– Dirbote BBC, įgyvendinote įvairius vystymosi projektus karštuosiuose taškuose Afrikoje ir Azijoje. Kaip nusprendėte pradėti skatinti aktyvų moterų dalyvavimą Meksikoje?
– Organizaciją „Glifos Comunicaciones“ įkūriau, kai po tiek metų, praleistų užsienyje, sugrįžau į Meksiką. Ketinau dirbti vietinėje žiniasklaidoje, tačiau šis planas žlugo, supratus, kad tai tiesiog neįmanoma.
Taigi nusprendžiau imtis asmeninio projekto. Pristačiau jį draugams ir įvairioms organizacijoms. Jie norėjo pamatyti mano portfolio, buvusius projektus, todėl supratau, kad man reikia įkurti organizaciją. Kadangi komunikacijos srityje turėjau patirties, pamaniau, kad galėčiau padėti moterims suteikdama joms balsą būti išgirstoms.
Pirmiausia, išleidau knygą – ši organizacija tapo jos leidėju. Po to, kai išleidau savo pirmąją knygą apie moteris politikoje „Iš mano odos, dvidešimties Čiapaso moterų politikoje istorijos“ (orig. „Desde mi piel, historias de vida de veinte mujeres de Chiapas en política“), prasidėjo moterų socialinis judėjimas, kovojantis už jų dalyvavimą politikoje ir padedantis moterims dalyvauti pilietinės visuomenės gyvenime.
– Būti žurnalistu Meksikoje pavojinga – dažnos žmogžudystės ir dingimai. Vien šiais metais buvo nužudyti 6 žurnalistai. Ar šalyje yra moterų žurnalisčių?
– Taip. Kai aš pradėjau dirbti žurnaliste, buvau labia jauna. Tuo metu moterims rinktis žurnalistės specialybę nebuvo įprasta, o ypač „kietose naujienose“ (angl. hard news). Kur kas dažniau moterys rašydavo apie pramogų industriją ar įvairiausius gandus, tačiau pastaruoju metu sakyčiau, jog Meksikos žiniasklaidoje žurnalisčių moterų yra daugiau nei vyrų.
Tačiau, anot žmogaus teisių organizacijos „Article 19”, agresiją, smurtą ir prievartą moterų atžvilgiu skatinančių pranešimų Meksikos žiniasklaidoje padaugėjo.
– Kokios pagrindinės moterų problemos Meksikoje? Ar visame žemyne jos yra panašios?
– Kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse moterys turi daugiau teisių, pavyzdžiui, Kuboje. Tačiau daugelyje šalių išsilavinimas, sveikatos apsauga yra panašaus lygio. Apmaudu, tačiau daugelis moterų vis dar miršta gimdydamos ar patiria smurtą dėl savo lyties. Mes kovojame su smurtu lyties atžvilgiu politiniame lygmenyje. Ši problema taip pat opi Šiaurės Amerikos ir Europos valstybėse, pavyzdžiui, Italijoje ar Ispanijoje.
Meksikoje esančiame Siudad Chuareso mieste tam tikru metu buvo nužudyta daug moterų. Tendencija pramintas moterų žudymas įgavo atskirą pavadinimą ispanų kalboje – „feminicidio”.
– Kokią įtaką moterų situacijai turi skurdas?
– Didžiausias skurdas klesti Meksikos pietuose, iš kur esu kilusi. Čiapaso, Gerero valstijose, kurios yra vargingiausios, moterų situacija prastesnė nei kitose. Ten nėra kelių ar ligoninių, todėl moterų mirtingumas labai aukštas.
– Meksikoje gyvenančių genčių moterų situacija yra sudėtinga. Kaip ji keičiasi ir su kokiomis kliūtimis susiduriama?
– Tikiuosi, kad situacija pagerės. Šalyje vyksta purvinas karas prieš moteris, nes yra manoma, jog sprendimų priėmimas priklauso tik vyrams. Per sprendimų priėmimą įgaunama politinė galia ir prieiga prie finansų, o tuo dalintis vyrai nenori. Kai kuriose šalies dalyse situacija geresnė, kitose priešingai. Į šį karą įsitraukia ne tik vyrai, bet ir moterys. Greitai (š. m. birželio 4 d. – aut. past.) bus rinkimai vienoje iš centrinių Meksikos valstijų, kurie yra labai reikšmingi, nes siųs žinią apie 2018-aisiais vyksiančius rinkimus (2018 m. liepą Meksikoje vyks prezidento rinkimai – aut. past.) ir jų laimėtojus. Šiuo metu rinkimuose iškeltos dviejų moterų kandidatūros (interviu vyko gegužės 26 d. – aut. past.). Moterys iš kitų politinių partijų pradėjo pulti šias dvi kandidates. Varžybose tarp skirtingų partijų moterys vaidina svarbų vaidmenį.
Genčių moterų situacija yra kur kas subtilesnė, ten moterys yra labiau pažeidžiamos. Visų pirma dėl tradicijų, kurios susikerta su šalies įstatymais. Už nusikaltimus ten baudžiama ne pagal oficialius įstatymus, o pagal bendruomenės įstatymus. Ar žinote, kaip tokiose bendruomenėse baudžiama už išprievartavimą ar svetimavimą? Kai kuriose iš jų prievartautojui vedus savo auką, problema laikoma išspręsta. Tai yra vienintelis būdas kaltei išpirkti. Tokiu atveju moteris turi būti patenkinta, kad vyras sutiko ją vesti.
Būdama Afganistane supratau, kad pokyčiai visuomet vyksta labai mažais žingsneliais. Taigi svarbu ne turėti šalies prezidentę moterį, tačiau leisti moterims jaustis saugiai vaikštant savo miesto gatvėse
Kai kuriose bendruomenėse moterys apskritai negali „naudotis“ galia. Vietiniai niekada to nepriims, nepaisydami Konstitucijos ir įstatymų. Vyrai sako, kad jiems reikia laiko. Bet kada ateis tas laikas? Juk tai gali būti už 1000 metų! Taigi visiems bendruomenių nariams – tiek moterims, tiek vyrams – labai svarbu suprasti, jog atėjo laikas keistis. Šeimų vyrai turi didelę įtaką moterų siekiui įgyti išsilavinimą. Žinoma, tam, kad moters dalyvavimas politikoje būtų priimtinas, reikia, kad pasikeitų vyrų mentalitetas.
Paskutiniuose rinkimuose pirmą kartą buvo mėginta išlaikyti lyčių balansą tarp kandidatų. Kitąmet pamatysime, kokius rezultatus tai davė – ar moterys rimtai ruošėsi, ar sąraše ir vėl išvysime politinių partijų narių motinas, seseris ar kitas giminaites.
– Su kokiais sunkumais susiduria moterys, aktyviai dalyvaujančios politiniame gyvenime?
– Kai kurios moterys negali grįžti į savo bendruomenes ir turi glaustis kitose. Pavydžiui, viena moteris kreipėsi, nes negali viena saugiai vaikščioti gatve, jai grasina, todėl moterį turi lydėti asmens sargybinis. Kadangi esame moterų judėjimo dalis, ją remiame ir padedame.
Tačiau moterys labai drąsios. Tai jų gyvenimai, todėl mes visuomet klausiame, ar jos nori tęsti savo politinę karjerą, ar galbūt pasitraukti. Tai nėra blogai. Tačiau dažniausiai moterys atsako, kad yra išrinktos ir nori būti merėmis. Norinčioms mes visuomet padedame.
Viena iš merių, María Gloria Sánchez Gómez, sulaukė grasinimų. Merė sulaukė žinutės, kurioje teigiama, kad jei ji nepasitrauks, bus nužudyta, o suimti asmenys iš kalėjimo išeis greitai – po 4 mėnesių. Taigi ji kreipėsi į mus. Patarėme jai susisiekti su teisininkais ir policija, kad paaiškėtų, kas atsiuntė šią žinutę.
Būdama Afganistane supratau, kad pokyčiai visuomet vyksta labai mažais žingsneliais. Taigi svarbu ne turėti šalies prezidentę moterį, tačiau leisti moterims jaustis saugiai vaikštant savo miesto gatvėse.
– Kaip pavyko pakeisti pačių moterų požiūrį ir paskatinti jų įsitraukimą į politiką?
– Buvo pakeista Konstitucija. Po daugelį metų trukusio moterų laukimo, buvo priimtas lyčių balansą tarp rinkimų kandidatų įtvirtinantis įstatymas. Nors įstatymas tai užtikrino, tačiau nei moterys, nei visuomenė nebuvo tam pasirengę. Taigi mes tiesiog naudojomės galimybe. Supratome, kad tai bus sunku, tačiau, ko gero, tai vienintelis būdas. Bet žinote, ką padarė politinės partijos? Mano valstijoje, Čiapase, jie nutarė tiesiog ignoruoti Konstituciją. Galų gale atsitiko taip, kad į sąrašą pateko politinių veikėjų žmonos, seserys, krikštamotės, senelės ir kitos pažįstamos moterys. Daugelis jų net nežinojo, jog jų pavardės yra sąraše, o kai kurios iš jų netgi laimėjo rinkimus. Mes turime 34 merus ir Kongresą, kurio daugumą, apie 60 proc., sudaro moterys. Iš kur jie gavo moteris? Iš namų, todėl retkarčiais laimėjusios kandidatės yra neraštingos, joms sunku kalbėti viešai.
Ateinantiems rinkimams moterys kandidatės ir rinkimų organizatoriai turėjo laiko pasiruošti, todėl šio chaoso neturėtų būti. Svarbu suprasti, kad moterys turi būti edukuojamos ir paruošiamos dirbti viešojo administravimo srityje. Kas vyksta su tam skirtais pinigais? Jie išvaistomi pietums ar dulkių siurbliams.
Interviu parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
