiančios dailiosios lyties atstovės, dėl kurių teisių dažnai kovojame, nėra varžomos begalės mados pasaulio brukamų kompleksų, laisvos nuo žmogaus suformuotų stereotipų ir nesijaučia dėl savo tikėjimo ar kultūros praradusios bent dalį moteriško orumo.

Laisvė – štai su kuo man asocijuojasi hamamas. Laisvės tema mane pradėjo persekioti kiekviename Maroko kampelyje. Matyt, ne be reikalo Šarūnas Bartas pasirinko Maroką, kurio dykumoje ir filmavo savo filmą „Laisvė“.

Lietus Sacharoje

T.Elice nuotr./Smėlio audra
T.Elice nuotr./Smėlio audra

Atsidūrėme dykumoje. Keliaujant link jodinėjimo kupranugariais vietos, mus užklupo smėlio audra. Vidury dykumos važiuojant džipu, abiejose kelio pusėse pradėjo kauptis smėlio sūkuriai, kurių trys perėjo kiaurai mūsų sustojusį automobilį. Kiaurai – tiesiogine šio žodžio prasme, mat smėlis plūdo skersai ir išilgai per visas įmanomas net pačias mažiausias angas. Juokavom, kad bent jau dėl smėlio kiekio sūkurys automobilio nepakels.

T.Elice nuotr./Kupranugariais gaudoma vaivorykatė
T.Elice nuotr./Kupranugariais gaudoma vaivorykštė

Vos praėjus audrai stojo tyla, visiška ramuma. Pasiekę kupranugarius sužinojome, kad čia pirmą kartą po pusės metų lijo. Jojant ant šių keistuolių su kupromis, prieš mus susidarė dvi nuostabios vaivorykštės. Viena buvo nusidriekusi nuo žemės iki žemės, o kita – tiesiog kabantis spalvotas taškas horizonte. Įstabus, tą akimirką nesuvokiamas, visiškoje tyloje jojant kupranugariu matomas vaizdas – tyra meditacija...

T.Elice nuotr./Keisčiausia matyta vaivorykatė Sacharoje
T.Elice nuotr./Keisčiausia matyta vaivorykštė Sacharoje

Po keleto dienų valgymo, miegojimo ir jojimo dykumoje iškeliavome vandenyno link. Kraštovaizdis įspūdingai keitėsi – pievos, kalnai, sniegynai ir dykumos. Iki tol niekad nesusimąsčiau, kad Marokas – tokios įvairialypės gamtos žemė.

T.Elice nuotr./Maroko kontrastai
T.Elice nuotr./Maroko kontrastai

Oazė

T.Elice nuotr./Prie vandens oazių
T.Elice nuotr./Prie vandens oazių

Pakeliui pralenkiame keletą oazių ir vienoje iš jų sustojame. Čia gražu, auga palmės, tyvuliuoja mėlynas ežeras ir, be abejo, matomos menkos turizmo apraiškos. Daug žalumos, vijoklių, medelių ir tankmės. Su draugais pasileidome bėgti per šias džiungles. Vienoje tankmės vietoje pastebėjome du labai sulysusius jaunus žmones, kurie susirentę palapinę kažką tenai augino. Juokingiausia, kad vienas iš jų sėdėjo ir žiūrėjo tiesiai priešais save, o kitas, irgi žvelgdamas priešais save tuščiomis akimis, laikė gitarą, bet ja negrojo. Mes jų nekalbinome. Du „apsipūtę“ draugai lygiai taip pat sėdėjo ir mums bėgant atgal. Toks jausmas, jog jie labai ilgai iki tos oazės keliavo…

Oazė, kaip oazė, bet bėgiojimai mūsų vizito Maroke metu buvo dažnas reiškinys. Dažniausiai lakstydavo vaikinai, nes, kad ir ką suvalgydavo, jie tikrai ne visada spėdavo iki išvietės.

Tai dažnai mano girdėta afrikietiška europiečių istorija – nei vienoje kelionėje neapsieinama be apsinuodijimo ar viduriavimo. Todėl duosiu vieną patarimą. Pati taikau dvi profilaktines priemones: prieš valgydama, jei tik įmanoma, kruopščiai plaunuosi rankas ir nešiojuosi Maroke draudžiamą „fleškutę“ viskio ar kito stipriojo gėrimo. Tada belieka tik juoktis iš kitų, susiraukusių ir sunkiai į išvietę spėjančių, bendrakeleivių.

Vandenyno pakrantė

Linksma buvo ir pajūryje. Daug laisvų jaunų žmonių, nemažai turistų, gaji banglentininkų kultūra. Aplinkui zujant banglentėms ir aš nusprendžiau pasimokyti, kaip reikia gaudyti bangas. Du žavūs instruktoriai mane ir kitus kolegas statė ant lentos. Mes nuolat griuvom, taškėmės, juokavom ir jautėmės vieninteliai tokie ten pirmą kartą laikantys lentą.

Rudenėjant Maroko paplūdimiuose susirenka daug bangų mėgėjų, visi atsipalaidavę, nemažai berberų. Puiki vieta po truputį grįžti atgal į europietišką pasaulį. Išgirdusi, jog čia gana arti krantų atkeliauja tigriniai rykliai ir pilna stipriai deginančių medūzų, vis dėlto nusprendžiau mesti treniruotes vandenyje ir tiesiog ilsėtis. 

Liko ištuštinti alkoholio atsargas ir apgailestauti, jog ši nuostabi kelionė, kuri greičiau priminė keistą filmą ar lyg adatėlėmis visą mano kūną varstantį sapną, eina į pabaigą.

T.Elice nuotr./Avys
T.Elice nuotr./Avys

Prisižadėjau čia grįžti, greičiausiai birželį, kai Isueroje (Essoura) vyks vienas didžiausių pasaulio muzikos festivalių. Tai tik mažas žvejų miestelis, o jame vyksta trečias pagal dydį festivalis. Ir tai dėka J. Hendrixo, „Led Zeppelin“ bei kitų atlikėjų, kurie čia susistatę rezidencijas, užkūrė Isueros  gyvenimą. Šiame žvejų miestelyje galima rasti Marokui nebūdingų meno galerijų, šiuolaikinio meno apraiškų, o viename džiazo bare europiečiams pardavinėjamas (matyt, ne legaliai) alkoholis. O taip, ten būtų gerai… ir aš ten grįšiu.

Lydima šios minties paskutinį vakarą sutikau pasivaišinti berberų pasiūlytu hašišu. Be abejo, jis mane nunešė atgal per visas matytas vietas. Atrodo būtent tada dvasiškai atsiribojau nuo viso Maroko, nuo didelės smėlio dėžės, kur miesteliai išsibarstę kaip akmenukai. Tai spalvota ir ne visuomet graži šalis, kurioje vaikai ar dievai žaidžia pasaulių statymo žaidimus. Kurioje tu esi tik stebėtojas, keliaujantis per šalį, per sapnus ir nuotykius, per vidinius ir išorinius procesus, per dieną ir naktį, per smėlį ir vėją. Kokia atvažiavau, tokia jau iš čia neišvažiuosiu. Šios kelionės metu keičiausi kiekvieną dieną, o kartais ir kiekvieną akimirką. Nuolat atsidurdavau tame gelsvame kambaryje, susapnuotame dar prieš atskrendant į Marakešą, ir iš naujo keliaudavau atrodo pažįstamu koridoriumi, o labirinto gale duris atverdavo vis naujas, vis kitoks Marokas...

Kitą dieną prieš išvykdama užsukau į Marakešo turgų ir nusipirkau dantis… (apie juos pirmoje dalyje).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs