Jo objektyve telpa ir sniegu užkloti miškai, apsnigtos trobos, į sienojus atremti besiilsintys žemės ūkio padargai, kantriai laukiantys pavasario, didžiuliai riboženkliais virtę akmenys. Ir svarbiausia – susitikimo su žmonėmis akimirkos, užfiksuoti žmonių gyvenimų fragmentai, kuriuose susilieja praeities ir dabarties ribos, atkartojama ir kuriama kaimo istorija.
Simboliška, ilgiau stabtelime Senojoje gatvėje, įsukdami į raudonų plytų namų alėją. Joje gyvenanti Stanisalava Čekavičienė mena šio kaimo istoriją, išlikusią dar mamos pasakojimuose. Jaukūs jos namai kvepia pačios Stanislavos keptais žagarėliais.
Persikėlė dėl melioracijos
Iš Meironiškėlių kilusi Stansilava prisimena: „Vykstant melioracijai, persikėlėme į Meironiškius. Nenorėjome, tačiau kolūkio pirmininkas sakė, kad nieko nebus. Kurie gyveno prie kelio, tuos visus iškėlė. Ir nors sunki buvo vaikystė, bet vis tiek, į gimtinę, tentraukia“.
Sekant jos pasakojimu, prieš akis iškyla jau užmiršta kaimo istorija.
„Meironiškiuose visada gyveno stambesni ūkininkai, o Meironiškėliuose – smulkesni. Dvarų netoliese nebuvo; žmonės tarnaudavo pas stambesnius ūkininkus. Vienas stambesniųjų buvo Meironiškiuose gyvenęs ūkininkas Orba, turėjęs 50 ha”, – pasakoti pradeda ji.
Atlygis už darbus
„Seneliai turėjo 8 ha žemės laikė arklį. Kaip ir visi, mano mama daug tarnavo. Už tarnystę ir grūdais ir litais atsiskaitydavo, kaip sutardavo“, – prisimena senoji kaimo gyventoja.
„Mama eidavo, ten, kur gerai valgyti duodavo. Kiti mokėjo gerai, bet tekdavę savo neštis. Tarnauti jai teko ir pas Orbą. Į Meironiškius iš Amerikos parvažiavęs Orba sustatė nemažai trobų. Jisai vedė čia gyvenusio Kupriaus (Kuprevičiaus) dukrą Kupriukę.
Tačiau Orba nebuvo itin geras „pons“, tik jo žmona – baisiai gera. O jam tik prie darbų buvo svarbu varyti. Pietums sriubos pripildavo ir „pons“ drauge su visais valgydavo. Mama juokdamasi pasakodavo, kad jei sriuba karšta būdavo, tai jisai pasisemia šalto vandens iš kibiro ir įsipila į sriubą – taip duodavo ženklą sekti jo pavyzdžiu. Jis norėdavo, kad greičiau darbininkai valgytų ir nereiktų laukti kol atauš“.
Boleslovas (Balys) Orba vaikų neturėjo, „Negyvesnime su vaikais, bus blogai“ – sakydavo. Matyt jautė permainas.
Kai grėsė tremtis, slapstėsi. Niekas nežino kur. Jo žmona dar pas mus nakvojo,“ – į senus laikus drauge su S. Čekavičiene nusikeliame.
Tačiau ši istorija taip paprastai nesibaigia.
Netoli savo namo, už svirno Orba buvo pasistatęs kumetynę, ten gyveno du kumečiai: Lebenskis ir Adomaitis. Jie po kiaulę auginosi, buvo ir tvartukas pastatytas, ir grūdų šeimininkas duodavo.
Kai kumetynę statė, du langus išpjovė o iš vakarų neišpjovė, kad namas ilgiau nepūtų. O paskui atėjo toks laikas – kolūkio laikas, jisai sugrįžo ir tame kumetyne pats gyveno. Ir gerai“, – sakydavo žmonės.
Nepaliko be pėdsakų sudėtingas šio pono gyvenimas Jo apleistame name buvo įkurta Meironiškių mokykla. Ją lankyti teko ir Stanislavai Čekavičienei. Baigė ji keturis skyrius ir skubėjo prie darbų padėti mamai. Tarnauti pas ponus jai nebeteko. Kaip tik prasidėjo kolūkių kūrimasis.
Maištinininikai
„Iš Meironiškėlių neištrėmė žmonių, nes vežė kas virš 10 ha turėjo“, – pasakoja ponia Stanislava. Bet Meironiškėlių kaimas, kaip prisimena ji, į kolūkį nėjo.
„Diedeliui liepė įstoti į kolūkį, diedelis pasakė: „Kolkoz – eto tiurma“ (Kolūkis– tai kalėjimas). Taip nebus, ateis vėl laikas kai žmonės žemes atsiims – tarsi mato Stanislavos akys senelio veidą ir ji kilsteli balsą lyg grūmodama, lyg gindamasi. Ir atėjo laikas, ir atsiėmė žmonės žemes“, – tęsia ji patvirtindama senelio pranašystę.
Tačiau ir mažojo kaimo gyventojai kolūkio neišvengė.
„Tada jiems viską atėmė ir nedavė nei trupučio žemės. Ir nebuvo kaip gyventi. Ir jau po metų visas kaimas įstojo. Tačiau mano senelis vis tiek ne, tik jau mano mama, jo duktė į kolūkį ėjo.
Laikai buvo baisiai sunkūs. Su paskirtuoju kolūkio pirmininku visada sargybinis buvo, su šautuvu jį saugojo. Dar Orbos gryčioje jis gyveno. Nelabai jį kaime mėgo“, – neslepia Stanislava Čekavičienė.
„Į partiją nestojome, – sako ji – kai brolį agitavo stoti, tai brolis per mokyklos langą išbėgo“.
Gyvenvietė plečiasi
Nepaisant gimtinės ilgesio, nostalgijai S. Čekavičienė pasiduoti neketina. Meironiškiuose ji lankė mokyklą, kultūros namuose vykusiuose šokiuose susipažino su būsimuoju vyru Petru.
Susituokė 1961 metais.
„Atsikraustėme į Meironiškius 1968 m. ir nusipirkome šį namiuką iš Kuprevičiaus. Kolūkiai pradėjo „tvertis“ penktojo dešimtmečio pabaigoje“. Iš pradžių Meironiškio ir Krakių kolūkis buvęs bendras, o išskirstyta tik vėliau. Kai kolūkis susikūrė, gavome po 60 arų. Ir jau pasidarė lengviau gyventi. Vyras arklius turėjo...
Susikūrus „Aušros “ kolūkiui pastatyta ir 10 raudonų plytų namiukų: 5 vienoje pusėje ir 5 kitoje. Plytinė buvo netoli Ąžuolytės kaimo. Ir taip pradėjo kurtis žmonės. Iš pradžių buvę daug rusų, bet jie čia nepritapo.
Dirbome fermose, o mažus vaikus kaimynė padėjo prižiūrėti, tekdavo ir vienus palikti“, – prisimena Stanislava Čekavičienė.
Pasiūlymas valdžiai
Stanislava ir dabar darbų nesibijo. Tik šiais metais pardavė karvę, dar visai neseniai savo laukus užsėdavo.
„Galvoju šiandien apie tuos vaikų namus, remtinas šeimas. Žemės yra, jeigu kiekvienas turėtų savo žemės sklypą, turėtų kuo užsiimti, tai nei badas grėstų, nei kvailos mintys galvon lįstų ir patys dirbti mokėtų, ir kitų darbą vertintų. O dabar, jeigu buroką neluptą paduoti, tai ir išmeta“, – sako.
„Nieko nepirkdavome, sviestą, grietinę, duoną – viską pati padarydavau. Dabar man keista, žmonės gyvulių nelaiko, laukų dirbti nenori“, – stebisi.
Su viena seniausių Meironiškių gyventojų supažindino Rita Tamošaitienė, Krakių kultūros centro, Meironiškių skyriaus vadovė.
„Seniau sakydavome, kam pirkti, kai gali pasidaryti, o dabar sakome, kam pasidaryti, kai gali nusipirkti“, – atitaria R. Tamošaitienė.
„Nei vienas renginys nevykdavo be Stanislavos keptų pyragų. Nė karto nemačiau jos liūdnos, nusiminusios. Kaip ji sako, „esu linksmų vidurių“. Būdama garbaus amžiaus slaugo ir savo vyrą, tačiau niekados nesiskundžia, kad sunku. Priešingai, pati įkvepia vilties ir džiaugsmo“.
Stanislava ir Petras užaugino sūnų ir dukrą bei džiaugiasi gausiu anūkų ir proanūkių būriu.
Permainų metais
Neatsitiktinai su energingąja R. Tamošaitiene susitinkame Krakių kultūros centro Meironiškių skyriuje. Dviejų aukštų pastate mus pasitinka ir dvi jos kolegės: Angelė Krikščiukaitienė ir Jūratė Mitkuvienė.
„Kai atsikėliau pas vyrą į Meironiškius, kone prieš dvidešimt metų, bendrovės jau ardėsi. Buvo daug pastatų, jeigu jie buvo statomi, vadinasi buvo reikalingi. Ir kaip paskui viskas sunyko...Tačiau smagu, kad iškilo ir stambesnių ūkininkų, pavyzdžiui Petras Butas: jisai augino braškes, vėliau vertėsi gyvulininkyste, ir dabar ūkininkauja.
Pati gyvenu dviprasmiškomis nuotaikomis. Labai smagu, kad jauni žmonės perkasi kaime namus. Pašneki su jaunimu, jie nori gyventi kaime. Ir mano sūnus sako man: „Jeigu norėsi galėsi keltis į Vilnių ar Kėdainius, bet aš tikrai čia pasiliksiu“.
Ir draugai irgi nori gyventi kaime, miestas jų nevilioja. Tai teikia vilties.
Tačiau labai liūdina žmonių apatija su kuria susiduriu organizuodama renginius. Bet suprantu ir juos: nuolatinis darbų sūkurys, minčių verpetai taip įtraukia, kad išties nelengva dar kažkur beišeiti“.
R. Tamošaitienė pastebi, jog įgyvendinant idėjas labai svarbu palaikymas ir bendras darbas drauge su bendraminčiais.
„Taip sutapo, kad atėjus į darbą, atsidarė ir biblioteka. Joje dirba darbšti ir atsakinga bibliotekininkė Jūratė Mitkuvienė. Svarbu, kad dedamos pastangos siekiant išsaugoti, palaikyti kaimo kultūrą. Juk kažkada kaime buvusi biblioteka, ir tikrai svarbu, kad šiame pastate atsirado nors ir mažutės patalpos bibliotekai. Kažkada čia buvo ir medicinos punktas, tačiau nuspręsta, kad jo nebereikia.
Iš buvusių dviejų likusi tik „Sibenos“ tinklo parduotuvė. Žmonės išvažiuoja ieškodami galimybių užsidirbti, juk nei vienas neišvažiuoja dėl pramogos“ – realybės negrąžino, bet ir spalvų netirštino R. Tamošaitienė.
Meironiškyje taip pat veikia pradinė mokykla, yra darželio grupė. Rita pabrėžia, kad bendradarbiavimas su mokyklos darbuotojais visada atneša vaisingų rezultatų.
„Vienas nieko nepadarysi, reikia palaikymo iš pačios bendruomenės. Dabar išsirinkome jauną seniūnaitį Arnoldą Budrį. Jisai pats pasisiūlė pabandyti išjudinti jaunimą; jisai savaitgaliais grįžta į gimtąjį kaimą ir neabejoju, jog yra kupinas naujų idėjų“, – neabejojo pašnekovė.
Tvenkinyje plaukioja amūrai
Tyliu, ramiu, melodingu balsu kalbanti Angelė Krikščiukaitienė šypsosi. Sniego pusnyse skendintis kaimas jai sukelia malonius prisiminimus.
„Gimiau ir užaugau Meironiškiuose. Ir niekus kitur netraukė. Gal todėl, kad niekados nebuvau kitur išvažiavusi? Prisimenu žiemas, mes vaikai nuo kalniukų, laimingi, sukaitę, jokių ligų...“.
Mums bekalbant pro langą praeina vaikai tempdami roges.
„Ant kalniuko traukia“, – šypsosi ji.
Meironiškių skyriuje Angelė dirba penkerius metus; prižiūri, tvarko pastatą, prisideda prie renginių įgyvendinimo. Jai bekalbant Rita prisimena ir praeitais metais vykusias rogučių varžybas ir pasišauna vėl jas organizuoti.
Pati Angelė dirbo kolūkio fermose. „Buvau fermų vedėja. Karvių pas mane buvo 350. Medininkų skyrius priklausė Meironiškiui ir turėjo apie 200 karvių. Dirbo 12 melžėjų.
Baigusi mokslus Lančiūnavoje gavau paskyrimą į „Aušros“ kolūkį, bet ten man nepatiko: vyrai „pachmielą“ daro, pirmininkas nieko nesako, tik neprisigerti liepia. Tada nuvažiavau į rajoną, paprašiau, kad leistų į Meironiškį sugrįžti“.
Klausantis jos ramaus balso, atrodo, kad gyvenime nieko blogo negali atsitikti.
Ar neliūdna gyventi kaime? – klausiu.
„Smagu ypač vasarą. Vaikai įsirengę paplūdimį – seniūnas ir ūkininkas Butas atvežė smėlio. Tik saulė pakyla ir iki vėlumos aplink pilna klegesio.
Tvenkinys buvo užžėlęs. Vyrai amūrų prileido; žuvys per metus išvalė pusę tvenkinio“, – šypsosi moteris.
Vardo pėdsakais
Gerai Meironių kaimui, įsikūrusiame Ignalinos rajone: per kaimą tekantis Meironos upelis davė kaimeliui vardą.
Gražūs ir Meironiškių kaimo upelių pavadinimai: netoli teka gražiu Dangaučiaus upelis. Į rytus nuo kaimo teka Smilgaitis – Smilgos intakas. Tačiau jie nieko bendro su Meironiškių pavadinimu neturi.
„Kai mano vyras pasakė, kad kilęs iš Meironiškio, šis pavadinimas man buvo visai negirdėtas” – atrodė tarsi liežuvį laužyčiau. Gal Maironiškis, perklausiau tada”, – prisimena nuo Pašušvio, (Radviliškio raj.) kilusi R. Tamošaitienė.
„Ir Meironų negyventa, aplinkui tokia pavardė negirdėta tikina“, –Stanislava Čekavičienė.
O kol Meironiškių vardo kilmė laukia išsamesnių tyrimų galima prisiminti, kad meirūnai (mairūnai) yra kvapnus prieskoninis augalas. Apie jį daug liaudies dainų, ypač Vidurio Lietuvoje sudėta. Lietuvių kalba mena dar seną žodžio „Meira meirà –„miegas, snaudulys“ reikšmę. Na, o latvių kalboje „meiras“ reiškė prievaizdą, tijūną.
