Su vietiniu gyventoju Marti, jaunu žemo ūgio kiek užsimiegojusiu vaikinu, susitikome šalia Nepriklausomybės aikštės, tūkstantmetę istoriją skaičiuojančios Žironos Naujamiestyje. Susitikome ten, kad galėtume iš kito Onjaro upės kranto pažvelgti į gynybinių sienų likučių juosiamą margaspalvį senamiestį.
Kadangi Prancūzija – visai čia pat, nenuostabu, jog Žirona buvo apgulta net 25 kartus ir 7 kartus užgrobta. Vienos iš invazijų metu gimė musių legenda.
„Katalonija suskirstyta į keturias provincijas, o Žirona – vienos iš jų centras. Barselona – už 100 kilometrų. Valanda iki kalnų ir pusvalandis iki jūros bei 48 kilometrai iki Prancūzijos valdų. Puiki vieta viduramžių Ispanijos architektūros lobynui, į kurį, kaip ramybės oazę, mėgsta pabėgti ir patys barseloniečiai. Ar žinojote, jog Žirona laikoma vienu iš trijų brangiausių pragyventi Ispanijos miestų?“, – savąjį kraštą apibūdino Marti.
Kadangi Prancūzija – visai čia pat, nenuostabu, jog Žirona buvo apgulta net 25 kartus ir 7 kartus užgrobta. Vienos iš invazijų metu gimė musių legenda. O taip, legendų šiam 100 tūkst. gyventojų turinčiam miestui netrūksta.
„1285 m. Žirona buvo apsupta prancūzų. Jie siekė išniekinti miesto globėjo Šv. Narcizo mauzoliejų, tačiau gigantiškos musės ėmė skristi iš kapaviečių ir žudyti vieną prancūzą po kito. Gražioji Sant Feliu bažnyčia, kuri buvo laikoma pirmąja miesto katedra, XIV a. išdygo virš Šv. Narcizo ir Šv. Felikso kapaviečių“, – kaip šie vabzdžiai tapo miesto suvenyru, atskleidė Marti.
Laisvę deklaruoja vėliavomis
Keletą metų iš eilės Žirona pirmauja apklausose, kaip „labiausiai pageidautinas gyventi miestas Ispanijoje“. Jaukus senamiestis iškilęs ant stačios Kapučinų kalvos, rytinėje Onjano upės krante (miestą juosia keturios upės – Tero, Onjaro, Galligantso ir Giuelio). Modernioji miesto dalis įsikūrusi vakarinio Onjano upės, kuri vasarą beveik išdžiūsta, kranto lygumose.
„Matote šiuos ryškiaspalvius krantinės namų fasadus? Turime įstatymą, kuris draudžia savininkams juos perdažyti. Kartu su ryškių namų fone styrančiomis senosios ir naujosios katedrų viršūnėmis, šis vaizdas – vienas labiausiai paveiksluojamų vaizdų Žironoje. Vieno kambario buto nuoma tokiame name kainuoja apie 600 eurų mėnesiui“, – patikino katalonietis.
Žvelgiant į namų fasadų vaivorykštę, nenoromis nuklysti trumpam į Italijos Florenciją, kur spalvų gama – itin artima tai, kuri regima čia. Marti šypteli, išties, galima pajusti itališką dvasią.
Ne pro vieną langą išskleistos plevėsuoja Katalonijos vėliavos, ant kai kurių jų – drąsūs pareiškimai apie nepriklausomybę: „Katalonija – naujoji Europos valstybė“.
„Tikrojoje Katalonijos vėliavoje nėra žvaigždės, o čia ji yra. Simbolizuoja tikslą, kurio link einame. O tas tikslas – laisvė“, – informuoja Marti, ir ima kalbėti apie tai, kad katalonų kalba, kurios likusi Ispanijos dalis nesupranta, labiau panaši į italų ar prancūzų, o ne ispanų.
Nori sugrįžti? Bučiuok pasturgalį
Pereiname vieną iš vienuolikos Žironos tiltų ir įsimaišome į senamiesčio gatvelėmis lėtai žygiuojančių praeivių būrį. Čia pat – dar vienas Žironos simbolis, kolona lipanti ir ją uodega apraizgiusi liūtė (El lleó i la lleona). Pasak legendos, norėdamas tapti geru miesto piliečiu arba, turistų atveju, norėdamas dar kartą sugrįžti į Žironą, turi palypėti laipteliais ir pabučiuoti akmeninės liūtės pasturgalį. Statulos originalas saugomas Dailės muziejuje.
Netoli nuo šios statulos galima aptikti XII a. pastatytas romėniškas arabų pirtis (Els Banys Àrabs). Nors pagal pavadinimą jos turėtų atspindėti arabų architektūros stilių, nieko bendro su tuo jos neturi. Tai vienintelės žinomos viešosios pirtys Ispanijoje, išlikusios iki mūsų dienų.
„Štai čia, prie įėjimo į pirtis, buvo filmuojamos kai kurios „Sostų karų“ šeštojo sezono scenos“, – rodydamas, kaip filmavimų metu pasikeitė skveras, išdidžiai išpyškino Marti.
Pastebėjęs mūsų susidomėjimą, katalonietis užsiminė, jog tokių vietų, kuriose karaliavo itin populiaraus serialo herojai, Žironoje yra ir daugiau. Viena jų – Šv. Mergelės katedra (Catedral de Santa María de Gerona), pati kone atlikusi ne patį smulkiausią vaidmenį „Sostų karuose“.
Beveik septynis šimtmečius statyta pagrindinė Žironos šventovė įsitaisiusi aukščiausiame senamiesčio taške ir yra vienas pagrindinių miesto simbolių. Ji gali pasigirti antra plačiausių pasaulyje centrine gotikine nava. Didesnė yra tik Šv. Petro bazilikoje Vatikane.
Ant jos bokšto iškilęs angelas – aukščiausia Žironos viršūnė. Tuo, anot pasakojimų, senovės miestiečiai įsitikino potvynio metu, kuomet visas miestas paskendo po vandeniu. Virš vandens liko tik angelas.
„Sostų karų“ invazija
Žvelgiant į didingąją katedrą, Marti ir vėl ėmė pasakoti legendą, patikrinančią mūsų akylumą.
„Dažniausiai gargolos būna ne žmogaus pavidalo, tačiau Žironos katedra – išskirtinė. Matote gargolą-raganą? Pasak legendos, ji gyvenusi šalia ir labai nekentusi tikinčiųjų – apmėtydavusi bažnyčios lankytojus akmenimis. Dėl to ji kartą pati virto akmeniu ir buvo pakabinta ant katedros sienos, akimis į žemę, – kad niekad nematytų dangaus. Iš jos burnos dabar sruvena tik vanduo, o ne keiksmai“, – tarsi inkvizicijos laikų istorija pasidalijo Marti.
Tačiau labiau nei suakmenėjusi ragana įspūdį palieka 90 laiptelių, vedančių Šv. Mergelės katedros įėjimo link. Tai dar viena vieta, dominavusi didingų mūšių scenose „Sostų karuose“.
„Kai kūrybinė grupė paskelbė, kad reikia daugiau žmonių masinėms scenoms filmuoti, Žironą užplūdo tūkstančiai atrankose panorusių dalyvauti ispanų. Taisyklės buvo griežtos: jokių tatuiruočių, akinių, keistų plaukų“, – įdomų faktą pateikė Marti, patikinęs, jog serialo kūrimo pėdsakais netgi yra vedami nepigūs turai, kurių gidas – seriale besifilmavęs vietinis gyventojas.
Tačiau ne visi žironiečiai buvo patenkinti filmavimais. Daugeliui tai trukdė grįžti į namus – reikėdavo nuolat su savimi turėti dokumentus, įrodinėti, kad tu – šios gatvelės gyventojas. Kai kurių jų namų langai buvo užverti, kad nematytų filmavimo scenų. Vis dėlto, anot Marti, šiuo metu Žironos valdžia ir serialo kūrėjai tariasi ir dėl septintojo sezono filmavimo.
Žironoje veikia ir vienas iš neįprasčiausių muziejų pasaulyje – Kino muziejus, siūlantis susipažinti su kino pramonės istorija nuo šešėlių teatro iki šių dienų: kaip buvo filmuojami pirmieji filmai, kaip veikė pirmosios kameros ir t. t. Taip pat čia galima peržiūrėti rečiausius ir seniausius filmus.
Ant katedros laiptų – Gineso rekordas
Į Žironos katedros laiptus pasaulio dėmesys nukrypo ir šių metų sausį, kai du vietnamiečiai broliai pasiekė pasaulio rekordą. Giang Quoc Nghiep ir Giang Quoc Co užkopė šiais laiptais, liesdamiesi tik galvomis, tai yra, vienas brolis lipdamas ant savo galvos nešė aukštyn kojomis balansuojantį savo šeimos narį. Iššūkis, kuriam akrobatai treniravosi net 15 metų, truko 52 sekundes. Po visko vienas iš brolių prisipažino, norėjęs įrodyti, kad žmogaus galimybės yra begalinės.
Kol dar kartą ir dar kartą mobiliuosiuose ekranuose žiūrėjome į neįtikėtiną akrobatų pasirodymą, prie katedros laiptų sustojo dviratininkų būrelis. Marti prasitarė, jog Žironoje gyveno ir treniravosi ir legendinis amerikiečių dviratininkas Lensas Armstrongas.
Pasukame žydų kvartalo link, kuris laikomas labiausiai užkonservuotu žydų kvartalu pasaulyje. Tarsi uždaras miestelis miesto centre, su siaurų, tai kylančių į viršų, tai besileidžiančių žemyn, gatvelių labirintu. Kai kurių jų plotis nesiekia nė metro. XII a. į Žironą atsikrausčiusi žydų bendruomenė šį miestą pavertė vienu stipriausių savo kultūros centrų. Deja, didžioji dalis turtingos žydų istorijos buvo sunaikinta, 1492 m. juos išvarius iš Ispanijos.
Mums išnirus iš siauriausios senamiesčio gatvės, Marti pasiūlė apsilankyti mažiausioje Žironos aikštėje. Kelių kvadratinių metrų plotas labiau primena vidinį kiemą, tačiau pavadinimas ant sienos išduoda, jog mes – Placa dels Raims.
„O štai čia – romantiškiausia vieta: „Bistrot“ restoranėlis. Jei reikia kviesti kur į pasimatymą – tik į jį“, – dūręs pirštu į viduryje laiptų, vedančių į maldos namus, išdėliotus staliukus, šyptelėjo Marti.
Meilės dieną švenčia balandį
Išyrame į pagrindinę Žironos gatvę. Ne tik Barselona turi garsiąją La Rambla aikštę, tik čia ji vadinama Rambla de la Libertat, arba Laisvės aikštė. Žymiausia, populiariausia ir, žinoma, judriausia senamiesčio gatvelė – La Rambla, kaip prekybos vieta isšsivysčiusi XIII a.
„Ar žinojote, jog kataloniečiai Šv. Valentino dieną švenčia ne vasarį, o balandžio 23 d. Ir vadinasi mūsų meilės šventė – Šv. Jurgio (Sant Jordi) diena. Merginoms dovanojamos rožės, vaikinams – knygos. La Rambloje nuklojami prekystaliai. Skamba muzika“, – mums besižvalgant vitrinas, prasitaria Marti ir pasiūlo paragauti katalonietiškos dešros ir sūrio.
Čia pat dvelkteli Prancūzijos dvasia. Marti liepia pažvelgti į viršų. Ant prancūziškomis iškabomis margintų parduotuvėlių terasos lubų – visas Paryžiaus žemėlapis. Dar viena unikali kelionės detalė, kurios, rodos, nežinodamas, nė nepastebėtum.
Tačiau ryškiausia sąsaja su kaimynine šalimi – garsiojo inžinieriaus Gustavo Eifelio kūrinys, 1876 m. per Onjaro upę nutiestas raudonas metalinis tiltas. Tai vienas iš kompaktiškiausių šio garsaus prancūzų inžinieriaus statinių, tuomet sutiktas kaip iššūkis inžinerinėms konstrukcijoms iš metalo. Atrodo, lyg tiltas susilietų su upės krantuose stovinčiais margaspalviais namais. Puiki vieta nuotraukai.
Jei esi tyras, išvysi krokodilę su sparnais
Žymus Žironoje ir kitas – akmeninis – tiltas (Pont de Pedra), ant kurio nuo 1856 m. vyksta prekyba. Greta jo koncertuoja muzikantai. Ši lankyta vieta, be abejo, taip pat apipinta legendomis.
„Egzistavo vienuolynas, kuriame vienuolės nebuvo atsidavusios tikėjimui. Tačiau atsirado naujokė, kuri tai vis prikaišiodavo. Nebenorėdamos girdėti priekaištų, vieną dieną jos savo sesę uždarė į požemius.
Bėgant metams, dėl nuolatinės tamsos ir drėgmės, vienuolė, pasak legendos, virto krokodile. O dėl jos atsidavimo tikėjimui, išaugo du margaspalviai drugelio sparnai. Taip gimė La Cocollona. Manoma, jog tie, kurių širdys tyros, eidami per akmeninį tiltą gali Onjaro vandenyje išvystyti šią būtybę. Ji pasirodo tik geriems žmonėms“, – legendą atskleidė Marti.
Tobuliausia užbaigti Žironos apžiūrą panoraminiu miesto vaizdu. O tam labiausiai tinka populiariausia miesto lankytina vieta – senamiestį juosiančios gynybinės sienos, kuriomis galima pasivaikščioti nemokamai. Vaizdai, atsiveriantys nuo sienų bokštų, – tiesiog fantastiški.
Žironos įtvirtinimai ir sienos miesto istorijoje atliko svarbų vaidmenį. Jie ištisus šimtmečius gynė nuo nuolatinių puldinėtojų. Siekdami apsiginti nuo užkariautojų, Žironos įtvirtinimus, o vėliau ir sieną, I amžiuje pr. Kr. pastatė romėnai. Iki mūsų dienų yra išlikusios dvi sienos dalys.
Esate gurmanas? Roca šeimos restoranas – jums
Žirona išties yra atradimas, o gurmanai joje atras trimis Michelin žvaigždutėmis įvertintą antrąjį geriausią („Restaurant magazine“ titulas) pasaulyje restoraną „El Celler de Can Roca“, kuriame gimsta tikrų tikriausi kulinariniai šedevrai. Tai trijų brolių šeimos 1986 m. atidaryti kulinariniai namai. Trys galvos – viena kepurė: Joan Roca žymus kaip šefas, Josep Roca – kaip someljė, o Jordi Roca – desertų meistras, miesto centre atidaręs ledainę „Rocambolesc“.
Pasak Marti, gražiausia turisto akims Žirona – gegužę ar spalį. Gegužė tituluojama gėlių mėnesiu, kadangi tuo metu vyksta itin populiari gėlių paroda Temps de flors. Jos metu senamiesčio pastatai, kiemai virsta tikrų tikriausiais gėlių sodais. Mums lankantis Žironoje sausį, vis dar galima buvo kur ne kur pamatyti užsilikusias kompozicijas.
Spalį Žironoje – Šv. Narcizo (Fires de Sant Narcis) mugių mėnuo. Vyksta paradai ir gatvės fejerverkų festivalis (Correfoc).
Tad aplankykite Žironą įpusėjus pavasariui ar rudeniui. O galbūt vizito metu pakliūsite ir į gyvų skulptūrų šventę, kuomet žironiečiai kuria figūras, pvz., užsilipę vienas ant kito pečių.
