Erika iš Lietuvos išvyko 2011 m. ir naują gyvenimo etapą pradėjo Australijoje. „Ar jums teko patirti rudeninę depresiją? Kada atšalus orams, atrodo, kad visi metų džiaugsmai praeity ir dabar reiks gyventi nuobodybėje ir šaltyje. Nesu žiemos žmogus, niekada nebuvau. Nepatinka man sniegas, ledas, pirštinės ir padangų keitimas. Visada norėjau gyventi kur šilta“, – 15min savo apsisprendimą aiškino mergina.
Tuo metu jos studijų draugė jau kelerius metus gyveno Sidnėjuje, vis kvietė Eriką pasisvečiuoti. Vieną dieną galiausiai ji pasakė „taip“, ir išsikraustė už 14 tūks. km nuo namų. Ten ji sutiko ir savo mylimąjį – iš Argentinos į Australiją atvykusį Ignacio.
Susituokę jie leidosi į kelionę aplink pasaulį (FB: Roaming wombats), o koronaviruso krizei juos užklupus Meksikoje, pora nusprendė čia ir likti. Pasirinko nedidelį, vos 2,5 tūkst. gyventojų turintį žvejų kaimelį Puerto Angel ant Ramiojo vandenyno kranto. Jis kartu su dar keliais vaizdingais kaimeliais vadinami „Riviera Oaxaqueña“ – „Oachakos rivjera“.
Apie savo apsisprendimą, vėluojančias Meksikos priemones kovoje su koronaviruso plitimu ir ateities planus – Erikos pokalbyje su 15min.
– Kai atsirado perspėjimai, kad koronavirusas pavojų gali kelti ne tik Kinijai – ar nebuvo kilusi mintis iškart viską mesti ir grįžti namo?
– Vasario pradžioje atskridome į Meksiką iš Peru. Šioje pasaulio pusėje dar niekas net nediskutavo apie virusą ir jo pavojingumą. Taigi minčių viską mesti tikrai nebuvo. Pirmieji pavojaus signalai pasigirdo kovo pradžioje. Mėnesio vidury situacija tapo reali, kai Gvatemala uždarė visas sienas, o Peru paskelbė griežtą karantiną. Būtent į Gvatemalą ketinome vykti po viešnagės Meksikoje.
– Kaip apsisprendėte, kad visgi liksite Meksikoje? Ar lengvas buvo tai sprendimas?
– Mes kelyje jau dešimt mėnesių. Tai mūsų povestuvinė kelionė. Australiją palikome su mintimis, kad grįšime po metų, bet kelionės eigoje supratome, kad esam numatę nuveikti daug daugiau, nei leidžia laikas. Sprendimas buvo aiškus – pratęsti gastroles. Pagal dabartinius planus namo turėjome grįžti rugsėjo pabaigoje.
Žmonėms pradėjus plūsti į gimtuosius kraštus, svarstėme keletą variantų. Grįžimo į Australiją galimybė buvo atmesta pirmoji. Mūsų namas išnuomotas, taigi grįžti ten negalime, darbo rinka šiuo metu tikrai nepavydėtina. O būvimas Australijoje bedarbiu, gyvenant nuomojame būste, suvalgytų visas mūsų santaupas. Tai neatrodė geras pasirinkimas.
Mano vyras argentinietis, taigi buvo minčių skristi į Buenos Aires, tačiau apribojimams keičiantis kelis kartus per dieną, baisiausia kas galėjo nutikti – jog manęs Argentina neįsileistų, nes aš nesu pilietė. Girdėjome istorijų, kaip žmonės leido dienas oro uostuose, nes šalis, į kurią skrido, atsisakė juos priimti, o šalis, iš kuriuos atkeliavo, irgi nebeįsileido jų atgal. Lietuva buvo kitas variantas, bet bijojom dėl Ignacio atvykimo.
Nutarėme, jog tiek mums patiems, tiek aplinkiniams bus saugiau, jei mes liksime ten, kur esame, o ne bandysime lėkti per pusę planetos. Mamai, aišku, ramiau miegotųsi, jei būtume namuose, bet yra kaip yra.
– Sprendimas priimtas, o tuomet atsiranda daug buitinių reikalų. Kaip pasirinkote būtent tą kaimelį, kuriame esate? Ar nebuvo bėdų jį pasiekti, susirasti ten būstą?
– Mes buvom planavę aplankyti šias Meksikos vietas. Situacijai blogėjant, nusprendėme, jog laikas stoti. Reikia susirasti vietą, kur galėtume praleisti mėnesį, penkis – tiek, kiek prireiks. Mažas miestelis ant jūros kranto tam atrodė idealu. Ieškojome buto per „AirBnb“ ir „Booking“. Akys užsikabino už viešbučio, siūlančio apartamentus. Kaina internete buvo bauginanti, tačiau susisiekus su savininkais ir aptarus mūsų planus, gavome tokį pasiūlymą, kokio negalėjome atsisakyti.
Džiaugiamės, kad nedelsėm, nes kaimo žmonės uždarinėja kelius ir nebeįsileidžia naujų poilsiautojų.
Labai nerimavome, kad tik spėtume, kad neuždarytų kelių. Teko imti vietinį skrydį su persėdimu ir pora autobusų, kol atkeliavome iki savo slėptuvės. Trintis oro uostuose buvo tai, ko troškome dabar mažiausiai. Džiaugiamės, kad nedelsėm, nes kaimo žmonės uždarinėja kelius ir nebeįsileidžia naujų poilsiautojų.
– Papasakokite apie savo kasdienybę ten. Kaip bėga dienos?
– Juokaujame, jog gyvenimas privertė pasidaryti „normalių žmonių“ medaus mėnesį, o ne lėkti per kalnus ir dykumas. Dieną pradedame žinių skaitymu lovoje. Sužinoję visas blogybes, sėdame pusryčiauti. Tai dienos dalis, kuri man patinka labiausiai, nes ilgi pusryčiai būdavo tik savaitgalių privilegija.
Turime keletą paplūdimių aplink kaimą, einame padrybsoti kasdien prie jūros su knyga rankoje, murkdomės šiltame vandenyje. Šniukštinėjame žvyruotom kaimo gatvėm. Stebim žvejus, grįžtančius iš jūros. Pakeliui vis užsukame į parduotuvę, kaupiame žiurkėno atsargas, jei tektų užsidaryti namuose. Likusį pusdienį sūpuojamės hamake terasoje ir gaminame vakarienę. Neatrodo kaip blogiausias karantinas, jo?
Valdžia, pamačiusi, kad dievo apsaugos negana, šiek tiek surimtėjo ir dabar prašo žmonių nustoti susitikus myluotis ir verčiau leisti laiką namuose.
Mums kažkaip keista, nes niekada neturėjome pasyvių atostogų. Man berašant, pro langus pravažiavo mašina, per garsiakalbį raginanti visus likti namie. Atrodo, kad teks atsisveikinti kuriam laikui su jūra ir apsiriboti terasa. Tiesa, kambary radau skorpioną, tad dar nežinia, kur saugiau – namie ar lauke... :)
– Kokia Meksikos valdžios reakcija į pandemiją? Kokių priemonių imtasi, kad būtų stabdomas užkrato plitimas? Kiek skelbia žiniasklaida, Meksika gerokai vėluodama įšoko į karantino traukinį.
– Tai kad to karantino traukinio durys dar labai atlapos. Iš pradžių prezidentas aiškino, kad niekada nenustos glėbesčiuoti ir bučiuoti savo rinkėjų, nes tokia meksikiečių prigimtis, o Švenčiausia Mergelė Gvadalupė visus apsaugos. Kai Lotynų Amerikos šalys uždarinėjo sienas, meksikiečiai dar linksminosi didžiuliame muzikos festivalyje ir buvo skatinami eiti į restoranus, palaikyti vietos ekonomiką. Valdžia, pamačiusi, kad dievo apsaugos negana, šiek tiek surimtėjo ir dabar prašo žmonių nustoti susitikus myluotis ir verčiau leisti laiką namuose. Mokyklos uždarytos. Siena su JAV uždaryta, bet oro uostai dar veikia ir priima užsieniečius.
– Bet draudimų visgi palaipsniui atsiranda. Ar Jums atsirado kokių nors nepatogumų dėl valdžios paskelbtų apribojimų? Kaip ten su tais gandais apie sausą įstatymą?
– Prieš kelias dienas užsidarė visi viešbučiai. Dar labiau džiaugėmės, kad mes jau čia. Ne tiek valstybės vadovas, o regionų valdžios ir patys žmonės imasi iniciatyvos, kas labai džiugina. Vakar bandėme pavažiuoti kelis kilometrus iki kito kaimo, žiūrim – vietiniai patikros postą pasidarę ir neįleidžia naujų atvykėlių. Šaunu. Dabar gavome žinių, jog uždaromi paplūdimiai ir žmonės raginami likti namie.
Apie sausą įstatymą, žinokit, čia ne gandai. Bent viena valstija jau uždraudė prekybą alkoholiu, norint sumažinti žmonių susiėjimus. Paukštelis pakuždėjo, kad ir pas mus taip bus, tai neatsispyrėm panikos pirkimui. Dabar ramiau, kai alaus žiurkėno kampe turim...
Bent viena valstija jau uždraudė prekybą alkoholiu, norint sumažinti žmonių susiėjimus.
– Feisbuke minėjote, kad vienas taksistas skeptiškai žiūrėjo į koronavirusą... Ką apie COVID-19 kalba vietiniai?
– Kiek žmonių, tiek nuomonių. Aš buvau šokiruota, jog keliautojų grupėje feisbuke pasidalinus taksisto tirada apie tai, kad joks virusas esą neegzistuoja ir visa tai išgalvota politikų, atsirado tam pritariančių lietuvių. Kitas taksistas aiškino, jog blogiečiai paleido virusą, o balandžio 30 d. viskas baigsis, nes taip valdžia praneša. Jis mums sako: „Čia kaip purškalas nuo uodų, galioja kelias valandas, tai viruso galiojimas baigsis balandžio pabaigoj“. Išradingumas nerealus.
Bėda ta, kad dauguma kaimo žmonių tiki dievu ir gandais, o ne mokslu. Aišku, yra ir puikiai suprantančių situaciją ir atsakingai į visa tai žiūrinčių. Trečio pasaulio šalyse daug sunkiau prašyti žmonių pabūti namuose. Neišeis į darbą – neturės ką valgyt. Žmonės gyvena iš to, ką uždirba per dieną. Girdėjome ir tokių nuomonių: „Jei neisiu į darbą, tai aš ir šeima mirs badu, o jei eisiu, tai juk nėra 100 proc. garantijų, jog pasigausiu virusą“. Liūdna.
– Kai kurie keliautojai kitose šalyse skundžiasi, kad imama neigiamai žiūrėti į turistus. Ar jums teko susidurti su tuo?
– Kol kas tikrai to nejaučiame. Nerimavome, nes girdėjome, jog Argentinoje turistai buvo išspirti lauk iš viešbučio. Skaičiau lietuvio, įstrigusio Ganoje, pasakojimą – labai baisu. Aš manau, mums padeda tai, jog Ignacio kalba ta pačia kalba. Aš tą pastebėjau keliaujant Centrinės Azijos šalyse – būdavo, man prakalbus rusiškai, net žmonių veidai pasikeičia. Kalba vienija, patampi savas, o ne eilinis turistas.
Bėda ta, kad dauguma kaimo žmonių tiki dievu ir gandais, o ne mokslu.
– O ar sutinkate kitų keliautojų, kurie nusprendė šį sudėtingą laikotarpį irgi praleisti Meksikoje?
– Mūsų kaime labai retai pamatome ne vietinį veidą. Už kelių kilometrų nusidriekęs didelis paplūdimys su daugybe viešbučių labiau mylimas poilsiautojų. Bet ir ten tik vienas kitas matosi. Visi viešbučiai ir restoranai uždaryti. Bet žinau, kad yra nemažai keliautojų, nutarusių pralaukti šį pragarą Centrinėje Amerikoje.
– Praktinis klausimas – ar brangu yra taip gyventi Meksikoje? Gal galite pasidalinti, kiek kainuoja būstas, maistas ir pan.?
– Meksika nėra brangi šalis. Kaip jau minėjau, mums labai pasisekė susirasti šį butą. Nieko prašmatnaus, labai paprasta, bet švari vieta gyventi. Šunų ir gaidžių naktimis traukiamos sutartinės neleido miegoti pirmomis naktimis, dabar jau apsipratom. Turime visiškai įrengtą virtuvę, kur galime gaminti, nemažą miegamąjį ir tris ventiliatorius. Jie svarbiausias atributas, nes kitaip neišgyventume. Karšta čia! Ir visa tai už 180 EUR mėnesiui.
Maisto kainos parduotuvėje manau panašios kaip Lietuvoje. Restoranai brangūs, o pavalgyti gatvėje meksikietiškų patiekalų galima labai pigiai, bet dabar apsiribojame gaminimu namuose. O būnant žvejų kaime, žuvis šviežia yra tikrai nebrangi.
Trečio pasaulio šalyse daug sunkiau prašyti žmonių pabūti namuose. Neišeis į darbą – neturės ką valgyt. Žmonės gyvena iš to, ką uždirba per dieną.
– Kokie artimiausi planai? Ar ir ketinate visą laiką praleisti toje pačioje vietoje, ar galbūt vyksite į kitą miestą ir ten apsistosite?
– Kol kas neturime visai jokių planų. Neaišku, kaip situacija susiklostys. Viruso piką norime praleisti čia, o po kelių mėnesių, jei dar bus nepatartina keliauti į kaimynines šalis, galbūt ieškosime kito kaimo Meksikos pakrantėje.
– Prieš beveik metus leidotės į kelionę aplink pasaulį. Kokios vietos, nuotykiai, labiausiai įstrigo per šį laiką?
– Įsimylėjom posovietines Centrinės Azijos šalis. Kirgizija, Tadžikija, Uzbekija. Gamtos grožis nenusakomas, labai saugu keliauti, o žmonių draugiškumas ir svetingumas užburia. Iranas paliko labai gilų įspūdį. Niekada nesame sulaukę tiek geranoriškumo ir pagalbos iš vietinių, kaip šioje šalyje.
Nustebino Armėnija gerąją žodžio prasme. Nesitikėjom tiek iš šios nedidelės šalies, tačiau vizitą joje prisiminsim kaip nuostabiai praleistą laiką tarp šimtaamžių vienuolynų ir bažnyčių sienų. Bet ryškiausiai akyse stovi Tadžikijos baltos kalnų sienos ir smaragdiniai ežerai. Oi, mes dar ten tikrai grįšime!
Poros gyvenimą Meksikoje ir atsiminimus iš kelionių galite sekti feisbuke – „Roaming wombats“.
