Iki šeštadienio U.Šniaukštaitė buvo Maroke. Būtent šios šalies pareigūnų „palydą“ ji nuolat jaučia pastarąsias keletą dienų. Lietuvę ir dar devynis studentus, kurie yra Nyderlandų, Italijos, Ruandos, Irano ir Norvegijos piliečiai, Maroko valdžia ragina kuo greičiau išvykti iš šalies. Tiesa, oficiali deportacijos priežastis nenurodoma. Vis dėlto patiems studentams ji aiški – visi jie Maroke nėra pageidaujami, kadangi čia dirba nepriklausomais stebėtojais, svarstant Vakarų Sacharos protestų dalyvių bylas.
Važiavo stebėti teismo
U.Šniaukštaitė priklauso Norvegijos paramos Vakarų Sacharos komitetui. Jo nariai, tarp jų ir lietuvė, 2016 m. metais jau lankėsi Maroke, kur turėjo stebėti teismo posėdžius. Juose teisiami 25 Vakarų Sacharos autonomijos idėjas palaikantys aktyvistai, kurie 2010 metų lapkritį dalyvavo protesto akcijoje. Taikiai prasidėjęs renginys vėliau baigėsi dešimčių žmonių mirtimi. Būtent tuo yra kaltinami teisiami sachariečiai. Šiame filmuke dronu užfiksuoti kadrai tapo vienu iš įrodymų, jog nuteistieji tikrai įvykdė nusikaltimą, t.y. protesto metu nužudė keliolika žmonių:
Abejodami, kad šios bylos buvo išnagrinėtos objektyviai, įvairiose šalyse veikiančių tarptautinių organizacijų atstovai vyksta stebėti atnaujinto bylų nagrinėjimo. Ne išimtis ir Norvegijoje veikianti organizacija, kurios narė yra šioje šalyje gyvenanti lietuvė.
„Pernai, kai lankėmės, teismo posėdžiai neįvyko. Jie buvo nukelti į 2016 m. gruodį, o tada – į sausį. Šiemet vėl atvykome stebėti. Atskridome sausio 21 d., o 22 d. iš Agadyro dviem nuomotomis mašinomis išvažiavome į vakarus, į Rabat Salé rajoną, kur ir vyko teismas“, – pasakojo lietuvė.
Pagrindinis jos ir kitų grupės narių tikslas buvo dalyvauti bylos svarstyme, o vėliau pateikti objektyvų bylos nagrinėjimo vertinimą, kadangi kol kas kyla pagrįstų abejonių dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių. Net keli jų nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Likę kalėjime turės praleisti mažiausiai 20 metų. Jiems nesuteikiama galimybė pasimatyti su artimaisiais. Kai kurie savo šeimos narių nematė jau keletą metų.
Kaip pasakojo U.Šniaukštaitė, teismo procesas vyko pakankamai civilizuotai. Bylos nagrinėjimą galėjo stebėti tiek jų, studentų grupė, tiek kiti nepriklausomi stebėtojai iš įvairių pasaulio vietų bei organizacijų – ambasadų, žiniasklaidos. Iš viso tuo metu buvo maždaug 40 nepriklausomų stebėtojų.
Jiems, nuteistųjų šeimos nariams bei kitiems teismo proceso dalyviams buvo skirtos dvi patalpos: salė, kuriame ir vyko bylos svarstymas bei kitas kambarys, kuriame teismo procesas buvo transliuojamas tiesiogiai per TV ekraną.
„Patekti į salę nuteistųjų artimiesiems teoriškai leido, bet praktiškai ne: iš pradžių sakė, kad įeis tik po vieną, nes nėra vietos. Kai mes savo vietas jiems norėjome užleisti, neleido to padaryti. Galiausiai jie vis dėlto įėjo. Tačiau bylos nagrinėjimas tada perkeltas į kitą dieną. O tądien vėl viskas kartojosi...“ – pasakojo stebėtoja teismo proceso metu buvusi lietuvė.
Jos teigimu, tiek situacijos teismo salėje, tiek vėlesni pokalbiai su nuteistųjų šeimų nariais, neleidžia abejoti, kad byla nagrinėjama pažeidžiant žmogaus teises.
„Iš šeimų girdėjome visokiausių istorijų. Vienos moters vaikai savo tėvo, kuris nuteistas, nematę jau keletą metų. Prie teismo trejų metų berniukui, kurio tėvas – vienas iš nuteistųjų, kažkas paleido į galvą stiklinį butelį... Netyčia, tiesiog, kilus neramumams. Be to, teisme nuteistieji neturi galimybės net parašyti savo parodymų. Teisėjas jiems neduoda tušinukų, teisindamasis, kad jie gali susižeisti!“ – pasakojo lietuvė.
Tai, kad procesas gali būti dirbtiniai vilkinamas, įrodo ir ne kartą nukelti bei atidėti teismo posėdžiai. Ir šįkart po dviejų dienų bylos nagrinėjimas vėl nukeltas į kovą.
Pasiūlė rinktis „turistiškesnį“ miestą
Taigi, sausio 25-ąją studentų grupė, tarp jų ir lietuvė, dviem automobiliais išvažiavo tolyn į Vakarų Sacharą, kur planavo susitikti su vietos gyventojais. Tačiau patikros poste prie Sidi Ifnio miesto jie buvo sustabdyti ir neįleisti į miestą.
„Policija mums nurodė grįžti į šiauriau esantį miestą Maroke. Sakė, kad jis turistiškesnis, čia nieko gražaus nepamatysime“, – sakė U.Šniaukštaitė.
Anot jos, buvo akivaizdu, kad jie žino, kas yra studentai ir kokiu tikslu jie keliauja gilyn į Vakarų Sacharą.
„Patikros poste mums parodė, kad važiuotume į šoną. Pradėjo kalbėtis per racijas. Paso nuotraukas nusiuntė kitiems – kad patikrintų duomenų bazėje. Tarp mūsų buvo tokių, kurie pamiršo nuimti lipduką, žymintį, jog buvome teisme. Taigi, visi tikrai suprato, kad važiavome ne miesto apžiūrėti. Vėliau į patikros postą atvažiavo miesto meras – kostiumuotas, su BMW. Sako, jums reikia išvažiuoti. Paskui dar vienu BMW atvažiavo policijos viršininkas. Jis pasisiūlė palydėti. Klausėme, kodėl, kam to reikia? Tada jau supykdėme ir jie ėmė mus tiesiogiai varyti lauk“, – pasakojo lietuvė.
Supratusi, kad į Sidi Ifnį neįvažiuos, grupelė iškeliavo į Tiznitą. Tačiau nuo tada jautė, kad turi palydą – vienas automobilis važiavo priešais, kitas – iš paskos.
Pasak U.Šniaukštaitės, pareigūnai net nelabai slėpėsi. Tačiau kai kur turėjo improvizuoti. Pavyzdžiui, Tiznite, kurio senamiestyje uždraustas automobilių eismas, užsieniečius jie sekė motociklais.
Be to, stengėsi bet kokia kaina pasiekti, kad grupė neliktų nakvoti šiame mieste.
„Buvo juokinga, kai į bet kurį viešbutį užėję išgirsdavome, kad nėra vietų. Nors iš sukabintų raktų buvo matyti, jog laisvų kambarių tikrai yra“, – sakė lietuvė.
Ketvirtadienį vakare ji su keturiais bendrakeleiviais bei dar penki grupės nariai, važiavę kita mašina, pasiekė Taghazout ir galiausiai rado, kur pernakvoti. Šeštadienį U.Šniaukštaitė jau skrenda namo į Norvegiją. Šioje šalyje mergina gyvena nuo 10-ies metų.
„Jei manęs paklaustumėte, ar Maroke saugu, aš pasakyčiau: „Tikrai taip!“ Juk nuolat matėme policiją“, – juokavo U.Šniaukštaitė. Iš tiesų turistiniai Maroko miestai, į kuriuos ir plūsta dauguma keliautojų bei turistų, atrodo visiškai kitaip nei atokesnės šalies vietos. Neapibrėžto statuso teritorija įvardijama Vakarų Sachara laikoma pavojinga.
„Patartina nevykti į Maroko de facto administruojamą Vakarų Sacharą“, – lakoniškai nurodoma Lietuvos užsienio reikalų ministerijos informacijoje keliautojams.
Vakarų Sacharą, buvusią Ispanijos koloniją, Marokas aneksavo 1975 metais. Dabar šioje šalies dalyje dislokuota daug Maroko karinių pajėgų. Šį gamtos išteklių turtingą regioną Afrikos Sąjunga pripažįsta nepriklausoma valstybe, bet Marokas ją laiko savo „pietinėmis provincijomis“.
Marokas iki šiol atmesdavo bet kokius pasiūlymus suteikti šiai teritorijai kitokį nei plačios autonomijos statusą. Dėl to kilo ir tebekyla nemažai vietos gyventojų protestų. Kai kurie jų, kaip ir jau minėtas prieš kelerius, baigėsi keliolikos žmonių mirtimi. Atsakingais už tai pripažinti Vakarų Sacharos autonomijos aktyvistai.
