Pirmąją dalį apie kelionę po Mažąją Lietuvą ir kaip čia vokiška bei lietuviška tradicijos suformavo išskirtinę kultūrą, skaitykite čia.
Bažnyčioje įamžinta dvikalbystė
Lietuvių ir vokiečių santykis Mažojoje Lietuvoje itin akivaizdus Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje – čia abi kalbos yra net įamžintos bažnyčios balkiuose.
Dabar stilinga, raudonomis plytomis ir tamsiu medžiu dekoruota bažnyčia sovietmečiu buvo apleista ir paversta grūdų sandėliu. Pagėgių krašto turizmo informacijos centro vadovė Ilona Meirė išduoda, kad po bažnyčia slypi ir užmūrytas rūsys. Jame buvo laidojami kunigai, tačiau, okupacijos metais apleidus maldos namus, po juos ėmė landžioti vaikai, tad rūsį buvo nuspręsta aklinai uždaryti. Iki šiol jis neatvertas. „Gal ir gerai – šis kraštas buvo plakamas įvairių rykščių – ligos, maras...“ – svarstė ji.
Bažnyčioje iškart dėmesį patraukia ir išskirtiniai vitražai. Jie – žymaus skulptoriaus Vinco Grybo anūkės, vitražistės Rasos Grybaitės kūriniai. Prieš kelerius metus Vytauto Didžioji universiteto doc. dr. Raimonda Simanaitienė apie juos rašė: „Stebintįjį labiausiai veikia nepaprastai įtaigi spalvinė gama, pagrįsta harmoningais, giliais aukso, žalių, mėlynų ir raudonų spalvų deriniais, žiūrovui neabejotinai sukeliančiais dvasingumo įspūdį sodrių tonų dominavimas čia tarsi suponuoja rimtį, o visuminis kolorito aktyvumas – energiją.“
Vilkyškiai garsėja savo įspūdingais vargonų festivaliais. Bet šiemet žadama lankytojus pritraukti dar viena įdomybe – išskirtine ekspozicija apie raganas.
Už poros kilometrų nuo Vilkyškių auga net 18 kamienų turinti Raganų eglė – vienintelė tokios neįprastos formos paprastoji eglė ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Atsirėmęs į ją supančias legendas, Pagėgių krašto turizmo informacijos centras šiemet pristatys kaltinimų raganavimu istoriją, baisiausius kankinimo būdus.
Amžinajame pasienyje – į pareigūnų rankas
Žaismingus kankinimus galima išbandyti už 20 minučių kelio esančiuose Smalininkuose. Priartėjus prie į miestelį vedančios ąžuolų alėjos, jus pasitiks Mažosios Lietuvos pasieniečiai Fricas ir Dočys – nuolat žaismingai konkuruojantys lietuvis ir vokietis.
„Jūsų transporto priemonė ir visi ja vykstantys asmenys sulaikomi. Sulaikytiems asmenims yra griežtai draudžiama triukšmauti, erzinti ir kitais būdais nervinti pareigūnus, vaikščioti transporto priemonėje be pasieniečio leidimo, kalbėti“, – griausmingai nurodymus dalija Fricas.
Ekskursijos organizatorė paimama įkaite ir kartu su vachmistru Dočiu kelionę baigia jau motociklu. Netrukus prie spektaklio prisijungia ir daugiau aktorių – mokyklon atvykusius į klasę gena varpu skambinanti mokytoja Frau Marta.
Tik iš trečio karto grupei pavyksta pasisveikinti „Laba diena, tamsta“ taip, kad griežtai mokytojai įtinka. Tuoj pat choru visi turi prisijungti ir prie „Odės rykštei“: „Nė krislo nekenkia sveikatai, įvaro proto į galvą...“
Nuotaikingą spektaklį, kurio metu pasakojama turtinga šio amžinojo pasienio miestelio istorija, kuria Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto studija „Diskutuotina“. Dalyviai jo metu gali ir šaudyti iš „ragatkių“, moterims ypač patinka žaidimas „Sugrįžai“, kurio metu į vyro siluetą reikia mėtyti įvairius daiktus – keptuves, kočėlus.
Studijos vadovė Gina Meškauskienė pasakoja, kad spektaklio metu bandoma įtraukti visus žmogaus pojūčius, siekiama žaismingai pristatyti istorinius Smalininkų objektus, supažindinti su kulinariniu paveldu.
Itin gyvos edukacijos sėkmės paslaptis neabejotinai glūdi aktoriuose, kurie sako tarsi apgyvendinantys savyje kuriamus personažus. Kiekvienas kuria jų charakterius, tarpusavio santykius ir istorijas. Kartais ir „apsikabliavimas“ būna tikras, kartais ir vienas kitam specialiai sukuria situacijas, iš kurių jie turi suktis improvizuodami.
Grafičiais išmarginta bažnyčia
O ar esate kada lankęsi bažnyčioje, ant kurios sienų – „street art“ („gatvės meno“) kūriniai? Ir ne vandalų palikti, o specialiai sukurti bažnyčiai? Galite tokią aplankyti Jurbarke.
Ant Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčios lauko sienų – į maldos namus einančių žmonių siluetai, o ant kiekvieno jų – ta pati Testamento citata net 14 kalbų.
„Niekas nenorėjo aukoti paprasčiausioms sienoms. Tuomet iškilo ši idėja“, – pasakoja kunigas Mindaugas Kairys.
Prieš 20 metų į Jurbarką atvykęs kunigas čia rado nebaigtą statyti bažnyčią ir susiskaldžiusią liuteronų bendruomenę. „Kur statybos – ten nesutarimai. Iš pradžių nusprendžiau atstatyti ne bažnyčią, o parapiją“, – apie darbo pradžią pasakoja dvasininkas.
Ilgus metus tikintieji meldėsi parapijos patalpų salėje – vis trūko pinigų bažnyčios pabaigimui. Aukos taip pat buvo renkamos vangiai, kol nešovė mintis maldos namus daryti išskirtinius – pasitelkti grafičius. Taip ant sienų atsirado estų įgyvendintas projektas.
Viduje bažnyčia ne ką mažiau stebina. Interjeras, kaip ir pridera liuteronybei, paprastas ir elegantiškas, tačiau modernumo ir didingumo suteikia pribloškiantis dar vienas vitražistės R.Grybaitės darbas – 7 metrų aukščio kryžius.
Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčioje jaukiai pinasi šiuolaikiškumas ir tradicija. Sakykla ir altorius čia – iš paprasto lietuviško beržo, tačiau banguojančios jų formos žavi modernumu. Vargonai pakylėti ant betoninio balkono, tačiau po juo – senutėlis šioje parapijoje naudotas katafalkas, kuris būdavo traukiamas arkliais.
„Įeini į bažnyčią, dešinėje pusėje yra krikštykla, tuomet suolai maldai, o išeini iš bažnyčios pro šią karietą, – sako kunigas M.Kairys. – Čia visas žmogaus kelias – nuo krikšto iki paskutinės kelionės.“
Jurbarke verta pamatyti ir kitokį – kūrybinį – skulptoriaus Vinco Grybo kelią. V.Grybo muziejuje eksponuojami jo kurti didybe ir monumentalumu pribloškiantys šio menininko darbai.
Ko neparagavus negalima išvažiuoti iš Mažosios Lietuvos?
Vienareikšmiškai – kafijos ir šiupinio. Jei norisi stipriau – dar ir meškinio. O jei saldžiau – voflių.
Kaimo turizmo sodybos „Mociškių palivarkas“ savininkai Mažosios Lietuvos lankytojams gali ištaisyti pagal senuosius receptus paruoštą puotą. Norintieji gali mėginti juos pasigaminti ir namuose – yra išleista knyga „Lietuvininkų valgiai“ – nors šeimininkės kužda, kad atkartoti viską ne taip ir lengva.
Pavyzdžiui, vienam seniausių ir labiausiai paplitusių patiekalų – šiupiniui – ruošti reikia dviejų dienų. Vieną dieną marinuojama mėsa, užmerkiamos kruopos, rainieji žirniai. Kitą dieną troškinys ant laužo verdamas net keturias valandas.
Ponai šiupinį valgydavo šiek tiek brangesnį – su žvėriena. Paprasti žmonės – su kiauliena. O valgydami ieškodavo uodegos arba šnipuko. Jei rasdavo pirmąjį, tai būdavo ženklas, kad bus stiprus, vikrus ir greitas. O jei kiaulės šnipą – išknis bet kokias žinias.
Rytais arba popietę kartu su vofliais (vafliais), štrudeliu ar trupininiu pyragu skanaujama kafija – kava su pienu. Lietuvininkai, kurie negalėdavo įsigyti tikros kavos, maldavosi gilių arba darydavosi miežinę kavą. Tik ypatingų progų metu įmaišydavo bent truputį tikrosios.
Po sočių pietų Mažojoje Lietuvoje būdavo pasivaišinama meškiniu, kurio dabar jau nelabai kur pavyks gauti. 500 metų senumo gėrime – tik kelios sudėtinės dalys. Spiritas, vanduo ir medus. Vilkyškių dvare pasakoja, kad gimė jis netyčia – medų imta užpylinėti spiritu, kad jį renkančio bitininko nepultų žvėrys.
