Pirmasis „pasimatymas“, kilnus tikslas ir unikali pažintis
Pirmą kartą šokolado gimtinėje Ugnė apsilankė dar 2017 metais, vedama kilnaus tikslo. Nors, kaip pasakoja mergina, ir pati lengvai stebėjosi savo pasirinkimu: „Meksika mano gyvenime atsirado gana netikėtai. Baigusi bakalauro studijas Kauno technologijų universitete jaučiausi norinti atiduoti šiek tiek savęs visuomenei, kartu ir susipažinti su kitomis kultūromis, todėl pradėjau domėtis savanorystės galimybėmis užsienyje.“
Lyg perskaitęs mintis, gyvenimas padovanojo Ugnei pažintį su mergina, savanoriavusia Meksikoje, vaikų namuose: „Paprašiau vaikų namų įkūrėjos kontaktų, susisiekusi – supratau, kad esu laukiama, todėl labai greitai susitarėme dėl atvykimo, ir jau po mėnesio sėdėjau lėktuve, nelabai suvokdama, kas manęs laukia“. Skrydžio metu mergina suprato, kad ateinantys trys mėnesiai bus kitokie.
Pasiekti Meksiką nebuvo lengva: išskridusi iš Lietuvos, Ugnė turėjo persėsti į kitą lėktuvą Kopenhagoje, vėliau – Osle, o dar du kartus lėktuvus teko pakeisti jau būnant JAV. Negana to, buvo atšauktas paskutinis skrydis iš Los Andželo į Gvadalacharą, todėl naktį Ugnė turėjo leisti įsitaisiusi ant oro uosto grindų, kol ryte oro linijų bendrovė suteikė bilietą kitam skrydžiui. Kelionės tikslą savo akimis mergina išvydo beveik po dvi paras trukusios skrydžių virtinės. Bet laikas parodė – pakentėti buvo verta.
„Mano lėktuvas nusileidžia Gvadalacharoje, praeinu pasų kontrolės punktą, o tada mane su plačia šypsena pasitinka „Mi Pequena familia“ (liet. „mano maža šeima“ – aut. past.) vaikų namų įkūrėja Judit Betzabeth de la Vara, kurią visi vadina tiesiog Bettzy. Drauge sėdome į miniveną ir patraukėme link Sajulos (Sayula), miestelio. Kai atvykome, supratau, kad įsimylėjau šią vietą jau pirmojo „pasimatymo“ metu: ryškiaspalviai namai, nuolat besišypsantys žmonės ir ore tvyrantis džiaugsmas taip užbūrė, kad, rodėsi, niekada nepaleis“, – pasakoja pašnekovė.
Vartai į geresnį rytojų
Patys vaikų namai, anot Ugnės, kitokie nei įprasta. Jų nefinansuoja jokios valstybinės institucijos, išlaikymu ir rėmėjų paieška jau 12 metų rūpinasi neįtikėtinai plačios širdies Bettzy su savo šeima. Jie tampa prieglobsčiu ir išsigelbėjimu berniukams, gyvenusiems gatvėje, tiems, kurių motinos užsiima prostitucija, tėvai įnikę į narkotikus ar atlieka bausmes kalėjimuose. Ir vartais į geresnį rytojų.
„Šiuose vaikų namuose prieglobstį radę ir Bettzy šeimos dalimis tapę berniukai turi galimybę kardinaliai pakeisti savo gyvenimus. Jiems stengiamasi suteikti galimybę lankyti geras, net ir privačias mokyklas, įvairius būrelius, skatinama užsiimti veiklomis, kurios berniukams yra įdomios. Vėliau jie skatinami studijuoti, Bettzy visomis išgalėmis stengiasi, kad jos „mažos šeimos“ nariai gautų stipendijas, reikalingas studijų išlaidoms padengti“, – pasakoja pašnekovė.
Anot Ugnės, atlikti kasdienes užduotis nebuvo lengva, tačiau bėgant laikui atėjusi patirtis išmokė išspręsti kylančias problemas, o galutinis rezultatas ir išgirsti berniukų norai ar pasiektos pergalės – džiugino širdį: „Kiekvieną dieną turėdavau atlikti iš esmės tokias pačias užduotis, pavyzdžiui, padėti pasiruošti į mokyklą, atlikti namų darbus, taip pat kartu žaisdavom, keliaudavom, bet kadangi nesu griežta, susikalbėti su skirtingo amžiaus vaikais ne visada būdavo paprasta. Vienas nenori valytis dantų, kitas – šukuotis, trečias sako nedarysiąs namų darbų. Taigi pirma savaitė buvo gana varginanti. Bet vėliau įsivažiavau, ir kiekviena diena neapsieidavo be daug šypsenų ir juoko.“
„Galiausiai, viską atperka rezultatas. Šiuo metu vienas iš ilgiausiai vaikų namuose gyvenusių berniukų studijuoja universitete Gvadalacharoje, kitas, šiemet jau baigęs vidurinę, ruošiasi egzaminams ir ketina tapti teisininku. Nerealus jausmas žinoti, kaip stipriai gali pasikeisti jauni žmonės, gavę šansą įrodyti, ką jie gali!
Apskritai, per pirmąjį apsilankymą šioje šalyje sutikau daugybę žmonių, su kuriais praleisto laiko dar ilgai nepamiršiu. Bettzy ir jos šeima yra neįtikėtinai įkvepiantys žmonės. Jos brolis savomis rankomis pastatė namą, kuriame dabar gyvena vaikai. Dažnai pagalvoju, kad žemėje trūksta tokių stiprių, nesavanaudiškų, nežemiško gerumo ir besąlyginės meilės kupinų žmonių. Na o mažieji draugai išmokė mane būti kantresnę ir... džiaugtis kiekviena smulkmena!“ – su džiugesiu akyse savo patirtimi dalijasi Ugnė.
Noras sugrįžti ėmė viršų, bet išankstinių planų neturėjo
Bettzy, jos šeima ir berniukai, anot merginos, tapo jos antrąja šeima, o Meksika – antraisiais namais, todėl artėjant 26-ajam gimtadieniui aplankė noras sugrįžti. Šių metų rugpjūtį, drauge keliauti pakvietusi avantiūristą draugą Tomą Martinaitį, ji nusipirko skrydžių bilietus ir leidosi į keturių savaičių kelionę pramintais ir dar neatrastais takais, aplankyti pasiilgtų „Mi Pequena familia“ vaikų namų ir pamatyti kuo daugiau šalies, nes bilietų kainos, merginos teigimu, šiek tiek kandžiojasi. Be to, pirmosios viešnagės šalyje metu neteko daug keliauti, tad šį kartą norėjosi atsigriebti.
Ugnė pasakoja, kad kelionei beveik nesiruošė: „Pačiai juokinga, kai pagalvoju, kaip nerimtai planavome savo kelionę. Tomas perskaitė mano paskolintą Martyno Starkaus knygą „Įstrigę Centrinėj Amerikoje“, o aš šiaip ne taip įveikiau Jolantos Onos Vitkutės „Meksika, mano meile“. Tokiu būdu sužinojome daugiau apie keliavimo Meksikoje ypatumus ir pačią šalį. Tuomet užsisakėme kambarį Kvinse, Niujorke, kuriame turėjome kelias laisvas dienas tarp skrydžių, ir iškeliavome.“
Kelionėje Ugnė su Tomu paliko daug erdvės nuotykiams ir atsitiktinumams ir, išskyrus nakvynes Niujorke, jokių kitų įsipareigojimų neturėjo. Tik bilietus į abi puses. Kiekvienos dienos planą Ugnė ir Tomas paruošdavo išvakarėse. Ir taip kiekvieną dieną. Tad kelionę pradėję Kaune ir po persėdimų Kopenhagoje, Toronte bei Niujorke pasiekę Meksiko miestą, leidosi kur tik akys veda.
„Prieš kelionę sau išsikėlėme tikslą aprėpti kuo didesnę valstybės teritoriją, pamatyti jos gamtą, todėl pačiame Meksike praleidome tik vieną dieną, per kurią spėjome aplankyti zoologijos sodą ir įspūdingą Metropolijos katedrą. Kalbant apie Meksiko miestą – jis panašus į didžiuosius JAV miestus: nuolat skubantys žmonės, nesustojantis automobilių eismas ir įvairių rajonų gausa, nuo meksikietiško Manhatano iki lūšnynų“, – apie įspūdžius Meksike pasakoja keliautoja.
Įsimintiniausios vietos ir pervertina Čičen Ica
Pasiteiravus, kokius miestus ar vietas teko aplankyti, Ugnė išpyškina daug pavadinimų, kuriuos tariant tenka ir „palaužyti“ liežuvį: „Meksikas, Teotihuakanas, Puebla, Oachaka, Mitla, Palenkė, Rio Lagartas, Čičen Ica, Tulumas, Kankunas, Gvadalachara, Sajula, Chilita, taip pat aplankėme Kantun-či ekologinį parką. Žodžiu, kelionę pradėję Meksike, nukeliavome daugiau nei 1 500 km iki pat Jukatano pusiasalyje esančio Kankuno. Visai netoli jo – Kuba.“
Merginos teigimu, Meksika yra nuostabi ir kur kas gražesnė nei daugelis gali įsivaizduoti, o didžiausią įspūdį jai paliko ne vienas Naujųjų septynių pasaulio stebuklų Čičen Ica, o Palenkė, Teotihuakanas, Kantun-či nacionalinis parkas ir Rio Lagartos miestelis.
„Viena iš labiausiai mane nustebinusių vietų – sugriautas majų miestas Palenkė. Nors daug populiaresnė už šią vietą yra Čičen Ica, mano akimis, ji šiek tiek pervertinta. Pasivaikščiojimas po Palenkės griuvėsius ar Teotihuakaną, kuriame buvo galima užlipti ant Mezoamerikos piramidžių, man paliko kur kas didesnį įspūdį.
Kita išskirtinė vieta – Kantun-či ekologinis parkas. Tai tikras rojus Majų rivjeros džiunglėse, kuriame yra povandeninė upė ir neįtikėtinai skaidraus vandens užpildytų smegduobių, susiformavusių įgriuvus kalkakmenio uolienoms. Be to, parke vaikštinėja daugybė milžiniškų iguanų! Bilietai į parką kainavo net po 60 Eur žmogui, bet buvo verta. Gamtos sukurtas rojus žemėje, į kurį norėčiau sugrįžti“, – įspūdžiais dalijosi Ugnė.
Visai šalia Karibų jūros esančiame Rio Lagartos miestelyje keliautojai ragavo jūros gėrybių, lankėsi šalia miestelio plytinčiuose balto smėlio paplūdimiuose ir keliavo susipažinti su Lagartos upėje gyvenančiais krokodilais: „Tomas net bandė vieną paglostyti, bet bijojau, kad diena gali baigtis kelionės partnerio slaugymo ligoninėje, tad nuo šitos pagundos jį sulaikiau.“
Dideli atstumai ir aplankęs nuovargis
Pasakodama apie pasirinktą keliavimo būdą, Ugnė patikino, kad kartais kelionė atrodė ne kaip atostogos, o kaip darbas: „Keliauti su kuprinėmis ant pečių, kasnakt keičiant nakvynės vietą, o kartais naktis leidžiant ir autobusuose, nebuvo lengva. Bet norint pamatyti tikrą, nesuvaidintą kultūrą, susipažinti su vietiniais žmonėmis ir jų tradicijomis, kitaip neišeina.“
„Ypač sunki man asmeniškai buvo kelionė autobusu iš Chilitos į Meksiko miestą, kai apie penkias valandas teko važiuoti serpantinais. Galvojau, išlipsiu ir iki Meksiko eisiu pėsčia. Važiuojant taip supo, jog susiradau dvi laisvas vietas ir gulėjau, kol autobusas sustojo. Jaučiausi lyg visą naktį nemiegojusi, nors ryte prabudau pailsėjusi ir žvali. Linksmieji kalneliai, švelniai tariant, šiek tiek sugadino visą dieną.
Žinoma, galima įsigyti kelionių paketus, didesnius atstumus įveikti lėktuvu ar patogesniu transportu, tačiau tokiu būdu išleisite tikriausiai bent tris kartus daugiau pinigų ir, esu įsitikinusi, „neparagausite“ tikrosios Meksikos“, – priduria.
Ugnė taip pat teigė besidžiaugusi savo kelionės partneriu, kuris padėdavo sunkiomis akimirkomis: „Esu labai dėkinga Tomui, kuris yra nepaprastai disciplinuotas ir ištvermingas žmogus. Su juo keliauti labai lengva, o jo ištvermė dažnai būdavo pavyzdys, kuris, aplankius nuovargiui, padėdavo judėti į priekį.“
Aštrus maistas – ne kiekvienam
Visiems žinoma, kad meksikietiška virtuvė pasižymi savo aromatų įvairove, plačiu prieskonių naudojimu ir patiekalų spalvingumu. Be to, Lietuvoje žodis „meksikietiškas“ beveik visada suprantamas kaip „aštrus“. Taigi pokalbio metu mergina neišsisuko ir nuo klausimo apie meksikietišką virtuvę.
„Ne visi patiekalai sužavi iš karto, prie kai kurių skonio reikia priprasti, tačiau maistas Meksikoje yra labai skanus. Tiesa, tiems, kurių skrandžiai nėra itin tolerantiški aštresniam maistui, dalies patiekalų reikėtų pasisaugoti. Ir mudu stengėmės vengti per aštraus, per daug neįprasto maisto ir galimų skrandžio problemų. Kadangi Meksikoje lankiausi ne pirmą kartą, žinojau, kokio maisto geriau vengti, ir, manau, man puikiai sekėsi“, – įspūdžiais dalijasi mergina.
„Žinoma, šalyje galima nusipirkti „draugiško“ maisto, taip pat ir mėsainių ar picų, tai yra – tokio greito maisto, prie kurio labiau pripratę lietuviai, tačiau kiekvienas Meksikos regionas ar net miestas dažnai turi savo tradicinius ir išskirtinius patiekalus, nuo tacos ir papas locas. Lietuvoje alternatyvų rasti sunku, nes dažnai Lietuvoje gaminamą ir tikrą meksikietišką maistą sieja tik pavadinimas“, – priduria.
Nuoširdumo kupini ir religingi žmonės
Meksika, anot kaunietės, be galo įdomi šalis su giliomis tradicijomis ir labai draugiškais žmonėmis: „Žmonės čia išskirtinai nuoširdūs. Jeigu JAV, kurioje teko lankytis keletą kartų, ištikdavo kokia nors bėda, žmonės pasiūlydavo pagalbą, tačiau greitai patraukdavo savais keliais. O čia viskas priešingai: iškilus problemai tau ne tik skuba padėti, bet ir pasirūpina, kad pagalba tikrai gautum, skiria tam savo laiką.“
„Vietiniai taip pat yra labai religingi ir mėgsta švęsti, o jau kai švenčia, tai, patikėkite manimi, garsiai! Nors daugelis švenčių yra religinio pagrindo, tačiau jiems nesvarbu ar tai šv. Kalėdos, ar Dia de la Vinger de Guadelupe (liet. Gvadelupės mergelės diena – aut. past), ar Dia de Muerto (liet. Mirusiųjų diena – aut. past.) – švenčiama su šypsenomis veide ir daug spalvų aplink.“
Vienas iš įdomiausių matytų reginių merginai buvo būtent lapkričio 2-ąją švenčiama Dia de Muertos kuri, yra saugoma UNESCO, kaip nematerialus kultūros paveldas: „Ruošdamiesi šventei, likus maždaug savaitei iki lapkričio 2-osios, meksikiečiai namie surenčia altorėlius, juos papuošia, pastato mirusiųjų nuotraukas ir padeda iškeliavusiųjų anapilin pamėgtų patiekalų. O lapkričio 2-ąją drauge keliauja į kapines, ten taip pat nešasi mirusiesiems patikusių patiekalų, pavyzdžiui, tacos, enchilada, paprasčiausių bulvių, kolos ar kito mėgstamo maisto, prisimena mirusiuosius ir kartu pavalgo. Visa tai atrodo labai įdomiai ir unikaliai.“
Saugumo lygis ne toks žemas, kaip piešiama
Nors daugelis Meksikoje besilankiusių lietuvių pasakoja, kad Meksikoje reikia itin vengti viešų vietų nakties metu, saugoti save ir savo turtą, be to, kad Meksikoje reikia imtis atsargumo priemonių, nurodo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Ugnė pasakoja kelionės metu besijautusi gana saugiai: „Galiu patikinti, kad viena vaikščiodama tamsiomis Meksikos gatvėmis jaučiausi kur kas saugesnė nei naktiniame Kvinse, Niujorke.
„Nors didžiuosiuose miestuose keliavome viešuoju transportu, miegojome autobusuose ir ne visai „aiškiuose“ viešbučiuose, kelionės metu nekilo jokių nemalonių incidentų. Manau, kad pakanka būti rūpestingam, atsakingai saugoti savo turtą, ir tikrai nebus priežasčių bijoti. Dažnai žmonės iš anksto nusipiešia sau niūriausią paveikslą ir lieka neaplankę tokių nuostabių valstybių kaip Meksika“, – pasakoja keliautoja.
Patarimai keliausiantiems: skiepai, draudimas, grynieji pinigai ir greitoji pagalba skrandžiui
Pirmą kartą keliaujantiems į Meksiką ir nežinantiems, nuo ko pradėti planuoti kelionę, mergina pirmiausia rekomenduoja įsivertinti skiepų poreikį: „Nors privalomų skiepų atvykstantiems į šalį nėra nustatyta, tačiau rekomenduojama būti pasiskiepijus nuo hepatito A ir B, difterijos ir stabligės.“
„Aš asmeniškai kartais esu tarsi vaikščiojanti nelaimė, todėl įpratau nerizikuoti sugadintomis atostogomis ir, keliaudama ne į Europos Sąjungos šalis, visuomet pasirūpinu kelionės draudimu. Rekomenduočiau apsidrausti kelionės draudimu,“ – taip pat siūlo Ugnė.
Svarbu su savimi turėti ir grynųjų pinigų, nes mažesniuose miesteliuose dažnai nėra galimybių atsiskaityti banko kortelėmis, o bankomatai taip pat nedygsta kaip grybai po lietaus. Kitaip, anot merginos, galima patekti į nepavydėtinas situacijas: „Nuvykę į Rio Logartos ir turėdami nedaug grynųjų, papuolėme į smagią situaciją: restorane teko siūlyti pervesti pinigus banko pavedimu. Mums susitarti pasisekė ir savo pažadą galėjome įvykdyti jau išvykę iš miestelio. Bet ar pasiseks ir jums – negaliu užtikrinti.“
Galiausiai, nepamirškite greitosios pagalbos savo skrandžiui, nes net mėgstantiems aštresnį maistą, teks skirti laiko apsiprasti: „Kitu atveju, gali tekti keliauti į vaistinę ir prašyti pagalbos. Tiesa, jeigu nemokate ispaniškai, tikriausiai užteks susiimi už skrandžio. Meksikiečiams vaistininkams skrandžio problemos turėtų būti pažįstamos. Be to, padažus ragaukite mažais kiekiais ir, net jei vietiniai sako, kad maistas visai neaštrus, nebūkite tikri, kad paragavę nepradėsite spjaudytis ugnimi!“
