Nors Kolumbijos sostinė ir didžiausias miestas yra Bogota, tačiau daugeliui išgirdus šalies pavadinimą prieš akis šmėkšteli prieš kelis dešimtmečius žiauriausio miesto titulą pelnęs Medeljinas, kuriame tuo metu net policininkai bijojo išeiti į gatves.
Iš lėto kratosi nesaugaus miesto įvaizdžio
Pastarąjį dešimtmetį Medeljinas išgyvena renesansą ir bando nusikratyti etikečių, paremtų ir tikromis istorijomis, ir gandais, susijusiais su narkotikų prekyba, reketu ir smurtu.
Vietiniai gyventojai ir valdžia didžiuojasi miesto transformacija, inovacijomis ir pažanga bei padidėjusiu turistų skaičiumi. Atvykėlių antplūdis yra stebinamai didelis, ir jis daro didelę įtaką šalies ekonomikos didėjimui bei tvarkos, saugumo, pramogų ir prabangos didinimui turistų mėgstamuose rajonuose, tokiuose kaip, pavyzdžiui, El Poblado.
„Apšilę kojas ir jau kiek apsipratę su Lotynų Amerikos kultūra bei gyvenimo būdu, nusprendėme, kad esame pasirengę Kolumbijos miestui, kuris kelia daugiausiai baimės, intrigos ir susidomėjimo. Po neilgo skrydžio lėktuvu, atkeliavome į Medeljiną, kuris mus pasitiko kur kas šiltesniu oru nei sostinė ir iškart pakerėjo egzotiška gamta, ryškiomis spalvomis ir kalnais“, – sakė keliautojai.
Medeljine jie įsikūrė saugiausiame miesto rajone El Poblado. „Džiaugėmės, kad merginos, kurios mums išnuomojo kambarį, šnekėjo angliškai ir buvo nepaprastai malonios, paslaugios ir draugiškos. Nustebino ir El Poblado rajonas, kuris savo modernumu, saugumu ir tvarka nė kiek nenusileidžia Europos miestų rajonams. Čia radome visą krūvą šaunių kavinių ir restoranų, netgi nebijojome vaikščioti sutemus, nors žvilgtelėjus į gatvėse patruliuojančius policijos darbuotojus, nenoriai primindavome sau, kad mes Kolumbijoje, todėl turime išlikti budrūs. Nors šalies saugumas kasmet vis auga, nusikalstamumo lygis ir žudynių skaičius – mažėja, užgyti randams, likusiems po kovos su narkotikų baronais, prireiks dar nemažai laiko. Manau, sunkiausia bus pakeisti šalies įvaizdį, kurio neigiamą paveikslą, dabar mato visas pasaulis“, – pasakojo Aušrinė.
Nuo 2010 m. Iki 2016 m. turistinių apgyvendinimo vietų skaičius Medeljine išaugo nuo 5 iki 50. Nors šalies įvaizdis pamažu kyla į viršų ir yra nepalyginamai geresnis nei prieš keletą dešimtmečių, visos problemos toli gražu nėra išspręstos.
Pasak lietuvių, gatvėse patruliuojantys pareigūnai saugo turistus nuo galimo smurto, bet nė nemano drausminti ar bausti jaunuolių, kurie gatvėse siūlo narkotikus.
„Man ir daugeliui kitų, Medeljino vardas labiausiai įsiminė po „Narcos“ serialo, kuris pasakojo apie sudėtingiausius ir žiauriausius šio miesto laikus. Nors buvo kiek nejauku žengti pirmus žingsnius kadaise krauju aptaškytomis gatvėmis, smalsumas nugalėjo. Norėjosi pamatyti viską savo akimis. Miestas mums pasirodė kontroversiškas: turistų ir pasiturinčių vietinių gyvenamuosiuose rajonuose jautėmės labai saugiai ir patogiai, tačiau centre dažniausiai neatsigynėme žvilgsnių.
Policija gatvėse patruliuoja iki 7 valandų vakaro, todėl pagal jų dienotvarkę dėliojomės ir savo planus ne pačiuose saugiausiuose rajonuose. Sykį vaikščiojant viename iš centre esančių parkų, mus pasivijo vietinė ponia (sakyčiau, kiek nestabilios psichikos) ir pradėjo garsiai šaukti: „Gringo, gringo!”. Ji atrodė įsiutusi, todėl apsisukome ir sparčiu žingsniu pasukome kitu keliu.
Pavojingiausi tie, kuriuose vyksta gaujų kovos. Juose pereiti gatvės ne savo įtakos zonoje neturi teisės net kolumbiečiai, o ką jau kalbėti apie užsieniečius.
Tačiau tai menkniekis, kas galėtų nutikti apsilankius vadinamuosiuose No-go areas, į šiuos rajonus kojos nekelia net dauguma vietinių. Vienuose iš jų yra tikimybė būti apvogtam ar sumuštam, kituose siaučia prostitutės ir narkotikų prekeiviai.
Tačiau pavojingiausi tie, kuriuose vyksta gaujų kovos. Juose pereiti gatvės ne savo įtakos zonoje neturi teisės net kolumbiečiai, o ką jau kalbėti apie užsieniečius.
Vienu metu svarstėme apsilankyti Comuna 13 rajone, kuriame reikalai sparčiai tvarkosi, tačiau pakalbėjus su pora vietinių, nusprendėme praleisti šią pramogą, nes jie mums paaiškino, kad garantijos, jog jokių problemų nekils, niekas negali duoti ir neduos“, – įspūdžiais dalijosi Gediminas.
Kompanijos „Gaumont“ serialas „Narcos“, lyg nevaldomai išplitęs virusas, akimirksniu išpopuliarėjo visame pasaulyje ir prisidėjo prie dar didesnio narkotikų baronų kulto didinimo.
Nors apie garsiausio Kolumbijos narkotikų barono Pablo Emilio Escobaro Gavirios gyvenimą yra sukurta ne viena kino juosta ar knyga, tačiau dar nė viena nebuvo tokia žiūrima kaip šis serialas. Tokį didelį susidomėjimą paskatino įtrauktos tikros dokumentinės scenos, kurios sudaro, tarytum, nevaidybinio, o dokumentinio serialo iliuziją.
Ir, nors serialas pasakoja tik iš dalies tikrą istoriją apie sunkų ir žiaurų Kolumbijos etapą, kai šalį valdė ne politikai, o narkotikų baronai, daugelis žiūrovų šventai tiki, jog visa, kas yra rodoma seriale, – gryna tiesa.
Dėl šių netikslumų įpykę P.Escobaro giminės ne kartą kreipėsi į serialo kūrėjus. P.Escobaro sūnūs teigė net siūlęsi padėti patikslinti neteisingas vietas ir papasakoti tikrą istoriją, tačiau jo paslaugų kūrėjai atsisakė.
„Nors dienas leisti saugiuose ir patogiuose rajonuose buvo labai gera, ne po restoranus vaikščioti čia atvykome. Todėl nusprendėme leistis į įdomesnius nuotykius. Norint pažinti ir suprasti šio miesto istoriją, gyvenimo būdą ir ritmą, reikia nusikelti į žiauriausius laikus. Manau, būtent šis Medeljino gyvavimo etapas pritraukia tiek turistų. Na, ir pigūs narkotikai, kurių įsigyti čia lengviau nei rasti maisto prekių parduotuvę“, – sakė keliautojai.
Jie atkreipė dėmesį į tai, kad kokaino prekeiviai siūlė tik tuomet, kai lietuviai eidavo atskirai, ir tik Gediminui.
„Tai, kad šalis ir miestas turėjo išgyventi tokius sunkius ir žiaurius laikus, daugiausia kaltas kokaino karaliumi pramintas P.Escobaras, kuris buvo vienas galingiausių, turtingiausių ir nuožmiausių narkotikų prekeivių. Nors Pablo gimė skurdžioje šeimoje, jo ambicijų tai nesumažino, o gal net dar labiau jas pakurstė, nes dar vaikystėje jis užsibrėžė tikslą tapti milijonieriumi, o vėliau – ir šalies prezidentu. Jo giminės ir vietiniai gyventojai pasakoja, kad siekis valdyti šalį tapo jo žlugimo pradžia ir priežastimi“, – pasakojo Aušrinė.
Viešai žinoma istorija pasakoja, kad „karjerą“ P.Escobaras pradėjo nuo marihuanos pardavinėjimo, reketo ir žmonių grobimo ir jau 1975 m. inicijavo kokaino imperijos kūrimą savo gimtojoje šalyje ir taip aštuntajame dešimtmetyje kartu su Medeljino karteliu eksportavo 80 proc. kokaino, kuris patekdavo į JAV.
Jo vardą dabar žino bene kiekvienas ne vien todėl, kad jis užsidirbdavo milijoną dolerių per dieną arba kad vien gumytėms, kuriomis surišdavo pinigus, per mėnesį išleisdavo po 2500 dolerių, bet ir todėl, kad jis buvo labai žiaurus – žudydavo kiekvieną, kuris nepritardavo jo nuomonei arba kliudė jo „didiems“ planams. Tai įrodo garsusis jo posakis „Plata o promo“, kuris reiškia sidabras arba švinas. Visų, kurie nesutikdavo paimti kyšio, laukdavo vienodas likimas.
Pablito pėdsakais
„Nusprendėme pasekti, deja, ne gerais darbais išgarsėjusio kokaino karaliaus pėdomis. Susiradome gidą ir beveik visą dieną važinėjome po svarbiausias išlikusias P.Escobaro viešpatavimo vietas. Jausmas buvo labai keistas – baimė susimaišiusi su susidomėjimu. Ekskursiją pradėjome nuo vieno iš P.Escobaro „namukų“. Tai buvo 7 aukštų pastatas, skirtas tik jo šeimai, personalui, svečiams ir apsaugai.
Kai jis pastatė šį namą, žmonės suprato, kad P.Escobaras ne šiaip pasiturintis žmogus, o milijonierius, kadangi tuo metu aplinkui buvo tik maži vieno aukšto nameliai, o jis pasistatė sau dangoraižį su baseinu ant stogo.
Pastatą buvo bandyta susprogdinti, tačiau vėliau jį atstatė. Šiuo metu namas priklauso policijai, tačiau jie iki šiol nežino, ką su juo daryti. Vėliau turą tęsėme žymiajame kalėjime La Catedral, kurį pats sau pasistatė ponas P.Escobaras. Nedaug pastatų čia yra išlikę, nes lobių medžiotojai ieškodami pinigų, aukso ir deimantų viską sugriovė. Tačiau išliko daugiausia susidomėjimo sulaukęs namelis, kuriame P.Escobaras nužudė du savo bendražygius. Vėliau juos čia ir sudegino ir bandydamas nuslėpti įkalčius ir smarvę lauke surengė kepsnių vakarėlį“, – sakė Aušrinė.
1991 m. P.Escobaras pasidavė Kolumbijos valdžiai, tačiau su sąlyga, jog kalėjimą galės pasistatyti pats. Policininkai negalėjo prisiartinti prie pastatų arčiau nei per 3 mylias. La Catedral niekuo nesiskyrė nuo kitų narkobarono dvarų: barai, kazino, futbolo aikštė, sporto salė ir nepaprastas vaizdas iš aukštai į Medeljiną.
Kalėjime jį dažnai aplankydavo šeima, svečiai, garsūs sportininkai ir brangios prostitutės. Verslas taip pat nestojo: iš kalėjimo jis toliau vadovavo savo narkotikų imperijai. Pagal susitarimą jame turėjo praleisti 5 metus, tačiau Kolumbijos valdžiai nepatiko, kaip bausmę atlieka tūkstančius žmonių nužudęs nusikaltėlis, todėl 1992 metais vyriausybė nusprendė perkelti P.Escobarą į kitą kalėjimą, tai sužinojęs jis nieko nelaukęs pabėgo iš La Catedral.
„Vienas keistesnių objektų buvo kapinės, kuriose palaidotas P.Escobaras, jo šeimos nariai ir ištikimiausias sargybinis Leonas. Anksčiau jų kūnai buvo palaidoti atskiruose kapuose ir tik visai neseniai juos „paguldė“ į vieną bendrą kapą. Jis mūsų apsilankymo metu buvo gausiai apdėtas šviežiai nuskintomis gėlėmis. Iškart kilo klausimas: kas gi rūpinasi šiuo kapu, jei P.Escobaro žmona ir vaikai gyvena Argentinoje? Pasirodo, iki šių dienų kai kuriuose rajonuose ir bendruomenėse P.Escobaras yra garbinamas ir prisimenamas geru žodžiu, todėl vietiniai gyventojai kasdien atneša gėlių ar uždega žvakes“, – pasakojo Gediminas.
Nepaisant nelegalios ir žiaurios veiklos, nekarūnuotas „karalius“ turėjo ir iki šiol turi nemažą būrį gerbėjų ir netgi buvo pramintas Kolumbijos Robinu Hudu, kadangi labai daug pinigų skirdavo nepasiturintiems ir pastatė ne vieną kvartalą, ligoninę, mokyklą ir bažnyčią. Daugiausia dėmesio nepasiturintiems jis skyrė per rinkimų kampaniją, norėdamas gauti visuomenės palankumą.
„Ekskursijai einant į pabaigą, mums buvo pasiūlyta apsilankyti vienoje iš P.Escobaro slėptuvių, kurioje jo brolis ir „bendražygis“ Roberto Escobaras šiuo metu yra įrengęs muziejų.
Tarkime, už susitikimą su žudiku Johnu Jairo Velasquezu, kuris yra nužudęs daugiau nei 200 žmonių, turistai pakloja po 200 dolerių. Ir susitinka jie ne kalėjimo kameroje, o jo namuose, kadangi Kolumbijoje neegzistuoja mirties bausmė ir šis galvažudys prieš porą metų buvo išleistas į laisvę už gerą elgesį!
Ilgai dvejojome, kadangi įėjimas mums pasirodė kiek brangokas (30 dolerių žmogui), tačiau supratę, kad tokios galimybės gali ir nebepasitaikyti, sutikome. Iš tiesų kolumbiečiai yra „susukę“ neblogą versliuką iš Medeljino ir Kalio kartelių laikų. Norėdami susitikti su to meto liudininkais ir pačiais nusikaltėliais (organizuojamos ir tokios ekskursijos) žmonės moka milžiniškus pinigus.
Tarkime, už susitikimą su žudiku Johnu Jairo Velasquezu, kuris yra nužudęs daugiau nei 200 žmonių, turistai pakloja po 200 dolerių. Ir susitinka jie ne kalėjimo kameroje, o jo namuose, kadangi Kolumbijoje neegzistuoja mirties bausmė ir šis galvažudys prieš porą metų buvo išleistas į laisvę už gerą elgesį!
Pats nejaukiausias momentas buvo pirmas žvilgsnis link P.Escobaro brolio Roberto. Nors jis atrodė kaip geras (ir žemas!) senučiukas, kuris, atrodytų, nieko negali nuskriausti, iki visiško pasitikėjimo šio bei to trūko. Juk ne už nieką jis praleido kalėjime ne vienerius metus ir buvo vienas ieškomiausių nusikaltėlių vos prieš porą dešimtmečių“, – pasakojo Aušrinė.
Muziejuje keliautojai rado begales autentiškų daiktų: šarvuotų mašinų, motociklų, šautuvų, nuotraukų ir skelbimų. Svetainėje stovėjo stalas, prie kurio P.Escobaras su savo ištikimiausiu bendražygiu Leonu valgė paskutinę savo vakarienę (kadangi kitą dieną buvo nušautas policijos). R.Escobaras taip pat pasidalino savo autentiška patirtimi, parodė pinigų slaptavietes ir slaptus išėjimus iš namo, kuriais jie naudodavosi.
„Buvo tikrai labai keista ir šiek tiek baugu vaikščioti kulkomis suvarpyto namo grindimis ir kalbėti su žmogumi, kuris savo istorija, kuri yra sutepta krauju ir nešvariais pinigais, tarytum didžiuojasi. Tačiau nepaisant keisto ir bauginančio jausmo, buvo labai įdomu! Gaila, kad negavome leidimo filmuoti (ginčytis kažkaip nedrįsome), todėl visus muziejaus atributus fotografavome. Buvo labai juokinga, kuomet norėjome įsiamžinti su muziejaus savininku, tačiau lyg tyčia pradėjo kvailioti kamera ir niekaip nepavyko padaryti gerai sufokusuoto kadro. Todėl teko apsikabinus R.Escobarą stovėti geras 15 minučių. Dėkui Dievui, gidas mus nufotografavo su savo telefonu. R.Escobaras net keletą kartu pakartojo, kad galime jo klausti bet ko, tačiau visi klausimai taip ir liko neištarti, nes klausti: „Ar negraužia sąžinė dėl tūkstančių nekaltų žmonių mirties?“ atrodė neprotinga“, – sakė Gediminas.
