Grabijolai – gatvinis rėžinis kaimas. Tokie kaimai susiformavo po XVI a. pab. karalienės Bonos Valakų reformos, bet jų mažai beišliko. Ir šis – vos dvidešimt kelių sodybų kaimelis. Sodybos išpuoselėtos, namai su išraižytomis langinėmis, papuoštais stogais, vėjarodžiais ant kaminų. Kaime prie kryžiaus stovi medinė skulptūra trims broliams.
Čia esantis stendas pasakoja, kad būtent nuo jų ir prasidėjo kaimas: kiekvienas iš jų turėjo po valaką žemės, o vėliau šalia ėmė kurtis brolių vaikai bei vaikaičiai. Kitoje gatvės pusėje stovi bendras šulinys, čia esantis nuo pat kaimo įkūrimo. Prie šulinio auga klevas. Jame įkelta spietinė ir varpas, kuriuo kas rytą buvo skambinama išgenant gyvulius į ganyklas ar atsitikus nelaimei.
Kaimo gatvė atsiremia į Nerį. Grafas Konstantinas Tiškevičius 1857 m. savo užrašuose pažymėjo, kad būtent Grabijoluose pirmą kartą išgirdo, kad vietiniai šią upę ne Vilija, bet Nerimi vadina.
Kitoje pusėje – Grabijolų dvarvietės likučiai. Anksčiau abu krantus jungė tiltas, bet buvo sudegintas dar I-ojo pasaulinio karo metu. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, per upės vidurį ėjo demarkacinė linija. Lietuvių pareigūnai buvo įsikūrę kaime, o lenkų – dvare. Pasakojama, kad jie, norėdami vieni prieš kitus pasipuikuoti, kiekvienas savame krante linksmus vakarėlius organizuodavo. Na, ir lyg nelegalią prekybą varė.
Nuolatinių gyventojų kaime išlikę mažai – iki dešimties. Kiti atvyksta tik pailsėti. Pasakojama, kad visi šiuo metu ten gyvenantys ar vasarojantys yra senųjų kaimo gyventojų palikuonys. Tikriausiai todėl ir kaimas prižiūrimas su meile.
Vaikštinėju rudens spalvotis nudabinta vienintele kaimo gatve. Tylu, ramu. Sutinku tik vieną moteriškę ir tik vienas šunėkas mane aploja. Ji papasakoja, kad šuniuką kažkas atvežęs paliko, todėl dabar kaimo gyventojai bendrai juo rūpinasi. Ech, žmonės, žmonės…
Šalia įsikūrusios mažos kapinės. Prie jų esantis stendas įspėja: „Eidami pro senąsias kaimo kapines būkite budrūs“. Vartus puošia tarsi iš pagonybės laikų atėjusi saulė.
Čia pasivaikščiojimas turėjo ir baigtis. Bet kaip tik prieš kelias dienas buvau skaičiusi, kad atidarytas Grabijolų pažintinis takas. Skaičiau, kad ekstremalus ir reikalaujantis bent jau tinkamos avalynės. Maniau, kad šį kartą neisiu. Bet stoviu aš prie tako žemėlapio: ir Zapalinos palivarkas, ir Alkų ąžuolas, ir Paalkių piliakalnis… Na, ir mano aukštakulniai bei rankinė ant peties. Privažiuoti nėra kaip. Tik nueiti.
Ne, galvoju, neisiu, bet vis tiek kelis žingsnius link tako žengiu. Ne, tikrai ne. Betgi tik keturi kilometrai. Mintyse sumetu, kad vienas kilometras per lauką, antras – atgal per tą patį lauką. Tai argi aš tų dviejų kilometrų avėdama aukštakulnius miške neįveiksiu? Na, nesvarbu, kad žinodama, jog teks per Gedimino prospektą pereiti, aš jų nesiaunu. Bet piliakalnis… Kada gi juos lankyti jei ne piliakalnių metais? (Kaip tik 2017-ieji tokiais paskelbti buvo.)
Einu. Jaučiu, kad slidu, nes kelias dienas iš eilės lijo. Sutikti žmonės kreivai mane nužiūri. Suprantu, kad dėl batų, bet iki galo viską suprantu tik vėliau. Dar pagalvoju: „Gal grįžti? Na, bet tik šiek tiek paėjėsiu, o jei ką, tada sugrįšiu“. Praėjusi lauką, įeinu mišką. „Gal grįžti? Bet jeigu iki čia jau atėjau…“
Pradedu skaityti stendus. Užkabina mane. Ai, einu. Aukštakulniai, kalnai, pakalnės, slidūs, šlapi lapai… Netrukus brendu per Saldųjį upelį, prieinu Zapalinos palivarką. Tiksliau, kas iš palivarko liko.
Įdomu, ar gelbėtojų malūnsparnis čia galėtų nusileisti?
Slidinėdama užsiropščiu į kalną. Atsiveria vaizdas į Nerį: auksinis ruduo. Šioje vietoje sutinku atgal grįžtančias merginas. Jos eina pasiramstydamos lazdomis – rastomis šakomis. Siūlo man vieną atiduoti. Neimu. Juk kam? Klausiu, ar jau ties palivarku visi sunkumai baigiasi. Jos tik mįslingai šypteli: „Bus dar visko“.
Taip išdidžiai aukštyn, žemyn, vėl aukštyn, jau gerokai nusiplukusi prieinu Paalkių piliakalnį. Visai neseniai atrastas, netyrinėtas, apaugęs žolynais ir brūzgynais. Stoviu ant jo, žiūriu į Neries vandenis ir dramatiškai galvoju: „Įdomu, ar gelbėtojų malūnsparnis čia galėtų nusileisti?“
Grįžti atgal nebegaliu: žinau, kad atkarpa sunki, be to, juk išdidumas neleidžia. Vėl reikia leistis žemyn. Stoviu ir negaliu ryžtis. Mane pasiveja pora. Pakalbam, kad tikriausiai nusileidus ratas pradės suktis atgal. Bet leistis tai juk reiks pačiai. Pradedu lipti ir taukšt – čiuožiu žemyn. Nežinau kaip, bet kažkaip pasisukau, kad čiuožčiau ne ant nugaros, bet ant pilvo. Ir nežinau kaip, bet nusigriebiu už gležnų krūmokšnių, kurie mane ir išgelbsti.
Taip čiuožiančią mane pasiveja šeima su mažamečiais vaikais ir pasiūlo lazdas. Išdidumas dingsta… Nusileidžiame prie dar vieno upelio. Šeima pasuka arčiau Neries prie „Užkeiktų vestuvių“ akmens, aš – link Alkų ąžuolo. Manot, po to nesigailėjau, kad nenusileidau iki Neries?
Alkų ąžuolas reiškia, kad maršrutas sukasi atgal. Bet norint iki jo nusigauti, reikia eiti stačiu šlaitu. Manau, kad dabar, praėjus šiek tiek metų po tako atidarymo, turėtų būti pramintas takas, bet tada, kai aš ėjau, jis buvo atidarytas vos prieš kelias dienas, todėl orientuotis reikėjo tik pagal rodykles.
Einu ir galvoju: „Gal nusiauti?“ Na, ne tokia jau ir protinga mintis spalio pabaigoje, kai vos keli laipsniai šilumos, šlapia, šalta, pilna šakų. Straksėti kaip kalnų ožkai su aukštakulniais tikrai mintis geresnė. Gal išmesti rankinę? Gaila, nes joje – vairuotojo pažymėjimas, asmens dokumentai, skėtis, raktai, kosmetika, telefonas… Žodžiu, visas gyvenimas. Kažkaip laikausi, kulnais kabinuosi į žemę, bet žiūrint nuo šlaito žemyn net galva svaigsta. Likus keliems žingsniams iki ąžuolo suprantu, kad taip aukštai neperkelsiu kojos, todėl užropoju keliais.
Kai suprantu, kad kelias pasisuko atgal, iškart palengvėja. Tai, kas buvo sunku, dabar atrodo lengva. Čia suskamba telefonas. Vaikas klausia, kada grįšiu. Jau buvo praėjusios kokios keturios valandos nuo mano išvažiavimo. Sakau, greitai: pora nusileidimų, pora pakilimų. Ką? Na, maždaug – iki namų dar trys dienos arkliais, o tada jau ranka pasieksiu.
Tai, kas buvo sunku, dabar atrodo lengva
Atpūškavusi iki automobilio lazdas palieku prie suoliuko. O prieš eidama galvojau, kodėl čia tiek lazdų atremta. Ir suprantu, ką reiškė tas „dar visko bus“. Nepaisant visko, nuotaika puiki, nes savo kasdienybę pabarsčiau gerais prieskoniais. Jei eisite, pasirinkite sausesnį laiką, apsiaukite avalynę kibiu padu, pasiimkite lazdas.
Grįžusi namo galvoju, kaip čia įsmukus nepastebėta, bet tarpdury sutinku vaiką. Jis, nužvelgęs visą purviną, susivėlusią, nusiplukusią mamą, teištaria: „Na, taaaip…“ Ir abu balsu pasileidžiame kvatotis.
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo – kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių Akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.
