Mažojo kurorto istorija – kaip ir architektūra – chaotiška. Nors Šventoji gyvuoja nuo XVI a., ši vietovė dėmesio susilaukė tik nuo 1935 m., kilus grėsmei prarasti Klaipėdos uostą. Pasak vienos gido bendraautorių Marijos Drėmaitės, planuota šį miestelį paversti modernios Lietuvos – jūrinės valstybės – forpostu, atliekančiu uosto gyvenvietės ir vasarvietės funkcijas.
Deja, ateities planus sudrumstė Antrasis pasaulinis karas ir daugelis to meto projektų liko neįgyvendinti arba sugriauti. Pokariu atgavus Klaipėdą, nuskurdinta Šventosios žvejų gyvenvietė atsigavo palengva, kol galiausiai tapo kurortu, išmargintu vienaaukščių medinių namelių bei mūrinių poilsiaviečių. Kintanti ekonominė situacija, nuolatiniai inžineriniai iššūkiai lėmė, kad dalis ambicingų projektų liko neįgyvendinti. Kaip teigia architektūros tyrėjas Liutauras Nekrošius, tai prisidėjo prie stichiško miesto vaizdo.
Susipažinkite su 5 kontrastingais, dėmesio vertais Šventosios objektais.
Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, koplyčia (Paupio g. 30)
Tai daugeliui kurorto svečių kiek mažiau žinoma, todėl įdomi atrasti koplyčia. Daktaro Jurgio Galdiko lėšomis ir iniciatyva vos per tris mėnesius pastatyta medinukė įkurta nuo 1922 m. jo šeimai priklausančiame sklype, šalia senosios (iki šių dienų išlikusios) tarpukario sodybos. Medinės koplyčios architektūroje ryški liaudiška statybos tradicija.
Kaip pastebi M.Drėmaitė, tai vienas iš nedaugelio per karą išlikusių pastatų. Iki šių dienų interjere nemažai vertingų kūrinių, pavyzdžiui, šv. Kazimiero paveikslas, tabernakulis, keli autentiški suolai ir kt. 1991 m. koplyčia suremontuota, šventorius aptvertas nauja tvora. Šiuo metu koplyčioje pamaldos laikomos nereguliariai.
Poilsio namai „Guboja“ (Jūros g. 65A)
Sovietmečiu greta jau neatsiejama Šventosios dalimi tapusių medinių vasarnamių buvo statomos ir betoninės poilsiavietės. Anot L.Nekrošiaus, mėsos ir pieno pramonės ministerijos poilsio namai „Guboja“ buvo gana unikalus įvykis to meto Lietuvoje. Tai pastatas, nepelnęs apdovanojimų, tačiau dažnai pristatomas to meto architektūrai ir turizmui skirtuose leidiniuose.
„Gubojos“ autorius Rimantas Buivydas teigė, kad projektuodamas šį kompleksą jis siekė formuoti laisvai žemės paviršiuje judančią ir plastiškai vertikaliai pulsuojančią struktūrą, kuri metaforiškai asocijuotųsi su „vėjų išpustytų kopų“ įvaizdžiu. Įgyvendintas tik vienas iš trijų suprojektuotų korpusų, neįkurti liko klubas-kavinė, vandens procedūrų ir sporto centras.
„Centrolito“ gamyklos sanatorija „Žara“ (Jūros g. 50)
„Žara“ – tai Kauno ketaus liejyklos darbuotojams skirta visus metus veikusi reabilitacinė sanatorija. Čia buvo įrengtas baseinas su kaskadomis, kino salė, skaitykla, septynios banketinės salės, valgykla. Steigėjo finansinį pajėgumą demonstravo ne tik teiktos gydymo ir poilsio paslaugos, bet ir išorės apdaila bei puošyba.
Ekspresyvios, sudėtingos tūrių kompozicijos pastatas buvo išskirtinis Šventosios kontekste. Kompleksas suformuotas iš trijų gyvenamųjų ir aptarnavimo korpusų, jų formos bei išsidėstymas sudaro uždarumo, izoliuotumo įspūdį. Rekreaciniame pusiau uždarame kieme buvo įrengtas dekoratyvinis baseinas.
Skulptūra „Žvejo dukros“ (Prieplaukos g. (kopose)
Tai viena įspūdingiausių pajūrio skulptūrų. Kūrinio atsiradimas buvo dalis plano minimaliomis priemonėmis sutvarkyti žuvininkystės ūkio teritoriją ir uosto vartų aplinką. Nors eskizinis modelis buvo patvirtintas dar 1976 m., skulptūra dabartinėje vietoje pastatyta tik 1982 m., kartu sustabdžius tilto prieigų projektą, iki bus sutvirtintos uosto krantinės.
Oficialiai skelbta, kad 4 m aukščio trijų moteriškų figūrų kompozicija simbolizavo iš žvejybos grįžtančio tėvo ant kranto laukiančias dukras. Tačiau 2016 m. dailininkės Zuzanos Pranaitytės dukterėčia spaudoje paskelbė autorės liudijimą, kad ji siekusi pavaizduoti tris Baltijos valstybes (Lietuva viduryje), kurios „žiūri į Vakarus, ieškodamos pagalbos, vaduojantis iš sovietų okupacijos“.
Poilsinė „Aukuras“ (Topolių g. 11)
Kolūkių statybos projektavimo instituto darbuotojams ilsėtis skirtas pastatas yra tarsi instituto manifestas, atspindintis to meto kaime projektavusių architektų iššūkius. Projekte matyti kaimo miestėjimo procesai, statybos industrializacija ir kova su jos nešama monotonija, modernios „tautinės formos“ paieškos.
Nors vėlyvas, pentagono formos pastatas yra atspindys tokių Europoje populiarių idėjų kaip „gatvė danguje“ arba „vidaus ir išorės dialogas“. Šie architektūriniai principai įgalina bendruomenių „gatvės“ gyvenimą, o ankšta būsto erdvė vizualiai ir funkciškai praplečiama įrengus erdvią lodžiją.
Daugiau apie kitus dėmesio vertus architektūrinius objektus Palangoje ir Šventojoje skaitykite neseniai pasirodžiusiame leidyklos „Lapas“ Palangos architektūros gide. Knygos autoriai: Viltė Migonytė-Petrulienė, Liutauras Nekrošius, Vaidas Petrulis, Martynas Mankus ir Marija Drėmaitė.
